Kun. dr. Sandro Carbone
Su nuorodomis į ekstratestamentinę ir midrash literatūrą
1. VELNIAS PRADŽIOS KNYGOS PASAKOJIME
Pirmasis vardas, kurį randame Biblijoje, nurodant demonų pasaulio atstovą, kaip visi žinome, yra Žaltys (Gyvatė) (Pr 3, 1): senoji Gyvatė, didysis Slibinas, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kaip jį pristato Apokalipsė (Apr 12, 9)[1].
Gyvatė hebrajų kalboje yra nahàsh, šiuo vardu nurodomas tiek šliaužiantis gyvūnas, tiek magijos praktika. Tik kirčio vieta tariant žodį skirtinga: nahàsh ir nàhash = “būrimas”; išvestinis žodis nihesh reiškia “praktikuoti burtus”. Be to, hebrajų kalboje yra ir daugiau žodžių, reiškiančių gyvatę, pavyzdžiui, tzifoni (iš jo kilo itališkas žodis tifone arba sifone = “sifonas”); śaraf (śaraf = deginantis, iš jo ir „serafinas”) ir tannim (Septuagintoje ir Vulgatoje išverstas kaip Didysis Drakonas, kaip matysime toliau)[2]. Grįžtant prie mūsų žodžio, lhsh reiškia šnypštimą, kurį gyvatė išleidžia prieš puldama, bet taip pat ir tylų šnabždėjimą, kuriuo kerėtojas užburia žmones ir gyvūnus, pagaliau vartojamas ir nurodant pačius kerus bei burtininko sugebėjimus, kaip pavyzdžiui TM Ps 58,5-6: “Jų nuodai – kaip nuodai gyvačių, kaip kurčiõs, ausis užsikimšusios angies, kuri nebegirdi kerėtojų balso ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų”[3].
Taigi, Biblijoje pirmasis velnio paminėjimas siejamas su burtininkų, kurie stengiasi prakeikti, veikla, nes pagal ST būtent prakeikimas yra gimtosios nuodėmės į pasaulį atnešta tikrovė, tačiau pirmasis prakeikimo autorius visada yra JHWH (plg. Pr 3,14.17; 4,11; 5,29; 12,3; Jer 11.3; Mal 2,2; Išm 1,16; 2,24).[4] Jis gali sustabdyti burtininko prakeikimą ir perkeisti jį į priešingą dalyką (Sk 22-24), tačiau taip pat gali žmonių palaiminimą perkeisti į prakeikimą dėl jų nuodėmės (Iz 1,13; Mal 2,2).[5]
Pamaldus izraelitas labai bijo prakeikimo, nes jeigu kuris žmogus pavadina kitą ’arur=prakeiktu , jį gali padaryti tokiu JHWH akyse (1 Sam 26,19), kaip matome psalmėse, kur besimeldžiantis žmogus visada yra tarp prakeikimo ir palaiminimo (plg. Ps 58; 83; 109).
Pradžios knygoje gyvatė apžavi Ievą savo kalbomis, nes yra ‘arum, klastinga, gudri, apsukri, šis žodis kilęs iš ‘ur (rizikuoti/budėti). Po gimtosios nuodėmės gudrumas arba apdairumas tapo būtinybe: reikia lįsti į pavojų, rizikuoti, bet ir budėti (plg. Pat 12,23: “Gudrus žmogus slepia savo išmanymą, o kvailojo širdis skelbia savo kvailumą”; 13,16: “Gudrus žmogus visur elgiasi protingai”; 14,15: “Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius”; 27,12: “Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai žengia priekin ir nudega nagus”). Adomas ir Ieva po nuodėmės tampa ‘eromim (Pr 2,25 ‘arumim), “nuogi”, tai reiškia, “apdairūs, gudrūs” ir pasislepia: gerai daro, nes jau pažįsta gėrį ir blogį ir tapo šviesos ir tamsos deriniu, todėl bijo stovėti Dievo akivaizdoje. Prisiminkime ir Jėzaus pasakymą, kuriame vartojamas tas pats žodis: “Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai” (Mt 10,16).
Taigi, gudrumas yra pirmasis šios Senosios Gyvatės bruožas, ji visada veikia su gudrumu, stengdamasi apgauti žmogų, o jei būtų įmanoma, ir Dievą; ji sako tiesą, kuri turi pasitarnauti melui,[6] bet galiausiai Dievas ją visada apgauna.
Psalmėse gyvatės šnypštimas palyginamas su blogio kariuomenės, kuri sukyla prieš šventąjį miestą, keliamu triukšmu: “Jų balsai kaip šnypščiančios gyvatės, nes jie artėja su kariuomene (liet. vert. Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje, jie paliko ten savo ženklus). Jie atrodė lyg kirtėjai, kirviais kertantys medžius” (plg. TM Ps 74,5-6).
Gyvatę dar randame biblijos pasakojime apie Mozės lazdą, kurią Dievas perkeičia į gyvatę (čia įvardijama žodžiu tannim = slibinas), kad įtikintų žydus dėl Mozės misijos autentiškumo, o egiptiečius dėl JHWH aukštenės padėties Egipto burtininkų (kashshephim) atžvilgiu, nes ir jie pajėgia lazdas paversti gyavtėmis; bet Mozės ir Aarono gyvatė/slibinas jas praryja (Iš 7,9-13). Čia randame burtininkus, tiesiogiai susijusius su gyvate/slibinu, ir JHWH, kuris sunaikina gyvatės/slibino galią pačia gyvate/slibinu, Mozei įsakius, kaip matome Sk 21, 4-9, kur bronzinė gyvatė (nahàsh nehoshet) sunaikina “ugningų gyvačių” galią dykumos saulės įkaitinots bronzos karščiu.[7] Ir vėl Dievas žaidžia Apgaviko žaidimą. Vėliau Jėzus paaiškins, kad tada tikintiems žydams išsigelbėjimą nešė jų tikėjimo žvilgsnis pakeltas į Viešpaties Dievo norėtą ženklą, kaip vėliau atsitiks tiems, kurie žiūrės į iškeltą Žmogaus Sūnų (Jn 3,14-15).[8]
2. ĮVAIRIOS DEMONŲ KATEGORIJOS ST: JŲ VARDAI IR FUNKCIJOS
Šis bronzinės gyvatės epizodas visa savo apimtimi nuo Sk 21 iki Jn 3 mus įveda į pagrindinę ST temą, kuri jau buvo paminėta: blogis ir stabai, t.y. demonai (nes visi tautų stabai turi būti laikomi demonais, plg. TM Ps 96, 5: “Juk visi tautų dievai yra demonai” (liet. vert. tik stabai), “omnes dii gentium demonia”), yra JHWH valdžioje, nes Izraelio Dievas yra galingesnis už visus. Dievas yra ir visų blogio jėgų šeimininkas, nukreipia jas į norimą tikslą, kad nubaustų ar įspėtų savo tautą: plg. Iz 41,1-5.24-29; Jer 12,7-13; Ez 5,1-17. Todėl ST demonologija yra menkai išvystyta, kadangi galiausiai demonai Dievo išganymo plane mažai teturi reikšmės, čia svarbūs yra Dievas ir žmogus. Apie demonus mažai kalbama: sakoma, kad jie yra “piktosios dvasios”, gyvenančios pagonių tautų stabuose arba griuvėsiuose ar dykumoje; jie yra atsakingi už ligas ir nelaimes. Įdomus situacijos apvertimas aukštyn kojomis! Pradžioje (Pr 2, 4b ir toliau) dykumoje gyveno tik žmogus su Dievu ir iš jų bendrystės atsirado visa kita, o demonas negalėjo ten įžengti. Vėliau, po gimtosios nuodėmės, kyla grėsmė, kad sodas palaipsniui vėl taps dykuma, kur demonas pagaliau gali pastoviai apsigyventi. Demonams, kurie ateina užimti teritorijos, kur pirma buvo sodas ar miestas, galią iš tikrųjų suteikia žmonių nuodėmės ir iš to kylanti pasekmė – Dievo leidimas jiems veikti nubaudžiant (plg. Ez 5, 11-17), remiantis geležiniu tesingumo, lydinčio kiekvieną žmogaus veiksmą, dėsniu (plg. Ps 7, 4-6).
Demonai Senajame Testamente skirstomi į tris pagrindines klases: shedim (stabai; demonai) se‘irim (plaukuoti velniai, satyrai) ir Tsyyim (dykumos demonai).
Shedim : svetimų pagonių tautų dievybės
Įst 32,17: “Jie atnašavo auką demonams, kurie ne dievas, dievams, kurių jie niekad nebuvo pažinoję, naujiems, tik neseniai atėjusiems, kurių jūsų protėviai niekad nebuvo bijoję”; TM Ps 106, 37: „Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams“ (plg. 1 Kor 10,20: “Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams”). Šių pagonių dievybių vardai Senajame Testamente yra nesuskaičiuojami, tačiau tarp visų pirmauja vardas Ba‘al (šeimininkas/vyras), kuris yra paminėtas ST 58 kartus kaip pagonių dievybės vardas, dar keletą kartų kaip Ba‘al Berit (Ts 8, 33 ir kitur); Ba‘al Peor (Sk 25, 3 ir kitur) bei Ba‘al Zebub (2 Kar 1,2.3.6.16), vardas, kuriuo Naujajame Testamente labiausiai pažįstamas šėtonas (Mt 12,27; Lk 11,18). Svarbiausioji moteriška dievybė be abejonės buvo Ashera (Įst 16,21; Iš 34,13 [pastaba prie Iš 34,13: … šventuosius stulpus: Ašera buvo kanaaniečių deivė. Jos garbei buvo statomi mediniai stulpai, hebrajiškai ašerot, lygiai kaip dievo Baalo garbei buvo statomi paminkliniai akmenys, hebrajiškai mazzebot. Vieni ir kiti buvo statomi prie aukuro kanaaniečių šventovėje]; Ts 6,26). Daugiskaitinės formos Ba‘alim ir Asherot reiškė finikiečių panteono vyriškų ir moteriškų dievybių visumą, o kartais apskritai svetimus dievus (Ts 3,7; 2Kr 33,3). O terafim sinkretistiniame liaudies jahvizme buvo mirusių namų židinio saugotojų dievybės, dažniausiai patikėtos moterims (Pr 31,19-35; 1 Sam 19,13-16).
Se‘irim: nešvarių vietų, tokių kaip griuvėsiai, ūksmingi miškai ar dykumos, dievybės.
Kun 17,7: “Kad izraeliečiai nebeatnašautų savo aukų satyrams, kuriuos garbindami jie kekšauja. Šis bus jiems ir jų palikuonims amžinas įstatymas”; 2 Kr 11,14-15: “Jeroboamas ir jo sūnūs neleido jiems tarnauti kunigais VIEŠPAČIUI, paskirdamas savo kunigus aukštumų alkams, satyrams ir veršiams, kurių jis buvo prisidirbdinęs”.
Šios dvasios gyvena žmogaus paliktuose griuvėsiuose, plg. Iz 13,21: tarp Babilono griuvėsių “šokinės satyrai”; Iz 34,14 juos randame kartu su Lilith (Septuagintoje Lilit yra išversta kaip asilas-kentauras: LXXIs 13,22; LXXIs 34,14): “Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Netgi Lilita ilsėsis ten, – ji ras sau poilsiui vietą”.[9] Šio tikėjimo atgarsius galime matyti Apr 18,2: “Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne”.
Tsyyim: panaši į ankstesniąją kategoriją, bet tai labiau dykumos demonai: Iz 13,21 “Ten (Babilone) apsigyvens velniai” (liet. vert.:“Dykumų žvėrys stūgaus jo (Babilono) rūmuose” [“vi (in Babilonia) si stabiliranno i diavoli (tsyyim: CEI: animali del deserto)”]; Iz 23, 13: “Kaldėja – ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo Sidoną atiduoti velniams (liet. vert.: paversti dykumos žvėrių buveine”) [“Ecco il paese dei Caldei: questo popolo non esisteva. L’Assiro lo assegnò ai diavoli (CEI: alle bestie selvatiche)”; Iz 34, 14: CEI verčia: “laukiniai šunys”, arba “laukinės katės” (liet. vert.), bet pažodžiui yra “demonai”; Jer 50, 39: CEI: “dykumos žvėrys”, bet pažodžiui “demonai”; TM Ps 74,14: “Tu sutraiškei Leviataną, pašėrei jo kūnu tyrų žvėris” (pažodžiui “demonus”).
Šioms vietas suteršiančių demonų kategorijoms priklauso:
LILITH, iš šumerų Lil = oras arba hebrajų lay‘lah (naktis), moteriškas demonas, kurį vaizduoja pelėda, laikoma atsakinga už vaikų grobimus ir už ligas apskritai. Vėliau ekstrabiblinėje literatūroje ją pradėjo vaizduoti bet kokią ligą išreiškiantis drakonas, kurį nužudė Saliamonas ant žirgo, pagal palestiniečių tradiciją toje vietoje, kur buvo Betzatos gydomieji tvenkiniai (plg. Jn 5, 1-18), o vėliau krikščionims šio drakono priešu tapo Šventasis Jurgis ant žirgo. Musulmonai taip pat perėmė šią tradiciją. Taigi, laikui bėgant, Lilith iš vietas suteršiančių demonų kategorijos pereina į maro epidemijas ir apskritai ligas sukeliančius demonus.
‘AZAZEL, ( = visiškas pašalinimas), dykumos demonas, atpirkimo ožys, pasirodantis susitaikinimo dienos apeigose (Kun 16,8.10.26); jis gyvena dykumoje ir jam atiduodamas saugoti ožys, su kuriuo buvo atliktas antrasis permaldavimo aktas. Kartais jis sutapatinamas su pačiu prakeiktu ožiu, virš kurio atliekamas permaldavimas, demono atvaizdu.
ASMODĖJUS: (graikiškas vardas, kilęs galbūt iš asma = šlovė: tas, kuris gieda šlovės giesmes ironiška prasme?) demonas, kuris trukdo vedyboms, bet ir jį paskui Rafaelis surakina grandinėmis dykumoje, jo gimtojoje vietoje: plg. Tob 3,8.17.
PRAGARŲ DEMONAS: MAWET: hebrajiškas mirties vardas, jis yra ir kananiečių pragarų dievybė, Baalo priešas, taip pat ir atsimetusiems žydams tapęs mirties ir Šeolo dievu, todėl jie skelbia: “Sandorą sudarėme su Mawet (liet. vert. Mirtimi), sutartį padarėme su Šeolu, kai nuožmusis tvanas atšniokš, jis mūsų nepasieks“ (Iz 28,15.18): “Nes Mawet įlindo pro mūsų langus, prasiskverbė į mūsų rūmus, tykodama gatvėse vaikų ir aikštėse jaunuolių”(?) [“Poiché Mawet è entrata per le nostre finestre, è entrata nei nostri palazzi attendendo i fanciulli per la via e i giovani nelle piazze”]; Oz 13,14; Job 18,13 ir 28,22 kalbama apie “Mawet pirmagimį” [liet. vert. mirties pirmagimis minimas tik Job 18, 13].
MARO DEMONAI: RESHEPH ir DEVER
RESHEPH (žaizda, rykštė) Hab 3, 5 be abejonės yra demoniška figūra, kartu su DEVER: “Maras žygiavo pirm jo, o mirtis sekė įkandin” [“Davanti a lui avanza Dever (la peste), Resheph (la febbre) incede davanti ai suoi passi!”]; plg. Lk 4, 38-39: “Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo [hebr. tekste, buvo labai varginama Resheph], ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę [Resheph], ir toji pasiliovė. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti”; Įst 32, 24; TM Ps 78, 48: “Jis atidavė ledų krušai [Dever] jų galvijus ir jų kaimenes žaibams [Resheph]”; Ps 76, 4: “Ten jis sulaužė ugningas [Resheph] lankų strėles, skydus ir kalavijus – visus karo ginklus”; Ps 91, 5-6: “Nereikės tau bijoti nakties klaiko [Pahad Laylah], nei strėlės [Hez], iššautos dieną, nei maro [Dever], sėlinančio tamsoje, nei rykštės [Ketev] , čaižančios vidudienį”. Plg. taip pat Oz 3, 5 (?); Oz 13, 14.
KETEV = neganda, žūtis, vidudienio demonas: Ps 91, 5, plg. taip pat Įst 32, 24; Iz 28,2; Oz 13,14.
APSĖDIMO IR PRANAŠAVIMO DEMONAI [DIAVOLI DI POSSESSIONE E DI DIVINAZIONE]: galiausiai turime pavadinimus ’elohim, ’avirim arba ruah ’elohim, kurie nurodo dvasias, veikiančiaas apsėdimo arba burtininkavimo (pranašavimo) atvejais. Pasirodžius antgamtinei būtybei, pirmasis klausimas, kurį turi užduoti tikintis izraelitas, yra tas, kurį uždavė Jozuė, kai pamatė angelą, vadovaujantį Viešpaties kariuomenei Jeriche: “Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ (Joz 5, 13; Ts 6, 22). Tad pirmiausia yra būtina atlikti gerą dvasių skyrimą. Jeigu jos ateina iš Dievo, kviečia į klusnumą, o jei iš piktojo, iššaukia sunkesnius ar lengvesnius paklydimus. Naujojo Italijos Vyskupų Konferencijos išleisto Psalmyno vertėjas tikrai neatliko dvasių skyrimo, nes ’elohim dažniausiai verčia “dievai”: (TM Ps 138, 1: “Angelų akyse giedu tau šlovės giesmę” naujajame itališkame leidime tapo: “dievų akyse noriu tave šlovinti”) (liet. vert.: “dangiškųjų būtybių artume giedu tau šlovės giesmę”); TM Ps 78, 25 “Angelai”, pasiduodamas tradicijai, vertėjas išvertė “galingieji” (liet. vert. “dangiškosios būtybės”; arba vėl Ps 8, 6 “’elohim” išvertė ‘dievai’: “padarei jį tik truputį mažesnį už dievą” (liet. vert. “už save”). Taip pat ir TM Ps 16, 3 qedoshim iš “šventųjų” tapo “dievais” (liet. vert. “ištikimieji Viešpaties žmonės”), kaip ir ’addirim (kilmingieji žmonės) tapo “galingais stabais”.[10]
Piktoji dvasia gali sukelti apsėdimą. Bet yra sakoma, kad ji visada ateina iš Dievo, nes iš jo gauna leidimą veikti: 1 Sam 16, 15-16: “Sauliaus dvariškiai jam kalbėjo: „Štai tave kankina pikta dvasia iš Dievo. Nūn prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kada tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis“.
1 Sam 19, 23-24: “Jis ėjo ten – Najotų Ramoje link, ir jį apėmė Elohim (liet. vert.: Dievo) dvasia. Eidamas jis kalbėjo dvasios pagautas, kol pasiekė Najotus Ramoje. Nusivilkęs drabužius, ir jis kalbėjo dvasios pagautas Samuelio akivaizdoje. Jis gulėjo nuogas visą tą dieną ir visą tą naktį. Todėl ir sakoma: „Argi ir Saulius yra tarp pranašų?“ = 1 Sam 10 ,10-12.
1 Kar 22, 21-23: “Priėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš VIEŠPATĮ, tarė: ‘Aš jį sugundysiu’. – ‘Kaip?’ – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje’. Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Išeik ir padaryk!’ Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į šių visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.
1 Sam 28, 13: „Nebijok, – tarė Saulius, – ką tu matai?“ Moteris Sauliui atsakė: „Matau elohim (liet. vert.: dvasią), kylančią iš žemės“.
Iz 8, 19-20a: “O dabar, kada žmonės jums sakys: „Kreipkitės į vėlių iškvietėjus (liet. vert.: vėles) ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta klausti savo Elohim (liet. vert.: dievų), tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?”
Patarlių knygoje minimi ir vampyrai (Pat 30, 15): “Vampyras (‘aluqah) (liet. vert.: siurbėlė) turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“. ‘Aluqah rytietiškoje literatūroje yra būtent vampyras, arabai jį ir šiandien taip vadina.
Tačiau, kaip jau sakėme šio paragrafo padžioje, visos šios dvasios arba ’elohim yra siųstos Dievo dėl žmonių nuodėmių, kaip Perėjimo (Pesah) atveju mirtį nešanti rykštė, kuri iš tikrųjų yra pats JHWH: Iš 12,13: “Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą”. Vienintelis galimas atsakymas į šį baisų veiksmą yra visiškas Izraelio pirmgimių paaukojimas pačiam Dievui, kad būtų išvengta bausmių grandinės dėl keršto: Iš 13, 1.11-16; Išm 11, 5.
3. VISI SUEINA Į VIENĄ: ŠĖTONO VARDAI PSALMĖSE IR SENAJAME TESTAMENTE
Senajame Testamente gana greitai įsivyrauja mintis, kad visos šios demoniškos jėgos, gyvenančios gamtoje ir kenkiančios žmonijai, galiausiai susikoncentruoja vienoje realybėje: tai veikėjas, būtis, tikslas, blogis, priešas, kurio vienintelis tikslas yra kovoti prieš žmogų ir prieš Dievo tautą. Ši mintis ypač aiški ir išvystyta Psalmyne. Psalmėse iš tikrųjų randame visą pasaulio tikrovę padalintą į dvi dalis, tačiau tai ne dvi abstrakčios tikrovės, ne gėris prieš blogį; iš esmės tai du pagrindiniai veikėjai nuolatinėje priešpriešoje. Šiuo požiūriu Psalmės yra tarsi išankstinė Evangelija, kurioje visas gėris ir visas blogis visiškai sukoncentruojami dviejuose veikėjuose: Jėzuje ir Šėtone. Tad Psalmėse turime Teisųjį ir Maištininką, Nekaltąjį ir Pasmerktąjį. Jie abu sako ‘ne’. Vienas atsižada tamsos, kitas – šviesos kelio. Vienas sako ‘ne’ pasaulio neteisybei, kitas – Dievo amžinybei.
Tokie atsižadėjimai yra žmonijos tragedijos šaknis. Dviejų priešingų neigimų konfliktas, įmanomas dėl turimos laisvės, nubrėžia ašį, kurioje siaubas užpuola ir nužudo džiaugsmą.
Neteisybės kelyje netrukus sutinkame Tamsybių Kunigaikštį. Psalmynas pateikia siaubingą jo tapatybės kortelę, kurioje ne mažiau kaip šimtas dvylika vardų, pravardžių, titulų ir savybių. Iš esmės tai yra Rasha‘, tas, kuris negali stoti prieš Dievo teismą, Pasmerktasis. Po tam tikro vyro išvaizda slypi gausybė visokiausio blogio. Psalmistas jį mums pristato kaip blogio Adomą, priešą, melagį, beprotį, galingąjį, Bašano jautį, prievartautoją, apgaudinėtoją, piktadarį, žmonių rijiką, išdaviką, klastūną, barbaro sūnų, kraujo gėriką, mulkį, išnaudotoją, pasipūtėlį, išpuikėlį, plėšiką, pagyrūną, žmogžudį, žemės apsirijėlį, tuščiagarbį, prostitutą, bjaurybę, nusidėljėlį, šiurkštuolį, gobšuolį, klastūną, niekšybės nešiotoją, kivirčų organizuotoją, neteisybės darytoją, spąstų ruošėją, liepsnų svaidytoją, kovotoją, pašaipūną, vylingą liežuvį, sielų sekiotoją, piktžodžiautoją, žemės karalių, apgaudinėtoją, naikintoją, budelį, maištininką, kerštautoją, varžovą, beprotį, šio pasaulio didžiūną, trenktąjį, griovėjo paveldą [neieškojau vardų Psalmėse, tik išverčiau pateiktus itališkus].
Jis yra smurtautojų, siaubūnų, agresyvių akių, nenuovokios tautos, pašaipūnų tarybos, apsukriųjų, piktavalių, piktadarių gaujos, griovėjų susibūrimo siela ir centras. Jis yra prabangos mylėtojas, turtuolis, apiplėšinėtojas, nuodėmės darytojas, pasipūtėlis, žemės pasmerktasis, beširdis, šuo, niekdirbys… čia gal ir sustosim.
Jis yra teisingumo priešas, užmiršęs Dievą, engėjas, taikos priešininkas. Jis yra blogio skeptro turėtojas, Kaltintojas, pagal savo vardą hebrajų kalboje: Satan.
Jo vardas puikiai nurodo ir jo darbus. Psalmynas mums juos aprašo tiesiog smulkmeniškai. Niekų tėvas (Belyi‘al) įkūnija nedarną, tuštumą, į jį panašūs ir jo darbai. Kiekvienas jo žodis yra melas, kiekvienas gestas reiškia smurtą. Jeigu norėtume aprašyti visus jo veiksmus, reikėtų peržiūrėti visą pslamyną: jis pristatomas jau pirmojoje Psalmėje vėjo blaškomais pelais, turintis pelų lengvumą, nepastovumą, sausumą ir nevaisingumą. Be šaknų ir be svorio, užsidaręs savo laikinume ir tapęs jo kaliniu.
Visa jo išmintis susiveda į Dievo neigimą. “Dievo nėra” – štai kur jo dvasios nepasitenkinimo, jo godumo nepasotinamumo, jo nerimo šaltinis. Tai sužeistas kūrinys ir niekas negali jo patenkinti. Todėl jo tiesa tuti sutapti su jo įkūnyta nedarna. Jis atsisako neįmanomo ir melagingo susitaikymo laikinumo kelyje. Jo didžiausias aiškumas – matyti save pasmerktą gyventi ir mirti siaube ir tamsoje. Jis gyvena už uždarų durų. Turi atmesti iliuzinio poilsio, kurį pasiekti jam trukdo jo prakeiktas akiratis, džiaugsmą.
Jis išlieka savo tiesoje, pasirinkdamas pasaulį, ir tas pasirinkimas atima iš jo bet kokį poilsį. Pslamistas mums parodo jo burnos ir lūpų grimasas, jo liežuvio, kuriančio iliuzijas ir kančią, judesius. Jis neigia ir šmeižia, meluoja ir įkalbinėja; vagystė yra jo teisingumas; niekšybė – jo pasididžiavimas; jo džiaugsmas yra jo horizontų kalinys; jis yra tik patyčios ir dantų griežimas. Jis yra nepasotinamas, kaupia, kad galėtų džiaugtis ir negali nustoti kaupti: jo kančia tampa jo malonumu, nelaisvė – jo laisve, tamsa – jo šviesa, jo mirtis – kiekvieno gyvenimo matu. Jo galios troškimas išsiskleidžia be taisyklių ir be saiko jį pavergusiame horizonte. Tačiau jo rankose galia ir teisingumas tampa priespaudos ir pavergimo įrankiais.
Jis iškreipia teisingumą, tai, kas yra tiesa, paskelbia melu, o melą tiesa. Jis yra pats sau matas ir meta savo šešėlį, kurio nelaisvėje pats yra, ant visko, prie ko prisiartina.[11]
Rasha‘ – blogio įsikūnijimas, kurio darbai dauginasi kaip juoda uodega jo suvedžiotose ir pavergtose būtybėse, siunta ant vienintelės ribos, kuri gali jį paneigti – Nekaltojo. Nekaltasis jam atskleidžia jo atmestą nelaikinumą, kurio buvimas sujaukia jo aklus horizontus. Ir tada visos jo paastangos susitelkia į vieną: surasti ir nužudyti Nekaltąjį. Galiausiai tai yra stengimasis nužudyti Dievą, kurį atstovauja ir kuriuo visiškai pasitiki Nekaltasis: “Tu gini mano teisę ir bylą” (Ps 9, 5). Bet aišku, kad Maištininkas gyvena ir žūsta absurde. Jis gali laimėti ne vieną mūšį, bet negalėti laimėti karo prieš Dievą: Pakyla Dievas, išsisklaido jo priešai (Ps 68, 1).
Psalmynas ataidi tą kosminį karą, kuriame regime bedievį iš visų jėgų persekiojantį Teisųjį žmogų (plg. Lk 23, 47). Jį šnipinėja kaip savo tikrą priešą, jam pastoja kelią labiausiai netikėtose vietose. Ko tik neprisigalvoja mėgindamas jį pavergti ir kiek įmanydamas jį kankina. Teisusis yra kančių vyras, atsiskyrėlis, svetimšalis, vargšas. Psalmynas aprašo Teisiojo agoniją. Bedievis prieina iki Teisiojo nužudymo (Ps 3), o jeigu būtų įmanoma, eitų ir iki dievažudystės (Ps 14). Bet Dievas išklauso Nekaltojo maldą, o Dievo Teismas užtikrina Atsimetusiojo pasmerkimą ir Nekaltojo, kuris visada šaukėsi Dievo, triumfą (Ps 22,20-31).
Aplinkui Pasmerktąjį matome besiblaškančias tautas, kurios atspindi jo atvaizdą, kaip Izraelis, Dievo tauta, atspindi Teisiojo, persekiojamo Nekaltojo, atvaizdą. Pagonių tautos gyvena pavergtos tamsybių valdžios, yra priešiškai nusiteikusios nekaltumo šviesai. Edomas, Moabas, Ismaelis, Amonas, Amalekas, Loto sūnūs, Filistiečiai, Rahabas, Babelis, Tyras, Meshekas ir Kedaras, kuriuose hebrajiška egzegezė matė šio pasaulio imperijų veidus, siautėja, niurzga, grasina ir žudo kelyje, ir atrodo, kad tarp jų Misraim, Egiptas, “dvigubo nerimo šalis”, reiškia Rahabo, maištininko kilmės šalį. Vergystės namai, Juozapo ir Izraelio nelaisvės vieta, kūnas, paliestas visų bausmės rykščių, kalėjimas, iš kurio reikia išeiti, norint pasiekti Dievo vaikų laisvę, faraono karlaystė – Egiptas psalmyne yra ne tiek konkreti šalis, kiek simbolinė visų tremčių vieta, valdoma Rahabo.
Iš tikrųjų psalmyne Rahab (hebr. erdvus, platus > išpuikęs?) iš vienos pusės yra pirmapradės pabaisos vardas (TM Ps 40,5; 89,11; Job 9,13; 26,12; Iz 51,9), po to velnių ir šėtono vardas, o iš kitos pusės pagonių imperijos pavadinimas, kaip ir Egipto, kuris tapatinamas su velnių kunigaikščiu:[12]
TM Ps 40,5: Laimingas žmogus, kuris deda viltis į Viešpatį; jis nesikreipia į Rahabo vyrus (liet. vert. pagonių stabus ar netikrų dievų garbintojus); TM Ps 89,10-11: Tu valdai šėlstančią jūrą… Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną, galinga ranka išblaškei savo priešus; TM Ps 87,4: Tarp tų, kurie mane pripažįsta, įrašysiu Rahabą ir Babiloną.
O Babilonija, panašu yra paskutinė tremties vieta, iš kur prasideda paskutinis ir galutinis Izraelio išėjimas į Pažadėtąją žemę, ir tos Babilonijos antrasis vardas Izaijo pranašystėje (dabar išeiname už Psalmyno ribų) yra Liuciferis (pagal Vulgatą, hebrajų k.: lleäyh, da llhe = švytėti, spindėti; būti pasiutusiu), garsioje ištraukoje Iz 14,12-15: Tu nupuolei iš dangaus, Aušrini (Lucifer), aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: “Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!” Bet buvai nugramzdintas žemyn, į Šeolą, į pačias kapo gelmes.” Ši citata tiek žydų, tiek krikščionių tradicijoje visada gretinama su Ez 28, kur Tyro miestas save prilygina Dievui, o pranašas pasakoja apie siaubingą jo griūtį: “Marusis, pradėk raudą dėl Tyro karaliaus ir sakyk jam: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: – Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio. Tu buvai Edene, Dievo sode, tave puošė visokiausi brangakmeniai, – sardis, chrizolitas ir deimantas; berilis, oniksas ir jaspis; safyras, rubinas ir smaragdas, – iš aukso tavo karuliai ir puošmenys. Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti. Sukūriau tave kaip kerubą, gyvenai ant Dievo šventojo kalno, – vaikščiojai tarp ugningų akmenų. Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, lig buvo atrasta tavo kaltė” (Ez 28, 12-15).
Be to, kaip žinoma, Tyro miesto žlugimas, papasakotas Ez 27 skyriuje, buvo paimtas kaip modelis Apreiškimo knygoje (Apr 14, 8; 18, 1-24) aprašyti žlugimui pasileidusio miesto, didžiosios ištvirkėlės, didelio miesto, simboliškai vadinamo Sodoma, Egiptu (Apr 11,8) ir Babele (Apr 17,8-18,24), girto nuo kankinių kraujo, gavusio savo galią iš Drakono per Žvėrį ir netikrus pranašus (Apr 17,3).
Taip pamažu, tarsi iš užkulisių, nuo Psalmyno per visą Senąjį Testamentą, iškyla ir tikriniai Pasmerktojo, demonų vado vardai, kaip jau matėme, Rahabas, Liuciferis, po to dar Šėtonas, Leviatanas, Tannin, Behemoth, Belial, Mastemah.
Šėtonas (Satan) hebrajų kalboje reiškia “prieštarautojas, kaltintojas”, žmogaus priešas. Tad Pirmoje Karalių knygoje šiuo žodžiu pavadinami Saliamono priešai (1Kar 11, 14.23.25), o Samuelio knygose taip pavadina tiek Dovydą jo priešai (1Sam 29,4; plg. Mt 12,22-32), tiek ir Dovydo priešai, jam prieštaraujantys, pavadinami ‘satan’ (2Sam 19,23). Psalmyne Šėtono vardas randamas vieną kartą, jeigu neišnyksta verčiant “kaltintojas”, “priešininkas” ir pan.: Ps 109,6: “testoja Satan (liet. vert.: kaltintojas) jo dešinėje”; tačiau 112 kartų pasirodo visais tais sinonimais, apie kuriuos ką tik kalbėojme.
Paskui, kaip žinote, jį randame keletą kartų minimą Jobo knygoje (Job 1, 6-11): Tą dieną, kai Elohim sūnūs (liet. vert.: dangiškieji gyvūnai [it. vert. figli di Elohim] suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. VIEŠPATS Šėtoną užklausė: „Kur tu buvai?“ – „Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, – ėjau joje sargybą“. VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“. – „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. – Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. Plg. taip pat Job 1,12; 2,1-7. Jobo knygoje Šėtonas pasirodo kaip dvasia, kuri atlieka prieš Dievą tarsi viešosios tarnybos funkcijas, kad apkaltintų žmogų iš pavydo.
Ši situacija, panaši į aprašytą aukščiau minėtame 1 Kar 22 skyriuje, tiesa, čia Šėtonas vadinamas “melage dvasia”, dar kartą iškyla Zch 3,1-3: “Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jam apkaltinti. VIEŠPATIES angelas tarė Šėtonui: „Tesudraudžia tave VIEŠPATS, Šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?“ Mat Jehošua, kai stovėjo priešais angelą, vilkėjo purvinais drabužiais”.
Visiais šiais atvejais Šėtonas pasirodo akivaizdžiai savo pagrindiniame vaidmenyje, kaip priešas kaltintojas ir persekiotojas, panašiai kaip 1 Met 21, 1, kur Šėtonas veikia kaip tikras karaliaus ir tautos priešas: “Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelio žmones”.
Tačiau patį pirmą kartą Biblijoje vardas Šėtonas pasirodo Skaičių knygoje, kur vartojamas įvardinant angelišką priešą, kuris grasindamas kalaviju pastoja kelią ir sudaro neįveikiamą kliūtį kelyje. Tai garsusis Bileamo ir Viešpaties (siųsto) angelo, pavadinto Šėtonu, atvejis Skaičių knygos 22 skyriuje: “Bet jo kelionė sukėlė Dievo pyktį ir Viešpaties angelas atsistojo ant kelio, kad būtų Šėtonas prieš jį (liet. vert.: jam sutrukdyti) [it. vert. per esere Satana contro di lui]. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant asilės” (Sk 22, 22-23). Pradžioje tik Bileamo asilė du kartus pamačiusi Šėtoną, stengiasi pabėgti nuo jo, pasukdama į laukus. Bet trečią kartą Viešpaties pasiuntinys atsistojo tokioje siauroje vietoje tarp sienų, ku nebuvo įmanoma pasukti nei į kairę, nei į dešinę. Čia asilė susmuko po Bileamu. Tik tada Viešpats atvėrė Bileamui akis ir jis pamatė angelą su kalaviju rankoje, pasiruošusį smogti, kuris jam tarė: “Aš esu Satan siųstas [Dievo] sutrukdyti (liet. vert.: štai aš atėjau sutrukdyti), nes tavo kelionė man nepatinka. Jei ne tavo asilė, būčiau tave užmušęs”.
Taigi, nuo pirmos iki paskutinės citatos iš Senojo Testamento Šėtonas pasirodo kaip priešininkas, kuris stengiasi pastoti kelią žmogui, sukeldamas jo pyktį. Bet būtent Bileamo atvejis yra labai pamokantis: Šėtono veikimas Dievo planuose turi tikslą pakviesti žmogų atgailauti, kad grįžtų į paklusnumo Dievui kelią, vienintelį, kuriame nėra Šėtono. “Visi žmogaus keliai jo paties akyse gali būti tyri, o Viešpats pasveria širdį” [it. vert. “ma chi scruta gli spiriti è JHWH”] (Pat 16,2). Toks būtų “teigiamas” Šėtono vaidmuo Senajame Testamente, kur jis daugiau žmogaus, o ne Dievo priešas. Tačiau savo veikimą užaštrindamas iki kraštutinumo ir stengdamasis visais įmanomais būdais užtverti kelią ir Nekaltajam, prieidamas iki to, kad išprovokuoja Nekaltojo nužudymą, Šėtonas iššaukia Dievo įsikišimą, kuris atneša pasauliui išganymą. Tokia, kaip jau pabrėžėme, yra Psalmių teologija, labiausiai išvystyta šiuo požiūriu ir artimiausia Evangelijai. Nes Naujajame Testamente Šėtonas iš karto pasirodo kaip tas, kuris nori atitraukti Jėzų, Teisųjį, nuo Dievo kelio (plg. Lk 4,1-13), kuris prieina iki Teisiojo nužudymo, tuo išprovokuodamas Dievo įsikišimą. Tokiu būdu galiausiai jo veikimas paradoksaliu būdu pasitarnauja Deivo išganymo planui. Tą patį galima pasakyti ir apie jo veikimą Jėzaus mokinių atžvilgiu (plg. Lk 22,31-32: “Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“).
Kitas demonų Kunigaikščio vardas yra Leviathan (jūros slibinas, pabaisa), kuris vaizduojamas gyvate kaip Tannin (drakonas), apie kurį iš dalies jau kalbėjome, nagrinėdami citatas iš Pradžios, Išėjimo ir Skaičių knygos. Turime čia dar pacituoti Pr 1,21, kur kalbama apie Tanninim sukūrimą: “Dievas sukūrė Tanninim (liet. vert.: didžiąsias jūros pabaisas) bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius”. Biblijoje Jūra visada yra blogio karalystė: plg. Apr 12, 18 (ir jis [slibinas] atsistojo ant jūros kranto) (liet. vert.: “O aš stovėjau ant jūros kranto”); Apr 21,1.[13]
Dabar pažvelkime į Psalmes: Ps 74,13-14: “Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų galvas. Tu sutraiškei Leviataną ir pašėrei jo kūnu velnių padermę (liet. vert.: tyrų žvėris [it. vert. popolo dei diavoli]”; Ps 104,26: “Ten plaukioja laivai ir Leviatanas, kurį tu sukūrei sau pasilinksminti” (liet. vert. ten žaidžia Leviatanas) [it. vert. per divertirti con esso]”; Ps 148,7: “Šlovinkite Viešpatį nuo žemės, didieji jūros gyvūnai (tanninim) ir vandenyno gelmės”; jau cituota Psalmė 91,13: “Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną”.
Toliau ištraukos iš Jobo knygos: Job 3,8: “Tekeikia ją keikiantys Okeaną (liet. vert.: dieną) ir gebantys pažadinti Leviataną”; Job 40,25: “Argi gali pagauti meškere Leviataną, ar surišti jo nasrus virve?”.
Pagaliau Iz 27,1: “Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje”.
Ezechieliui (29,3) Tannin ir Rahab yra tas pats ir jie vadinami Egipto valdovu: “Kalbėk ir sakyk: Taip kalba Viešpats Dievas. Tikėk manimi, aš prieš tave, Egipto valdove faraone, Tannin (liet. vert.: didysis slibine) (CEI: coccodrillo)! Tu tūnai Nilo atšakose, sakydamas: ‘Nilas priklauso man, pasidariau jį sau’”; plg. taip pat Ez 32,2.
Žinome, kad Danieliaus knygoje vyrauja suvokimas, tarp kitko, žinomas ir hipertestamentinėje literatūroje, kad kiekviena tauta turi savo angelą: Mykolas yra Dievo tautos angelas sargas (Dan 10,13; 12,1s.), kartu su Gabrieliumi, didžiųjų apreiškimų angelu, aukštesniu už ‘Irin‘ (Budėtojus), kurie yra angelai paminėti Dan 4,10.14.20, ir kuriuos Test Patr, Rub 5,6-7; Nepht 3,5 tapatina su Pradžios knygos Dievų sūnumis (Pr 6,2.4); o pagonių tautose turime Kunigaikščius (sarim), beje, palygintus su didžiaisiais žvėrimis (Dan 7,1-8), kurie akivaizdžiai yra velniai kaip ir Apreiškime Šv. Jonui.
Šiame kontekste turime prisiminti ir Mastemah (priešiškumo angelą; priešininką, opoziciją), kuris yra demonas, vadovaujantis tiems, kurie Dievo tautos viduje persekioja Jahvės pranašus: plg. Oz 9,7-8.[14]
Kitas demonų vado vardas mūsų sutinkamas Pslamyne yra Ziz, mitologinis paukštis, nuo viduramžių vaizduojamas kaip grifas, kuris kartu su Leviathanu ir Behemothu hebrajų liaudiškame pamaldume nuo pat pradžių reprezentuoja šėtonišką trjeybę. Joje Šėtonas kaip Leviathanas yra jūrų karalius, kaip Ziz yra dangaus karalius, o kaip Behemot – žemės karalius. TM Ps 50,11: “Žinau visus laukinius paukščius; ir laukų Ziz priklauso man (liet. vert.: visa, kas juda laukuose, yra mano)”. TM Ps 80,14 “laukų Ziz” yra tas, kuris niokoja Dievo vynmedį kartu su girių šernu. Tai demonas, kuris veikia naktį.
Reikia pastebėti, kad mato Evangelijoje Jėzus jį mini palyginime apie rauges. Tai naktinis Šėtonas, kuris ateina iš dangaus ir pasėja rauges [“zizania”], o jos pagal Mt 13,38 yra piktojo [Ziz] vaikai ( la zizania dunque sono i figli del maligno), kurie pasaulio pabaigoje bus sudeginti (Mt 13, 24-30).[15]
Iš tiesų, palyginimas apie rauges, tai yra, apie Ziz padermę, yra tarsi paralelė palyginimui apie sėjėją, kur sakoma, kad padangių sparnuočiai sulesė grūdus nukritusius prie kelio. Dabar kaip tik Jėzus paaiškina, kad “padangių sparnuočius” reikia suprasti kaip velnią, Atmestąjį, kuris išplėšia iš mokinių širdies Žodį persekiojimais ir papiktinimais (Mt 13,18-23). Evanglistas Matas paskleidė mintį, kad papiktinimai yra asmeninės būtybės, kaip ir netikri pranašai, kurie veikia bendruomenėje, kad priverstų mažutėlius suklupti tikėjimo kelyje ir atitrauktų juos nuo mokinystės[16]. Tad sekančiame palyginime ir jo išaiškinime akivaizdžiai daroma aliuzija į vieną iš tų demoniškų veikėjų, būttent į Ziz, tą patį velnią, dangaus grifą, žmogaus priešą ir jo giminės persekiotoją (Mt 13, 25.28.36-43).
Pagaliau Iz 66,11 sakoma, kad paskutiniais laikais išrinktieji maitinsis iš Ziz Dievo garbei (liet. vert.: Maitinkitės ir pasisotinkite jos krūtų paguoda; CEI: succhieranno all’abbondanza del suo seno), mūsų kalba tariant, turės naudos ir iš klastingosios padermės (zizania) veikimo. Nes pagal žydų tradiciją, remiantis būtent šiuo Izaijo tekstu, kaip Leviathanas ir Behemotas, taip ir Ziz maitins išrinktuosius eschatologinėje puotoje.[17]
Paskutinis iš “šėtoniškos trejybės” yra Behemoth (žodžio behemah, “žvėris” daugiskaita), siaubą keliantis mitologinis žemės žvėris, gyvūnas aprašytas Jobo knygoje 40, 15-24 ir dar daugiau apokrifinėje Ezros ketvirtojoje knygoje. Job 40,15-18: “Pagalvok apie begemotą, kurį padariau kaip ir tave; jis ėda žolę kaip jautis. Štai jo jėga šlaunyse, jo galybė pilvo raumenyse. Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras, raumenys jo šlaunų suausti į viena. Jo kaulai yra kaip vario vamzdžiai, galūnės tarsi geležinės lazdos…”. Atrodo, kad šis aprašymas remiasi labiau hipopotamo ar dramblio išvaizda, bet kadangi ši Jobo knygos ištrauka jį palygina su jaučiu, Europos žydai jį taip ir vaizduoja.
Na, o su vardu Belyi‘al (paraidžiui: be jokios naudos, tuščias), manau, grįžtame prie Šėtono galios per kerus, kaip matėme jį reiškiantis Pradžios knygoje.
Pradėsime nuo Psalmių: Ps 101,3: “nepakęsiu savo akivaizdoje Belyi’al veiksmų (arba: žodžių)” (liet. vert.: “nekęsiu žmogaus, kuris suktai elgiasi”), (it. vert.: “Non sopporterò davanti ai miei occhi azioni (o: parole) di Belyi’al”); Ps 41,9: “jį apėmė Belyi’al liga” (liet. vert.: “mirtina liga jį apėmusi”), (it. vert.: “Lo ha colpito un morbo (Dever: o parola o azione) di Belyi’al l)”; Ps 18,5: “Mane supo mirties (Mawet) vilnys, mane skandino pragariški (Belyi’al) srautai” (liet. vert.: “Mirties virvės mane pančiojo, pražūties srautai kankino”), (it. vert.: “Mi circondavano flutti di morte (Mawet); mi travolgevano torrenti infernali (di Belyi’al))”.
Šiuose tekstuose greičiausiai yra nuoroda į kerus (burtus) atliekamus žodžiais arba apeigomis (veiksmais). O toliau pateikiamuose tekstuose nurodoma į žmones, kurie veikia Šėtono širdimi:
Stabmeldžiai, kurie stengiasi patraukti liaudį į stabmeldystę (šėtoniškas uolumas = Belyi’al sūnūs; žmonės Belyi’al širdimi):
TM-LXX-Vg Įst 13,14: egressi sunt filii Belial (CEI: uomini malvagi) de medio tui et averterunt habitatores urbis tuae atque dixerunt eamus et serviamus diis alienis quos ignoratis. “Tavyje iškilo Belialo sūnūs, kurie suvedžiojo tavo miesto gyventojus ir sakė: ‘Eikime ir tarnaukime kitiems deivams, kurių nepažinojote’” (liet. vert.: “atsirado nedorėlių, kurie suvedžiojo miesto gyventojus, sakydami: ‘Eime ir garbinkime kitus dievus’, kurių jūs nepažinojote”).
Arba šykštuoliai, kurie nenori skolinti esantiems varge:
Įst 15,9: Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas (pažodžiui: žodžių su Belyi‘al širdimi): “’Septintieji metai, skolų atleidimo metai, artinasi’, ir rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jm neduotum. Prieš tave jis šauksis Viešpaties, ir tu užsitrauksi kaltę”.
Homoseksualai, praktikuojantys prievartą, ir norintys propaguoti savo iškrypimą:
Ts 19,22: “Įsismaginus jų širdims, žiūri, miesto vyrai, Belyi‘al sūnūs (liet. vert.: šlykštūs niekšai), apsupo namus ir ėmė belsti į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: “Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!”; Ts 20,13: “Dabar [tarė izraelitai] išduokite anuos vyrus Beyli‘al sūnus (liet. vert.: Gibėjos niekšus), kad nubaustume juos mirtimi ir pašalintume blogį iš Izraelio”. Bet Benjamino giminės žmonės nenorėjo klausyti savo brolių izraelitų balso”.
Moteris (Ona), kuri buvo palaikyta girta besimeldžianti šentykloje, pavadinta “Belyi’al dukra”:
1 Sam 1,16: “Nepalaikyk savo tarnaitės Belyi’al dukra (liet. vert.: niekam tikusia moterimi); visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios”.
Iškrypę ir sugedę kunigai, kaip Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas:
TM-LXX-Vg 1 Sam 2,12: “porro filii Heli filii Belial nescientes Dominum” “paskui Elio sūnūs, Belyi’al sūnūs, nepažįstantys Dievo” (liet. vert. : Elio sūnūs buvo niekšai).
Tie, kurie niekina Dievo išrinktąjį, pirmasis toks atvejis – Karalių Saulių:
TM-LXX-Vg 1 Sam 10,27: “filii vero Belial dixerunt num salvare nos poterit iste et despexerunt eum et non adtulerunt ei munera. ille vero dissimulabat se audire” (liet. vert. Bet keletas Belyi’al sūnų (liet. vert.: niekšų) sakė: “Kaip gali šitas vaikinas mus išgelbėti?” Jie niekino jį ir dovanos jam neatnešė. Bet jis dėjosi to nepastebįs); arba Šeba prieš Karalių Dovydą (2 Sam 20,1); arba vyrai susibūrę prie Jeroboamo prieš Saliamoną (2 Met 13,7).
Dar Belyi‘al sūnumis vadinami: Nabalas, Abigailės vyras, nenorėjęs mokėti Dovydui duoklės (1 Sam 25,17.25); Dovydo kariai, nenorėję dalintis karo grobiu su tais, kurie nesikovė (1 Sam 30,22); Dovydas taip pavadinamas Šimio keiksmuose (2 Sam 16,7) (liet. vert.: “Išeik! niekše!”): iš to matome, kad šis posakis buvo burtų ir prakeikimo apeigų dalis; taip pat tie, kas neteisingai prisiekia teismuose (1 Kar 21,10.13; Pat 19,28: melagingi liudytojai prieš Nabotą Jezreelietį; apskritai niekšiški liudytojai);
Dovydas savo dėkojimo giesmėje šlovina Dievą, kadangi “mirties bangos supo mane iš visų pusių, Belyi‘al (liet. vert.: pražūties) srautai mane valdė. Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko. Savo skausme šaukiausi Viešpaties, šaukiausi savo Dievo. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, jo ausis pasiekė mano šauksmas” (2 Sam 22,5-7); o Belyi‘al sūnūs (liet. vert.: bedieviai) bus visiškai sunaikinti ugnimi (2 Sam 23,7). Iš to matome, kad taip vadinami visi Dievo išrinktojo priešai, nes kiekvienas veiksmas prieš išrinktąjį yra labai sunkus Šėtonui būdingas nusikaltimas (plg. Mt 16,18). Ir pats Dievas, didysis Teisusis, pareiškia, kad šio pasaulio karaliai ir kunigaikščiai yra Belyi‘al sūnūs (Job 34,18; plg. Mk 10,42); o pranašo Nahumo knygoje yra netgi pasakyta, kad Asuro karalius Sencheribas, didis Izraelio priešas, gauna patarimus tiesiogiai iš Belyi‘al (liet. vert.: niekšybės ptarėjo) (Nah 1,11).
Galiausiai Patarlių knygoje (Pat 6,12-15) turime tikrą Belyi‘al žmogaus apibrėžimą: “Belyi‘al (liet. vert.: sukčius, nedoras) žmogus (CEI: stolto) gyvena suktai kalbėdamas, mirksi akimis, nenustovi vietoje, rodo pirštais, sukta širdimi rengia pikta, nuolat sėdamas vaidus. Žūtis tokį žmogų ištiks staiga – akimoju, be vilties atsitiesti”. „Belyi‘al žmogus (liet. vert.: niekšas) stengiasi padaryti žalos kitiems, o jo kalba – svilinanti ugnis“ (Pat 16, 27). Nesunku šio veikėjo elgseną sugretinti su mago, burtininko elgsena.
4. VELNIAS APOKALIPTINIUOSE ST TEKSTUOSE: GOGAS IR MAGOGAS
Paskutiniuose ST apokaliptiniuose tekstuose matome pasirodant vieną ar du naujus veikėjus, kurie be kita ko, yra labai gerai žinomi hipertestamentinėje literatūroje:[18] Gogas ir Magogas, kurie neaišku ar yra du, ar vienas, žmonės ar velniai, tačiau tikrai vaizduoja visų bedievių ir visų velnių susivienijimą galutinėje kovoje tarp gėrio ir blogio prieš Mesijo sugrįžimą, kaip apibendrina Apreiškimo knygos 20,7-10, remdamasis visa judėjų tradicija.
Šiuo klausimu visų pirma turime pradėti nuo Ezechielio knygos 38-39 skyrių, kur aprašyta Gogo, Magogo žemės karaliaus, suvienijančio visas žemės tautas didžiajam paskutiniam mūšiui prieš išrinktuosius, istorija: “Taip kalba Viešpats Dievas: “Juk tu [Gogai] esi tas, apie kurį anomis dienomis kalbėjau per savo tarnus, Izraelio pranašus, pranašavusius per metų metus anomis dienomis, kad atvesiu tave prieš juos!” (Ez 38,17). Ši citata siejasi su Iz 10, 24-27, kur Izaijas rašo prieš Sanheribą, įsiveržėlį iš šiaurės, kaip ir visi didieji užpuolikai Izraelio istorijoje: “Todėl Viešpats galybių Dievas ir sako: “O mano tauta, kuri gyveni Sione! Nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu, kelia prieš tave lazdą… Galybių Viešpats kirs jiems botagu,… išties savo lazdą virš jūros, kaip padarė Egiptui. Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, o jo jungas – nuo tavo sprando”. Vėliau ši pranašystė STestamente universalizuojama ir taikoma visiems Izraelio priešams, ateinantiems iš Šiaurės kovoti prieš Dievo tautą.[19]
Šis Izraelio priešas Ezechieliui turi tipišką vardą: “Gogas, iš Magogo krašto“. 1 Met 5,4 Gogas minimas tarp Rubeno palikuonių, o Pr 10,2 mini Magogą tarp Jafeto palikuonių. Šis personažas galėtų būti taip pat siejamas su Amaleko karaliumi Agagu, kurį nužudė Samuelis, kai Saulius atsisakė tai padaryti, (1 Sam 15,32-35)[20], arba Gigu, Lidiečių kunigaikščiu, gyvenusiu 650 m. pr. Kr. Arba tai galėtų būti vardas mitologinio “gigantiško skėrio”, analogiško žmogui skorpionui iš Gilgamešo epopėjos (plg. Am 7,1); arba Ba‘alzebubui, musių valdovui, kurio simbolis buvo skarabėjus. Atrodo, kad Septuaginta palaiko tai vieną, tai kitą interpretaciją. Pavyzdžiui, tekstas iš Sk 24, 7: “jo karalius bus iškilnesnis už Agagą”, Septuagintoje verčiamas taip: “Karalius Mesijas yra viršesnis už Gogą”. Tačiau Am 7,1 vietoje TM: “Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, jis kūrė skėrius tuo metu, kai buvo pradėjęs želti atolas; tai buvo atolas po karaliaus šienapjūtės”, Septuagintoje skaitome: “Viešpats man parodė tokį dalyką: štai iš rytų ateinanti skėrių veislė, štai vikšras: tai Gogas karalius”[21]. Šis tekstas parodo, kad Septuagintoje įsitvirtina Gogo (ir Magogo) demonologinė interpretacija, pereinanti nuo užpuoliko žmogaus prie skėrių su karaliumi vikšru antpuolio ir prie velnių su Šėtonu invazijos, kaip Apr 9,1-12: “Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio. Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų. Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų…. Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai „Abaddon“, o graikiškai tas vardas „Apollion“. Čia matome tą pačią seką. Tokia evoliucija pirmiausia suitnkama Ezechielio pranašystėje, kur Gogas tampa išskirtiniu užpuoliku, ir kadangi Dievas jį meškerios su meškere ir įvers kablius jam į nasrus (plg. Ez 38, 4), Gogas čia neabejotinai reiškia Leviathaną.
Tokiu būdu nuo istorinės pranašystės skirtos Sancheribui pereinama prie metaistorinės, taikomos pasinaudojant derash metodu,[22] visiems laikams iki pat laikų pabaigos, ne tik Leviathanui, bet ir Bedugnės Angelui. Dievas įveiks visus Izraelio priešus, tiek žmones, tiek velnius, ir galiausiai sunaikins velnių Karalių. Pranašo Danieliaus knygoje 11, 40-45 ši pranašystė pakartojama ir pritaikoma Antiochui IV Epifanui, kuris taip pat vaizduojamas kaip baisus žvėris su ragu, turinčiu burną ir akis (Dan 7,7-8).
Pagaliau Apreiškimo knygos autorius viską pritaiko paskutiniam Dievo ir išrinktųjų mūšiui su Šėtonu ir jo angelais. Laikantis judėjų tradicijos,[23] “Gogas iš Magogo krašto” transformuojamas į du personažus: Gogą ir Magogą, kurie po tūkstantmetinės taikos, kai Šėtonui bus uždrausta bet kokia veikla, jo sukurstyti šturmuos Bažnyčią paskutine ataka (plg. Apr 20,7-10): “Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius”.[24]
Taip pat ir Mardochajo įspėjančiame sapne graikiškoje Esteros knygoje randame tą pačią Apokalipsės sceną su dviem slibinais, akivaizdžiai dviem demoniškais veikėjais, kurie ruošiasi galutiniam mūšiui: “Du galingi slibinai atžygiavo, abu pasiruošę kovai, jie sušuko galingu riksmu. Jiems šaukiant, visos tautos pasiruoš mūšiui kovoti su teisiųjų tauta”. Teisieji šaukėsi Dievo, kuris leido iš šaltinio prasiveržti galingai upei, tikram potvyniui. “Užtekėjo šviesa ir saulė; nuolankieji buvo išaukštinti, išdidieji praryti” (Est 0, 4-9).
Pagal Targum, būtent Karalius Mesijas nugalės Gogą ir Magogą: žr. pavyzdžiui TgNeofiti di Nm 11,26: “Dienų pabaigoje Gogas ir Magogas atkeliauja į Jeruzalę ir juos nugali karalius Mesijas”. Taip pat ir pagal islamiškąją tradiciją, kuri akivaizdžiai yra priklausoma nuo Targum, Gogas ir Magogas yra žmogiški/demoniški priešai, kuriuos prieš paskutinį teismą siunčia Dievas prieš Jėzų ir jo mokinius, ir jie bus Jėzaus sunaikinti prie Tiberiados ežero, kur juos suris siaubingi paukščiai.[25]
Tą nuomonę, kad Gogas (ir Magogas) gali būti laikomi susiję su velnių vardais, sustiprina taip pat ir Morkaus evangelija, kurios penkto skyriaus egzorcistinis pasakojimas labai stipriai primena Gogo ir jo legionų nugalabijimo sceną. Vietovės, kur atliekamas antrasis egzorcizmas, iš visų įspūdingiausias ir stipriausias, skirtas pagonims, kurie gyvena tarp kapų nuogi, apsidraskę ir kaip kiaulės,[26] originalus pavadinimas, pagali Biblijos kodeksus X 2, L, Δ, Θ ir daugybę mažesnių, yra Gergeziečiai (liet. vert.: Girgašai), o tai, anot Origeno, būtų tikrasis pavadinimas vietovės, kur dar jo laikais gyveno šie žmonės, išvyti Izraelitų, besikuriančių Pažadėtoje Žemėje. Iš tiesų, pavadinimas Gergeziečiai (girgašai) Septuagintoje visada pasirodo ten, kur minimos septynios Izraelitų išvarytos tautos (plg. pav. Pr 15, 19-21), tačiau mazoretiniuose tekstuose (TM) ne visada, nes ten dažnai lieka tik šešios tautos.
Taigi, taip pat ir pagal Midrash Zuta 1,4 bei Tg Įst 3,14 , gergeziečiai buvo įsikūrę į rytus nuo ežero, slėnyje, kuris Ez 39,11-16 vadinamas “Gogo gaujos (Hamon-Gog)”, arba “praeivių = ‘avarim” (liet. vert.: Abarimų) slėniu, kur po paties Dievo atliktų žudynių[27] bus palaidota Gogo kariauna, evangeliniame pasakojime vaizduojama demonų apsėstų kiaulių legionu, o jos mėsa ir kraujas taps dangaus paukščių ir laukinių žvėrių maistu aukos šventėje. Be to, Ger-ge-xenon (graikiškai) galėtų reikšti: ger=prozelitas [įtikėjęs] – ge=iš žemės, slėnio – xenon=svetimšalių,[28] o tai būtų nuoroda būtent į šiame pasakojime išgydytą apsėstąjį.
Galiausiai reikia pabrėžti, kad Ez 39,17-20 yra vienintelis tekstas Senajame Testamente, kur kalbama apie didelę aukos puotą, kur valgoma mėsa ir geriamas kraujas, kas buvo draudžiama ST, taigi, vienintelė paralelė su Jėzaus kalba apie eucharistiją, pasakyta Kafarnaume – toje vietoje, kuri Hamon Gogo arba Gergeziečių slėnio atžvilgiu yra visiškai priešingoje Tiberiados ežero pusėje šiaurės rytų kryptimi. Tad eucharistinė kalba akivaizdžiai yra ne tik geografinė antitezė didžiajai puotai, Šėtono suruoštai paukščiams ir žvėrims dėl pagonių tautų, vadovaujamų Gogo ir Magogo, išžudymo. Eucharistija – tai puota surengta visiems žmonėms dėl jų išganymo po didžiojo Dievo Sūnaus nužudymo ant kryžiaus, kur Šėtonas laimėdamas iš tikrųjų buvo nugalėtas ir suklaidintas.
Don Sandro Carbone
Šventovė Nostra Signora della Vittoria
16018 MIGNANEGO GE
Vittoria, 2010 m. liepos 11 d.
Šv. Benedikto Abato šventė
Atsivertimas – tai atsigręžimas nuo Šėtono galybės į Dievą per nuodėmių atleidimą (plg. Apd 26,18).
Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas (1Jn 5,19).
Išnašos
[1] Pradžios knygos 1,1-2,4a pasakojimas, priklausantis Kunigų Tradicijai, yra labai artimas pirmosioms apokaliptinėms biblinio ir ekstrabibilinio judaizmo srovėms (plg. 1 Enocho knyga), kurių demonologijos santrauką pteikia Apreiškimas Šv. Jonui.
[2] Plg. G. Busi, Simboli del pensiero ebraico, Einaudi, Torino 1999, 248.
[3] Iz 47,12: “O dabar smaginkis savo kerėjimais (egzorcizmais) ir gausybe savo užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės. Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi? Gal jais įvarysi baimę!”, plg. taip pat Iz 47,9. Šaknis havar gali turėti ir negatyvią prasmę: surišti ką nors kerėjimais ir pan.; bet taip pat ir teigiamą: būti šalia ko nors, padedant jam prieš burtus ar užkeikimus (paraklitas; egzorcistas). Abiem atvejais suponuojamas gilių ryšių užmezgimas su šėtonu arba su Dievu prieš arba už brolius. Byt hvr yra raganių namai: plg. Pat 21,9; 25,24: “Geriau gyventi raganiaus namuose (liet. vert. kampe ant stogo), negu erdviuose namuose su priekabia žmona”: plg. H. Cazelles, Chabbar, TDOT, Grand Rapids, Michigan 1983, IV,193-197.
[4] “Žiūrėkite! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams… prakeikimą, jei nepaklusite… ” (Įst 11,26-28).
[5] JHWH pavadina ’arur = prakeiktu nedorėlį (rasha‘ Pat 3,33), žudiką (Pr 4,11); tą, kuris įsivaizduoja esąs labai išmintingas (Pr 3,17); kuris nusižengia jo įsakymams (Įst 28,20; Jer 11,3), arba blogai atlieka savo šventąją tarnystę (Mal 1,14; 2,2; 3,9). O kadangi po Adomo ir Ievos nuodėmės nėra nė vieno žmogaus, kuris nenusidėtų arba nebūtų nusidėjęs (Pr 4,7; 6,5; 8,21; Įstt 15,19; 22,26; 1 Kar 8,46; Mok 7,20; Ps 51,7: mane pradėjo su nuodėme), niekas negali išvengti nuodėmės, nors ir iš nežinojimo (Kun 4-5) arba nelaisva valia (Pr 20,6; Sk 22,34) ir todėl visi yra prakeikimo ir jo pasekmių – ligos ir mirties – valdžioje, nes įžeidė Dievą (Ps 38,4.19, 41,5, Sk 18,22; 27,3, Įst 21,22; 22,26, Am 9,10), kol Kristus dėl mūsų netapo prakeikimu, kad mums atitektų palaiminimas (Gal 3,13-14). Plg. C.A. Keller, ’arur, in Dizionario teologico dell’AT, vol. I; Marietti, Torino 1978.
[6] Plg. Midrash Rabbah apie Pr 22,1-19.
[7] Apie sunkrisis (keršto) dėsnį: plg. Išm 11,5. Vėliau bronzinė gyvatė buvo patalpinta Jeruzalės šventykloje; žydai ją vadino Nehushtan ir aukojo jai smilkalus kaip stabui. Karalius Ezekijas galiausiai ją sudaužė: 2 Kar 18,4.
[8] Šis patikslinimas randamas jau NmR, kuris komentuoja Sk 21 ir Iš 17,11, remdamasis jungiančiu žodžiu “iškelti” į JHWH (žvilgsnį arba rankas).
[9] Plg. J.K. Kuemmerling-McLean, Demons, in The Anchor Bible Dctionary, Doubleday, New-York – London 1992, II, 138-140.
[10] Plg. G. Schlesinger, Demons, Demonology, in Encyclopaedia Judaica, Keter Pub. Huose, Jerusam 1971, V, 1521-32.
[11] Plg. A. Chouraqui, Il Cantico dei Cantici e introduzione ai Salmi, Città Nuova, Roma 1980, 157-160.
[12] Plg. Iz 30,7: “Į Egiptą, kurio pagalba bevertė ir tuščia, todėl ir vadinu jį “sutramdytu Rahabu”.
[13] Plg. taip pat Job 7,12: “Argi aš jūra ar jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą?”; Job 3,8; 9,13; 26,12; 40,25; Ps 65,8: “Tu nutildai jūrų šėlimą, audringas bangas ir sąmyšį tautųi”; 74,13-14; 77,17; 89,10-11; 93,3-4; 104,7.26; 107,29; 148,7; Iz 27,1; 51,9: “Argi ne tu sukapojai Rahabą, nudūrei Tannin (liet. vert.: slibiną)?”
[14] Jis labai gerai pažįstamas hipertestamentinėje lietratūroje: CD XVI,5; Giub 15,30-31.
[15] Zizania, arba zizzania, yra semitų kalbos žodis, asirų kalboje zizanu reiškia: “roplys”; “tai, kas juda”. Graikų kalboje žodis zizania, susideda iš šaknies ziz ir priesagos ania, ir reiškia “neganda, vargas”, in primis šį žodį radau šiame evangelijos tekste ir kituose vėlesniuose tekstuose. Iš tikrųjų tik vėlyvojoje graikų kalboje jis pradėjo reikšti “raugės” (hebr: qetzah; plg. LXXIs 28,25.27) ir manau, kad šio evangelinio palyginimo įtakoje (pirmą kartą tekste apie botaniką šis žodis pavartotas knygoje Geoponica, III, De Re Rustica, 2,43, X a. sudarytoje Konstantinopolyje. Iki tol Tėvai šį žodį vartojo tik metaforine prasme), bet jo tikroji prasmė Jėzaus lūpose tikriausiai siejama su vargu, kurį kelia “laukų Ziz”, žmogaus priešininko Šėtono veikimas, sunaikinantis ir užteršiantis gerą sėklą, apnuodydamas ją, taip pat ir jo giminės veikimas. Vėlyvojoje rabiniškoje hebrajų kalboje iš tiesų panaši šaknis (hebr: zun; aram. zuna’) reiškia kažką panašaus į rauges, tačiau visada kaip iškrypusios kartos veikimo vaisių: plg. GenR 28,8. Cfr R. Jeuda (300 d.C.), kuris sako, kad žolė zun įėjo į pasaulį dėl tvano kartos nuodėmių, kurios sudarkė žemę (GenR 28,8). Plg. H. Strack- P. Billerbeck, Kommentar zum NT aus Talmud und Midrasch, C.H. Beck, Muenchen 1986, I, 667. Piktavalių žmonių veikimas pieštarauja Kun 19,19 įsakymui: “Nesėsi savo dirvoje dviejų sėklų rūšių”.
[16] Plg. Be Mt 13,38, tokį pat papiktinimų prilyginimą asmeninėms būtybėms randame Mt 13,41: “visi papiktinimai yra tie, kurie daro piktadarystes”. Plg. taip pat Mt 7,15; 13,47-50; 18,6; 24,11, kur tά skάndala yra prilyginami netikriems pranašams (yeudoprofήtai): plg. bibliografija šia tema knygoje N. Gatti, … perché il piccolo diventi fratello, PUG, Roma 2007, 123 išnaša 130. Simmacho Senojo Testamento vertime į graikų kalbą tά skάndala yra stabai, kaip ir Kumrano raštuose (plg. 1Q 22,1,8): plg. S. Legasse, Jésus et l’enfant, Gabalda, Paris 1969, 109.
[17] Apie Ziz judėjų demonologijoje žr. Tg Ps 50,11; Baba Batra 73b; L. Ginzberg, The Legends of the Jews, JPOA, Philadelphia 1968, I, 28-29; V, 46.47.48.73. Šiuolaikiniame satanizme Bazuzu yra laikomas ore sklandančių piktųjų dvasių legionų vadu.
[18] Čia specialiai nenagrinėsime šios literatūros, tik ją turėsime galvoje kaip teologinį foną, kuris yra bendras ir bibliniams tekstams, išsivysčiusiems iš tų pačių liaudiškų tikėjimų ir kulto tradicijų.
[19] Šis procesas išrutuliotas Izaijo 13-14 skyriuose, priklausančiuose proto-Izaijui. Kompozicijos centras yra Iz 14,24-26: “Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Ką sumaniau, tas ir bus, ką nusprendžiau, tas ir įvyks. Sutriuškinsiu Asiriją savajame krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada jos jungas nukris nuo jų, našta – nuo jų pečių“. Tai yra užmojis, pateiktas visai žemei”. Anot istorinio kritinio metodo tyrinėtojų, tai yra Izaijo pranašystės priminis branduolys, kuris tremties laikotarpiu buvo vėl interpretuotas prieš Babiloną (plg. Iz 14,3-4), o paskui dar kartą perinterpretuotas eschatologiniu metodu (darash: žr. išnašą žemiau) Iz 14,26b: “Tai ranka, pakelta prieš visas tautas“. Tai turėtų būti IV a. pr. Kr. Interpretacija, iš to laikotarpio, kai atsirado didieji apokaliptiniai tekstai: Iz 13,6-10: “Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio. Dėl to visų rankos svyra, kiekviena širdis tirpsta iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims, raitysis kaip gimdyvė. Apstulbę vienas į kitą žvelgs, jų veidai degs iš gėdos. Tikrai! VIEŠPATIES diena ateina, pilna įniršio ir degančio pykčio, pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius! Nes dangaus žvaigždės ir žvaigždynai šviesos nebeduoda, teka saulė užtemusi, nebešvyti mėnulis“. Čia turime vėlesnį išplėtojimą su apokaliptinio pobūdžio kosminių ženklų pasirodymu. Pagaliau Targum užbaigia šio teksto rutuliojimą mesijine kryptimi, jau iš anksto pavaizduodamas pilną NT prasmę: “nes iš Jesės vaikų sūnų išeis Mesijas” (Tgls 14,29). Šią citatą vėliau atkartoja Mk 13,24 ir Apreiškimas.
[20] Amalekas ir jų karalius Agagas judėjų tradicijos teologinėje raidoje reiškia išskirtinį Izraelio priešą, Gogo pirmtaką, kuris įkūnija demono niekšybes ir klastą: plg. Įst 25,17-19.
[21] Plg. taip pat LXX Įst 3,1; 4,47 (cod B corr.). Žr. S.P. Carbone-G. Rizzi, Amos, EDB, Bologna 1993, 124-125.
[22] Derash metodo esmė – tam tikrų ermeneutinių taisyklių pritaikymas hagiografo turimiems tekstams ir iš to išvedimas naujų teologinių prasmių, prisilaikant Izraelio tradicijų raidos linijos. Visa vėlyvoji ST dalis bei galutinė viso ST redakcija yra būtent tokio egzegetinio apdorojimo vaisius: žr. G. Stemberger, Il Midrash, EDB, Bologna 1992. Tą patį reikia pasakyti ir apie NT. Liekant prie mūsų temos, Gogas ir Magogas bei jų kariauna pagal midrash sampratą visada siejami su Sancheribu ir jo kariuomene, ir šis hermeneutinis veiksmas patvirtina formų istorijos tyrinėjimo rezultatus aprašytus 19 išnašoje.
[23] Plg. dar Av. Zar 3b; Tanh. Noah 18; PdRK 79; Oracoli Sibil., 3,319.512.
[24] Berakot 7b ir Midrash Tehillim 3,34 pritaiko Gogui ir Magogui Ps 2,2: “Tautos sukils prieš Viešpatį ir jo Pateptąjį”.
[25] Žr. Nawwas ibn Sum’an, Muslim 2973.
[26] Plg. Iz 65,3-4, kur pateikiamas tipiškas pagonių ir jų demoniškų apeigų aprašymas, atkartotas Mk 5,1-20.
[27] Pagal Midrash Tannaim 210; SifreDt 343; PRE 14.24; ARN 24,102, tai turėtų būti priešpaskutinis Jahvės nužengimas į žemę prieš Mesijo atėjimą.
[28] Plg. F. Manns, Un père avait deux Fils, MediasPaul, Paris 2004, 104-109.
Vertė ses. A. Venskauskaite ACJ