KRISTAUS KRIKŠTAS B 2024

Nenuodėmingojo krikštas

Dievas atėjo pas nusidėjėlius

Antrasis sekmadienis po Kalėdų – Kristaus krikšto šventė. Jėzau, visavaldi Dieve ir tobulas Žmogau, per Tave visa atsirado, ir be Tavęs neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Amžinai buvai dar prieš savo įsikūnijimą, ir visada būsi Švenčiausios Trejybės šlovėje.  Viešpatie, atėjai į žemę vien dėl mūsų, kad mes būtume verti įžengti ten, kur Tave regėsime akis į akį… Jonas Krikštytojas nenoromis Tave krikštijo Jordano upėje, paklusdamas Tavo žodžiams: Mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui. Dėl žmonijos išganymo paklusai Tėvo planui ir susitapatinai su tais, kurie labiau mėgsta vienadienį klastingos nuodėmės saldumą, nei karališką širdies ramybę, laikantis Tavojo kelio. Iš tiesų Tavo krikšto tikslas ir atlikimo būdas priklausė ne nuo Jono Krikštytojo paslaugumo, o nuo To, kurio valia ir jos vykdymas yra Tavo maistas…

Genialus nuolankumas

Jėzui ne pats atgailos krikštas rūpėjo, kurio Jam visiškai nereikėjo, bet Dievo Dvasios patepimas, kaip malonių pripildymas, idant (Jos įkvėptas) eitų į viešumą ir skelbtų bei liudytų Evangeliją iki visiško savęs išdalinimo (kadangi Jo širdyje jau degė troškimas būti pakrikštytu mirties – kraujo – krikštu, Lk 12, 50).

Tačiau, tarkime, jei Jėzus būtų atokiau nuo Jono Krikštytojo vienui vienas pasinėręs į vandenį (tarsi dienos darbų prakaitą ketinęs numazgoti), ar tuomet Jį mačiusieji žydai, būtų galėję manyti ir sakyti: Va, dar vienas nusidėjėlis priėmė Jono atgailos krikštą. Ne. Jei nebūtų Jonas krikštijęs Jėzaus, Nenuodėmingasis nebūtų visiškai su mumis susitapatinęs. Toks Kristaus krikštas, koks faktiškai buvo, tai – Dievo Avinėlio tobulo nuolankumo apsireiškimas, pranokstantis visas mūsų žmogiško suvokimo ribas… Taigi Dievas Tėvas leido, kad per krikštą Jo Sūnus tam tikra prasme išgyventų mūsų daromų nuodėmių gėdą.

Krikštas – pasinėrimas į Jo mirtį

Jonas Krikštytojas pranašiškai bylojo apie Ateinantįjį, kuris mus krikštys Šventąja Dvasia. Lygindamas save su Mesiju, išaukštino Galingesnįjį, ir, nusižemindamas, bylojo: Aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo kurpių dirželio. Jono ir Jėzaus nuolankumas turi bendrumo sąsają, nes Krikštytojas, ateinančio Dievo Sūnaus akivaizdoje, norėjo dvasine prasme mažėti, o Jėzaus panirimas į Jordano vandenis simbolizavo Jo vėlesnį (visiško nusižeminimo pareikalausiantį) panirimą į savo mirtį Golgotoje. Kadangi mes visi, pakrikštytieji į Kristų Jėzų, buvome pakrikštyti į Jo mirtį (Rom 6, 3), tai esame ir panardinti Jo mirtyje. Taigi per krikštą buvome palaidoti kartu su Juo mirtyje, idant, kaip Kristus Tėvo šlove buvo prikeltas iš numirusių, taip ir mes gyventume naują gyvenimą (Rom 6, 4). Todėl mūsų charakteris turi būti ugdomas, stengiantis laikyti save mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. Nelengva užduotis, bet toks mūsų pašaukimas – gyventi taip, kad vis lengviau būtų Dievui veikti mumyse ir per mus…

Gyvenimo Kristuje pavyzdys

Vienas iš žinomiausių šventųjų, save laikęs mirusiu nuodėmei ir gyvu Dieve, buvo šv. Pranciškus Asyžietis. 12 – 13 amžiuose visuomenėje būta daug moralinio nuosmukio bei dvasinio sugedimo. Pranciškus manė, jog jeigu aplinkui yra blogai, tai pirmiausia atsiversti reikia jam pačiam. Jis save laikė kaltu dėl kitų daromų nuodėmių. Todėl kuo daugiau jis matė palaidumo, tuo labiau troško tapatintis su Kristumi. Pasak vieno dvasininko, „kai tik Pranciškus atsivertė, kai tik tapo Viešpačiui taip permatomas, kad ėmė atspindėti Kristaus veidą, Europa pradėjo keltis iš nuopuolio. Išsipildė popiežiaus Inocento III sapnas, kuriame jis matė, kaip panašus į Pranciškų žmogus rėmė siūbuojančias Laterano Bazilikos sienas, vadinamos visų bažnyčių motina ir galva (visos Bažnyčios simbolis) – ir išgelbėjo ją“.

Patepimo perteklius

Kaip šv. Steponui, prieš savo kankinyste pašlovinusiam Dievą, atsivėrė Dangaus skliautas, tokią panašią viziją galėjo matyti ir Kristus, kai, pakrikštytas išbrido iš Jordano ir, regėdamas Dangų, patyrė Dvasios galybę. Ne veltui Jis vėliau sakys: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane… O šv. Ireniejus antrins: Ant Jo nužengė Šventoji Dvasia, kad mes dalyvaudami šio patepimo pertekliuje būtume išgelbėti.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content