Atstūmimas – „tramplinas“ į Atpirkimą

Jį pažįstame trisdešimt metų!

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę (Mk 6, 1). Pirmosios jausmingo susitikimo su saviškiais akimirkos buvo daug žadančios: namo sugrįžo dorybingiausias ir visus mylintis Nazareto gyventojas. „Trisdešimt metų drauge su mumis gyveno mūsų kuklaus miestelio kaimynas ir bičiulis, visada pasirengęs atjausti bei paguosti kitą, niekada nevėluojantis padėti tam, kam prisireikia kokios nors pagalbos,“ – taip ir panašiai nazariečiai galėjo geranoriškai apibūdinti saviškį Jėzų, kurį, kaip jiems atrodė, Jį pažino kaip nuluptą. Jie jau buvo girdėję apie Jo padarytus nepaprastus ženklus svetur, todėl kai kurie tikėjosi stebuklų fiestą išvysti ir Nazarete.

Kas gi Tu toks?

Tačiau, atslūgus pirmiems malonaus su Jėzumi bendravimo bei su Juo savais pasidalinimo įspūdžiais (į familiarumą kreipiančiais), kai, atėjus šabui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje, žmonių požiūris į Jį ėmė keistis. Visais laikais žmonės gali draugiškai „čiauškėti“ apie orą, savo nesibaigiančius negalavimus, pinigų stygių ir kitus bendražmogiškus dalykus (ir tai nėra blogai!), bet kai jie išgirsta Gerosios Naujienos žinią, kuri savaip verčia individą apsispręsti: su kuo gi jis? Ar su Dievo siųstu Mesiju, kuris skelbia Karalystės tiesą, kviečiančią kiekvieną žmogų ją priimti į savo širdį ir nebedaryti jokių kompromisų su savo sąžine ir sekti Jį, ar, rinktis subjektyvų laisvės sprendimą, nusprendžiant pasilikti įkalintam vien savo žmogiškų samprotavimų kalėjime, iš tuštybės bei pavydo atmetant esminę priežastį, dėl kurios Dievas Sūnus atėjo į šį pasaulį.

Kaip anuomet, taip ir dabar

Kaip anuomet Nazareto gyventojai į Jėzų žvelgė kaip į dailidės sūnų, ir šio įvaizdžio įsitvirtinimas jų sąmonėje trukdė Jį priimti kaip vienintelį jų Gelbėtoją, taip ir mūsų sekuliarioje visuomenėje Jėzus – viena iš reikšmingiausių istorinių figūrų. Tačiau, kad Jis yra suverenus Viešpats, nuo kurio priklauso mūsų amžinoji lemtis, tokį Jį laiko tik tam tikra dalis Jo krauju atpirktųjų… Kaip nazariečiai, sinagogoje iš Jėzaus lūpų išgirdę Senojo Testamento liudijimus apie pagoniškos kilmės atstovus – vieną našlę ir Naamaną, kuriems Dievas suteikė ypatingų malonių ir tuo būdu davė dingstį dėl būsimų pagonių misijų plėtimo, Jo žodžius girdėjusieji labai užsirūstino ir norėjo iškart Jį nužudyti (Lk 4, 28  – 29), taip panašiai esti ir mūsų laikais. Pasaulyje daugėja krikščionių kankinių, kai kėsinamasi į tuos, kurie ne tik drąsiai skelbia Kristų, bet ir savo gyvenimo ištikimybe Jam užsitraukia kitatikių ar pagoniškai gyvenančių neapykantą, nes jie jiems – sąžinės gyvą nervą užgaunantis prikaišiojimas ir įspėjimas keistis…

Dvasinis apakimas

Kas nemato Jėzuje dieviškos šlovės apsireiškimo, negali savyje pamatyti Jo Prisikėlimo garbėje būsimo savęs ir žmonijos išaukštinimo. Kai, stokojama Biblijos tiesomis inspiruojamo tikėjimo, neįmanoma į kitus žvelgti per Atpirkimo prizmę, atskiriant žmogaus nelygstamą vertę nuo pasibjaurėjimą keliančios nuodėmės. Kas nemato asmenyje sakralumo – kad jis sukurtas pagal Dievo paveikslą, nematys ir jame pulsuojančios gyvybės šventumo. Dėl to pasaulyje ir plečiasi nuožmūs karai, nes tie, kurie piktnaudžiauja uzurpuotos valdžios galimybėmis, ne tik sutrypia savo sąžinės balsą, bet, užvaldyti nepasotinamos godulystės ir siekdami savo kėslų, visiškai nuvertina gyvybės kainą ir dėl to lengva ranka net kitus žudo… (žr. Jok 4, 2).

Blogis perkeičiamas į gėrį

Taigi viltingos nazariečių susitikimo su Jėzumi bendrystės daigus pakando jų priešiškumo šalna. Nors griūvanti netikėjimo siena „sudaužė“ Jėzaus gyvojo vandens malonių gausybės indą, ir, iš jo ištekėjęs dieviško gailestingumo likutis, tik keliems Nazareto ligoniams suteikė stebuklingą sielos bei kūno atgaivą, bet tai buvo Jo tėviškėje padarytas toks gailestingumo ženklas, kuris primins, jog Mesijo meilė visada viršija mūsų širdžių sugedimą.

Kun. Vytenis Vaškelis