Tikėjimo egzaminas

Jėzaus poilsis

Visų žemėje atliktų Viešpaties Jėzaus darbų mums neduota žinoti. Jų per trejus apaštalavimo metus būta tokia gausybė, jog, pasak evangelisto Jono, „jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21, 25). Todėl nenuostabu, kad kartą, mokiniams paliepęs su keliomis valtimis irtis į kitą kranto pusę, Jis pats įsitaisė vienos valties gale, ir netrukus, matyt, dėl nuovargio, užmigo. Neįsikūnijusiam Dievui nebūtų reikėję poilsio, bet Jėzui, panorusiam tapti panašiu į žmones (plg. Fil 2, 7) – neprilygstamam sielų Žvejui, kuriam „pagalvė“ bus kryžiaus skersinis Golgotoje, – nešusiam dienos rūpesčių naštą, net trumpa poilsio valandėlė buvo tam tikra atgaiva.

Dievas yra suverenus

Valtims tolstant nuo ežero kranto, netikėtai ėmė siausti vėtra (beje, Biblijos komentatoriai vėtros įvaizdžiui priskiria apokaliptinę prasmę, siedami ją su antruoju Dievo Sūnaus atėjimu į žemę), ir bangos grasė nuskandinti gamtos stichijos ištiktuosius… Kodėl Jėzus leido tokį sunkų išbandymą savo mokiniams, o pats tuo tarpu ilsėjosi, nekreipdamas dėmesio į pavojingai šėlstančias bangas? Jis – ne tik žmogus, bet ir suverenus Dievas. Jo ištartam žodžiui paklūsta ligos, demonai ir audros. Jis geriau už mus žino, kada reikia tylėti ir laukti, o kada prabilti ir veikti, duodant tikėjimo pamoką, jog savo Viešpačiu visada reikia pasitikėti labiau nei žmonėmis.

Ar galima su Jėzumi pražūti?

Dieviškos galybės apsireiškimo nereikėjo ilgai laukti. Kai apaštalai, matydami, jog įsisiautėjusios bangos tuoj užlies valtis, ir visi pražus, kaip skęstantysis griebiasi ir už šiaudo, taip panašiai ir jie pripuolė prie Jėzaus, šaukdami: Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?  Kreipėsi priekaištaudami, tarsi Jėzui būtų nerūpėję tie, kurie dar negimę buvo išrinkti garbingai nešti Evangelijos vėliavą iki pat savo kankinystės pabaigos… Deja, katastrofos akivaizdoje mirties baimė atbukino mokinių atmintį, nes nė vienas iš jų nepajėgė prisiminti Jėzaus padarytų stebuklingų ženklų, liudijusių apie Jo nežemiškos meilės jėgą ypač kenčiantiesiems, idant jų minčių tėkmė pasisuktų kita linkme…

Jeigu Jis būtų pažadintas anksčiau…

O jei kuris nors iš mokinių, dar audrai neįsismarkavus, būtų išdrįsęs pažadinti Jėzų, kreipdamasis į Jį kad ir tokiais žodžiais: „Viešpatie, kyla vėtra, ir mums darosi neramu… Prisipažįstame, kad dėl savo žmogiško silpnumo į širdis įsileidome baimę, nes užmiršome, kad Tu, net kai ir ilsiesi, vis tiek esi su mumis. Atleisk mums dėl mūsų nepasitikėjimo Tavimi ir padėk mums nuvyti šalin baimę ir nerimą… Palaimink mus, kad nebebijotume mus gąsdinančių audros bangų!“

Ar Jėzus būtų pyktelėjęs, kad buvo ne laiku pažadintas iš miego? Argi nebūtų džiaugęsis, kad nors vienas Jo mokinys atvirai ir teisingai pripažino asmeninį bejėgiškumą, o Jį patį pavadino Viešpačiu, kuris moko su „galia“ (Mk 1, 22, 27)?

Kaip išvengti mirties?

Tačiau apaštalai, užuot atvirai pripažinę, kad šio tikėjimo egzamino be Jo pagalbos jiems nepavyko išlaikyti, visą savo dėmesį sufokusavo į vienintelį dalyką – kaip išsigelbėti, tai yra kaip išvengti mirties? Prigimtinė mokinių savisauga iškilo į pirmą vietą ir troškimas bet kokia kaina išsaugoti savo gyvybes, liudijo, jog be Šventosios Dvasios malonių išsiliejimo (nesulaukus Sekminių dienos) nebuvo galima tikėtis, kad jiems Mokytojo žodžiai: „Kas nori išgelbėti savo gyvenimą, praras jį, o kas praranda savo gyvenimą dėl manęs, atras jį“ (Mt 16, 25), dabar būtų vienas iš svarbiausių prioritetų. Taigi kai apaštalams atrodė, kad juos vėtra tuoj nugramzdins į dugną, Jėzus iš anksto žinojo, jog ši audros pamoka juose išaugins tikėjimo sparnus, nes vietoj desperatiškos baimės jų širdyse užgims pagarbi Dievo baimė, ilgainiui perauganti į atsiduodančią meilę Jam.

Esminis Evangelijos klausimas

Kai tik Jėzus tarė marioms: Nutilkit! Nurimkit! Vėjas liovėsi, ir pasidarė visiškai ramu (Mk 4, 39). Tereikėjo tik dviejų paprastų žodžių, ir įvyko neužmirštamas stebuklas: ne tik jūra nurimo, bet ir mokinių širdys pasikeitė – paranojiškai mirties baimei atslūgus, įsižiebė nauja gyvenimo viltis.

Nuo šiol apaštalai gyvens klausdami: Kas gi Jis toks?, ir, rinkdamiesi teisingus sprendimus, kaskart patys tikėjimo darbais atsakys į šį esminį Evangelijos klausimą.

Kun. Vytenis Vaškelis