Vestuvių menė visiems

Arba, arba

Dalyvauti Prisikėlusiojo Karalystėje vestuvių pokylyje – tai švęsti Danguje mylimosios Sužadėtinės Bažnyčios narių nebeišskiriamo mistinio susijungimo su savo Jaunikiu šventę. Todėl šio sekmadienio Evangelijos parabolė, bylojanti apie karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves yra nepaprastos svarbos, nes ji tiesiogiai siejama su mūsų visų egzistenciniu atsiliepimu į paties Dievo kvietimą ateiti į minėtą vestuvių pokylį, vilkint malonių drabužį, arba savuoju gyvenimo būdu mus Kviečiančiajam atgręžti nugarą…

Į Dangų niekas varu nevaro

Šių nepaprastų vestuvių menės erdvė – be ribų, todėl joje numatytos buveinės – vietos prie didžiojo Karaliaus stalo – yra skirtos visiems Kristaus Krauju atpirktiesiems. Tačiau žmonės – ne galvijai, jie į šią Šventę nėra varu varomi; jie turi dovaną rinktis. Nors laisvė – žmogaus tam tikro suverenumo apraiška, liudijanti jam suteiktų malonių duotybę, bet ji nėra absoliuti, nes niekas iš mūsų nėra visiškai nuo niekieno nepriklausomas… Net visą dieviškų savybių absoliutų grožį nuolat skleidžiantis visagalis Dievas yra tarsi savosios laisvės įkaitas, nes yra „valdomas“ savo begalinės meilės galybės.

Įtikti sau?

Jėzaus palyginimas apie kvietimą dalyvauti minėto sūnaus vestuvėse liudija, kad mūsų daromiems sprendimams tiesioginę įtaką turi tie dalykai, kurie labiausiai mums rūpi ir kuriems skiriame daugiausia dėmesio. Kai kartojame veiksmus, kurie įtvirtina mūsų pastangas įtikti sau, tada augantis savimeilės apetitas ne tik mažina mūsų rūpinimąsi artimo gerove (beje, šis rūpestis mūsų priešui ego yra priešnuodis), bet tai – Kristumi sekimo kelio atmetimas.

Taigi nepaklusnumas Dievui kiekvieną stumia į savivalės glėbį, kaip tai kadaise įvyko su karaliaus kviečiamaisiais į vestuves. Tačiau kas dabar (Geroji Žinia informacijos priemonėmis pasiekia daugelį) renkasi blogį, tai yra siūlomą Jėzaus tikėjimo malonę iškeičia į netikėjimo nuodėmę, rizikuoja amžinai netekti gyvenimo Viešpatyje Jėzuje, kuris atėjo dėl mūsų ne sau įtikti (žr. Rom 15, 3), o įvykdyti Tėvo valią.

Pavydėtinas karaliaus atkaklumas

Nors kviečiamieji į vestuves dėl žemiškų rūpesčių atsisakė jose dalyvauti, karaliaus gerumui ir jo kantrybei nebuvo lygių, – jis vėl siuntė tarnus, kad kiti, išgirdę apie galimybę ne tik dykai ragauti vestuvių skanėstų, bet ir pamatyti jaunikį, net tekinom turėjo skubėti į puotą. Tačiau ir šį kartą į kvietimą nebuvo atsiliepta… Apie tai popiežius Pranciškus rašė: „Dievas siūlo mums savo draugystę, džiaugsmą, savo išganymą, bet mes dažnai nepriimame Jo dovanų, nes pirmenybę teikiame materialiniams rūpesčiams, saviems interesams; net tada, kai Viešpats mus šaukia, dažnai atrodo, kad Jis mums trukdo“.

Trečias kartas nemelavo

Kai atrodė, jog karalius patyrė fiasko – niekas nepanoro jam paklusti, jis dar kartą liepė savo tarnams eiti į kryžkeles ir, ką tik suras, kviesti į vestuves. Nors ir paties Jėzaus Evangeliją ne visi priėmė, Jo meilė nepažino nusivylimo, nes Jis iš anksto žinojo, jog anksčiau ar vėliau žmonių širdyse tikrai bus esminių pokyčių… Neužmirštamas Jo mirties ant kryžiaus epizodas. Kai šimtininkas, pamatęs, kaip mirė Jėzus, ėmė garbinti Dievą, sakydamas: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!, minia, mačiusi Nukryžiuotąjį, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Tai buvo viltingas, tikros atgailos ir susitaikymo su Dievu pradžios, ženklas.

Jėzus ieško nuodėmės apsunkintų

Kai pagaliau į vestuvių menę susirinko pakviestieji – blogi ir geri, karalius galėjo lengviau atsidusti, nelengvos žmonių kvietimo pastangos nenuėjo vėjais… Kristus pas save kviečia visus, ypač tuos, kuriems dar Dievas tarsi tolimoje galaktikoje su teleskopu vos įžiūrima žvaigždė… Palaiminti tie, kurie, kurie klaidžioję klystkeliais, leidžiasi atrandami To, kuris mūsų visada ieško labiau nei mes Jo.

Vestuvinė apranga

Vis dėlto minėtos parabolės pabaigoje tose vestuvėse pamatome žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužiu. Be šio drabužio jis neturi teisės būti čia. Jo laukia skaudus likimas tamsybėse… Šiuo palyginimu Kristus mums nori duoti pamoką: į Išganymo pilnatvę galės įžengti tik tie, kurie vilkės palaimintąjį drabužį… Kas jis?  Bažnyčios tėvai vestuvinę aprangą interpretuoja įvairiai: pasak Tertulijono, tai – kūno šventumas; šv. Jeronimo nuomone – gerieji darbai, o anot šv. Augustino,– meilė.

„Persirengimas“

Jėzaus palyginimas yra kvietimas būti budriems ir veikti. Neužtenka vien priimti kvietimą į šventę. Nieko nedarydami negalite jaustis tikri dėl išsigelbėjimo. Tada pasiliekame, vilkėdami senus drabužius, nes nekeičiame dabartinio mąstymo bei gyvenimo būdo, kurį trokšta užvaldyti „šio pasaulio kunigaikštis“ (Jn 14, 30). Visi pakviestieji yra įpareigojami „persirengti“, tai yra taip keisti savo gyvenimą, idant taptume naujais žmonėmis ir „apsivilktume Jėzumi Kristumi“ (plg. Rom 13, 14). Priešingu atveju liksime tik „pašaukti“, bet ne „išrinkti“.

Kun. Vytenis Vaškelis