Egzorcizmų istorija

Bažnyčios istorijos pradžioje egzorcizmų apeigos buvo siejamos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vadinamose exsufflatio apeigose, kurių esmę sudarydavo tai, kad besiruošiantys Krikštui atsistodavo į Vakarus (simbolinę tamsos ir velnio buveinę, o Rytai buvo siejami su Kristaus – patekančios saulės atėjimu). Atsigręžę į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią būsimieji krikščionys parodo šėtonui. Šis paprotys dar išliko Rytų Bažnyčios apeigose: celebrantas pūsteli į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną. Po šios apeigos ateidavo laikas consignatio (užantspaudavimo) apeigai, kurios metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui ir bet kokio ryšio su Šėtonu nutraukimą. Kai kuriose bažnyčiose po šių apeigų paduodavo druską, kuri prieš tai buvo egzorcizuojama. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligas bei pasidavimą nuodėmei. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose. Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katechezė. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Velykas, kai Krikšto kandidatai Tikėjimo išpažinimo (Credo) apeigose patvirtindavo egzorcizmų poveikį, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinė apeiga prieš Krikštą – šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Velykų išvakarėse.

Romos apeigynas paliudija senąją tradiciją. Dabartinėse kūdikių Krikšto apeigose išliko tik viena egzorcizmo forma, išreikšta žodžiais: „Visagali amžinasis Dieve, Tu atsiuntei į pasaulį savo Sūnų, kad sunaikintų mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybės išvaduotus  žmones nuvestų į Tavo nuostabiąją šviesos karalystę. Išvaduok šį vaiką iš gimtosios nuodėmės pančių ir padaryk jį savo didybės šventove, kad jame gyventų Šventoji Dvasia. Nuolankiai prašome per Kristų, mūsų Viešpatį".

Iki XVII a. pradžios nebuvo vieningo Egzorcizmų apeigyno. 1523 m. Dominikonų vienuolis Alberto Castellani paskelbė Liber sacerdotalis (Knyga kunigams), kurios vienas skyrius buvo egzorcizmo apeigų aprašymas ir kurią Leonas X padarė privalomą visoje Bažnyčioje. Kardinolui Giulio Antonio Santori pakoregavus šį apeigyną, jis buvo naudojamas iki 1602 m. Santori įvedė į jį įvairius apsėdimo atpažinimo požymius. Popiežius Paulius V 1614 m. išleido Romos apeigyną, kuris galioja iki šių dienų. Tikriausiai jokia knyga neišliko tiek ilgai, kiek Pauliaus V Romos apeigynas. Jame sukaupta egzorcistų patirtis, kuri ir lėmė knygos aktualumą ir kuri leido jai išlikti beveik nepakeistos formos tokią ilgą laiko atkarpą. Pauliaus V 1614 m. Romos Apeigynas susilaukė nedidelių pakeitimų-papildymų 1926 ir 1952 m. Vatikano II Susirinkimas šioje srityje nieko nepakeitė.

1990 m. birželio 4 d., o paskui 1991 m. vasario 12 d. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija persiuntė Vyskupų konferencijų vadovams naujo egzorcizmų apeigyno tekstą – Rituale ad interim – tam, kad jį išbandytų egzorcistai. Tekstas buvo perduotas draudžiant jį publikuoti. Tekstą paruošė liturgijos ekspertai. Tačiau daugelis vyskupų ir egzorcistų apgailestavo, kad redaguojant šį tekstą nebuvo pakankamai konsultuojamasi su pačiais egzorcistais ir nesiremiama jų patirtimi. Iškilo klausimas, kodėl šio dokumento rengimas buvo patikėtas Dievo kulto kongregacijai, o ne Tikėjimo doktrinos kongregacijai ir Apaštališkajai penitenciarijai, kuri užsiima svarbiais šios problemos aspektais.

Po viso paruošiamojo darbo, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija 1998 m. lapkričio 22 d. dekretu paskelbė naująjį Egzorcizmų apeigyną De exorcismis et supplicationibus quibusdam, kuris nuo tol naudojamas egzorcizmų apeigose. Nuo 2010 m. ta pati Kongregacija leido egzorcistui savo nuožiūra pasirinkti, kurį Apeigyną – senąjį (1952 m.) ar naująjį (1998 m.) – naudoti.  

Egzorcizmai ir dabar atliekami visame pasaulyje, tačiau kai kuriose šalyse, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Prancūzijoje paskirtų egzorcistų skaičius yra nepakankamas. Svarbiausios problemos, kylančios šioje srityje:

  • Kai kurie teologai įrodinėja, kad piktoji dvasia gali veikti žmoguje labai ribotai. Tai kyla iš įsitikinimo, kad Šėtonas negali „įsibrauti į žmogaus sielą“. Tai tiesa, kai kalbame apie žmogaus valią, bet ne apie jo kūną ir psichiką. Be to, kartais Jėzaus atlikti egzorcizmai, aprašyti Evangelijose, teologų interpretuojami „naujai“: piktųjų dvasių išvarymas aiškinamas kaip išgydymas iš ligų, pavyzdžiui, epilepsijos.
  • Visus dvasinius sunkumus ir varginimus stengiamasi suvesti į psichologiją, ieškoma tik psichiatrų pagalbos, egzorcisto pagalba apribojama dvasiniais patarimais.
  • Nepagrįsta baimė ir egzorcizmo esmės nesupratimas (pav., remiamasi „nesėkmingu“ Anneliese Michel egzorcizmu Vokietijoje).

Štai dėl ko Bažnyčioje sumažėjo egzorcisto vaidmuo, be to, trūksta tinkamo pastoracinio rūpesčio dvasiškai pavergtais žmonėmis. Tačiau reikia pabrėžti, kad tiesa apgina pati save: kai apsiribojama tik psichologine ar psichiatrine pagalba, ji neduoda laukiamų rezultatų – tikro išlaisvinimo iš velnio įtakos.   Nesuteikimas tikintiesiems tinkamos pagalbos, kai jiems tikrai to reikia, kertasi su aiškiu Jėzaus nurodymu gydyti ir laisvinti (Mt 10, 7-11). Mūsų laikais ypatingai didėja išlaisvinimo iš piktųjų dvasių tarnystės poreikis, nes žmonės susiduria su vis daugiau dvasinių grėsmių. Ir, ačiū Dievui, ši tarnystė dėl savo veiksmingumo išgyvena renesansą. 

Scroll to Top
Skip to content