Buvome tarsi paklydusios avys
Fariziejai ir Rašto aiškintojai, priekaištaudami Jėzui, kad Jis priima nusidėjėlius ir su jais valgo, atvėrė sunkiai pagydomą savo vidinio sugedimo pūlinį. O kad jie, užuot vertinę kitų poelgius, patys dėmesingiau būtų pažvelgę į save ir pamatę asmeninį dvasinį paralyžių, blokuojantį objektyvų tikrovės vertinimą! Malonei veikiant, tikėtina, jog būtų pradėję abejoti savuoju teisumu ir būtų apdovanoti įžvalgumu, bylojančiu, jog, teisdami nusidėjėlius, patys nėra šventesni už juos. Juk ir fariziejams reikėjo tikrojo Gydytojo ir Mokytojo, be kurio nėra gyvenimo prasmės bei pomirtinės ateities…
Kai apmąstome, kad garbingiausias Žmogus ir nemarusis Dievas Sūnus kaip lygus su lygiais pagarbiai dalinosi maistu prie vieno stalo su nusidėjėliais, dėl kurių išgelbėjimo Jam teks gerti nukryžiavimo kančių pripildytą taurę, sakome: „Tai – visus mūsų žmogiškus samprotavimus, milijonus kartų pranokstantis, įsikūnijusio Dievo – Gailestingumo Esaties – žygis į Žemę mūsų atpirkti…“ Tačiau nors tarp Dievo visagalybės ir riboto žmogaus galimybių visada išliks tam tikra skirtingumo bedugnė, tačiau, kai kuo daugiau stengsimės gyventi tikėjimu bei nuoširdžiau bendrausime su Emanueliu, tuo labiau mūsų žmogiškoji tapatybė atsivers palaimintajam sudievinimui…
Žinome, kad avis yra baikštus ir bejėgis gyvulėlis. Rytų kraštuose piemenys nenuilstamai prižiūrėdavo kaimenes, nes avių tykodavo ne tik žvėrys, bet ir plėšikai. Pradžios knygoje rašoma apie Jokūbą, kuris ganė savo giminaičio Labano avis bei ožkas. Jokūbas savo vargus apibūdino šiais žodžiais: „Dieną mane pribaigdavo kaitra, o naktį šaltis, negalėjau sudėti akių“ (Pr 31, 40).
Jėzus – uolusis Ganytojas ir klusnus Avinėlis, geriausiai žinantis, kaip ir kokiu vardu reikia kviesti žmones, kad jie klausytų ne tų balsų, kurie suvedžioja apgaulinga filosofija, atitraukiančia nuo Jo paties (žr. Kol 2, 8), bet tik Tiesos, viešpataujančios išlaisvintų širdžių sostuose. Kai nors viena Jo krauju išgelbėta siela pasiklysta nuodėmių brūzgynuose, dabar per savo tarnus – uolius Bažnyčios pasiuntinius – Jis ieško klystančios. Taigi Jo gelbėjimo misija – „kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), tęsis iki pat laikų pabaigos.
Nors Jėzus tapatinosi su nusidėjėliais ir buvo visaip gundomas, bet nenusidėjo (plg. Žyd 4, 15). Rašytojas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) rašė: „Jis išima nusidėjėlius lyg nuodėgulius iš krosnies ir padaro iš jų paminklą savo gailestingumui. (…) Jis susijungia su nuoširdžiai atgailavusiu nusidėjėliu ir padaro jį savo Kūno nariu – kūnu iš Jo kūno ir kaulu iš Jo kaulų. Niekas kitas taip nepriima nusidėjėlių! (…) Bet ar nusidėjėliai priims Jį?“
Pasitikėdami Viešpaties pagalba meldžiamės, kad žmonės ne tik priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją, bet ir po atsivertimo ar dvasinio atsinaujinimo Jame kasdien laikytųsi Jo mokymo bei sektų Juo. Įsivaizduokime neįgalų žmogų, kuris nuo jaunystės negalėjo vaikščioti be ramentų. Kaip mes naudojamės savo kojomis, taip jis – ramentais. Panašiai yra su tikinčiuoju, kuris supranta, jog be Kristaus jis savo gyvenimą tik tuščiai švaistytų… Taigi Dievu pasitikintis žmogus panašus į ramentais besiremiantįjį, kurį Viešpats gali visiškai išgydyti, kai jo gyvenimo tikėjimu ašimi taps Jėzus, trokštantis būti kiekvieno Jo žaizdomis atpirktojo esmine atrama.
Šv. Ambraziejus Milanietis rašė: „Taigi džiaukimės, nes Adome pražuvusi avis Kristuje pakeliama. Kristaus pečiai yra kryžiaus skersinis. (…) Toji avis yra viena kaip giminė, ne kaip pavienė. „Daugelis esame vienas kūnas“ (1 Kor 10, 17) ir daug narių. Parašyta: „Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri Jo nariai“ (1 Kor 12, 27).
Nors Mesijui yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės, tačiau Jis yra dangiškasis Ganytojas, o ne žemiškasis valdovas. Jis atėjo į pasaulį, kad pirmiausia išgelbėtų ir sugrąžintų į Dievo karalystę tuos, kurie pripažino save beviltiškai pasiklydusiais žmonėmis. Šiame palyginime ganytojo atjauta pasiklydusiai avelei ypač pasireiškė tuo, kad jis nebaudė jos kaip kaltosios ir jėga nevarė atgal, o paėmė ant savo pečių ir, sugrįžęs namo, visus kvietė džiaugtis, kad rado savo pražuvėlę avį. Tai simbolizuoja nuodėmingos žmonijos išganymą, kai Kristus ant kryžiaus „prisiėmė daugelio nuodėmes ir užstojo nusidėjėlius“ (Iz 53, 12).
Perfrazuojant vieną autorių, galime sakyti, kad per Jo įvykdytą Atpirkimą Jis mus padarė savo šlovingos karūnos brangakmeniais… Nors mums sunku įsivaizduoti, kad jau dabar esame dangaus mylimi bei ten laukiami, bet žinojimas, jog net vieno nusidėjėlio atsivertimas palaimintos anapusybės gyventojams suteikia galingą dingstį džiūgauti (žr. Lk 15, 7), tegul stiprina mūsų tikėjimą.
Kun. Vytenis Vaškelis