Krisk, grūde, į gerą žemę!
Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia…
Kaip iš debesų krintantis lietus bei sniegas, virtęs gyvybę žadinančiu šaltiniu, pašaukia į buvimą įvairiausių rūšių bei nesikartojančių formų augmeniją, kad džiugintų triūsiantį sėjėją, ir kiekvienas bedalis nestokotų kasdienės duonos, taip tuo labiau iš dangaus krintančio Dievo žodžių lietaus paskirtis – iš aukštybių atgimdyti savimi persisotinusią sielą, ir, viliojant ją naujai užgimusio gyvenimo Dieve horizontais bei suteikiant neužmirštamo tikrumo įspūdį, kad, gundymų valandai atėjus, ji prisimintų, jog bet koks kilęs paikas noras vėl grįžti ten, kur viešpatauja netikrumo regimybė, būtų saviapgaulė, atverianti neperžengiamą bedugnę (tarp Kūrėjo ir kūrinio).
Antrasis skaitinys – kūrinijos dejonė, ilgintis galutinio atpirkimo (Rom 8, 19 – 23). Apaštalas Paulius, ragavęs dieviško artumo maną, kai aukščiausioje ekstazėje buvo paimtas ten, iš kur amžinai nebegrįžtama (žr. 2 Kor 12, 4), išgyveno tokią neužmirštamą mistinę patirtį, jog jo liudijimas apie praeinančius kentėjimus, kurie tėra būsimosios šlovės šešėlis, ir dabar testiprina mūsų tikėjimą Antgamtybe.
Būsimosios garbės buveinės yra skirtos ir mums (tiesa, su Ieva bei Adomu, klastūnės nuodėmės sužalotiems), tačiau sulaukusiems pasigailėjimo, kai karalių Karalius, tarsi pametęs galvą (iš nesuvokiamai neprilygstamos meilės kūriniui), prisiėmė bejėgiškumu spurdančio kūdikio pavidalą, kad paskui, žvelgdami į Iškeltąjį ant kryžiaus, tikėjimu matytume nepalyginamai daugiau nei vien Jo paskutinio lašo gėrimą iš Kančios taurės…
Taigi su pasaulio ir visatos kūrinija tebelaukiame tokio visuotinio išlaisvinimo, kuris įgis nemarią Dievo vaikų garbės laisvės pilnatvę. Šis laukimas – dinamiškai aktyvus, į savo širdį priimant malonę, kuri laužo išdidumu pasižyminčio iš prigimties riboto mąstymo rėmus, kad mūsų išsiplėtusios širdys, taptų pertekusios išmintingo Dievo nuolankumo ir mokytų mus klusnumo meno pagarbiai priimti apreikštą iš dangaus nenykstančio žodžio sėklą, Sėjėjo sėjamą į „išpurentą“ tikinčiojo širdies dirvą, kuri vienintelė duoda vaisių Ateičiai.
Apie tai byloja Evangelijos palyginimas. Sėjėjas sėja Dievo žodžio grūdus, bet pirmieji bandymai – niekiniai. Ar gali sudygti šie grūdai, nukritę prie kelio arba ant uolų, tai yra į tose širdyse, kurias valdo dėl savivalės pakrikęs protas ir sugadinta sąžinė? Ar gali priimti atgimdančią Dievo žodžio sėklą ir duoti nenykstančių vaisių besiblaškantieji tarp gėrio ir blogio, kai, besivadovaudami jausmais, vieną dieną su pakylėta nuotaika artimo labui darbuojasi iš peties, o kitą, – be kovos leidžiasi aistrų pagaunami ir vergauja juos užvaldžiusiems geiduliams? O pasėlys tarp erškėčių? Argi dygūs erškėčių spygliai dels nusmelkti dygstančius grūdų daigelius, kai šios aštriai dantytos (durklo formos) šakelės, šiuo atveju simbolizuojančios piktosios dvasios beširdišką veikimą, kai žmogaus perdėtas rūpinimasis pasaulietiškais dalykais užveria kelią menkiausiam malonės spinduliui? Ne. Bematant sėjamą Sėjėjo – Viešpaties – žodžio grūdą nusmelks klaiki nedorybės tamsybė…
Kad pražystų mūsų širdyse pasėtas Dievo žodis ir jose atsivertų dangus, perfrazuodami vieną autorių, tarkime: „Savyje išrausiu puikybės šaknį ir pasodinsiu nuolankumo medelį; atsižadėsiu gobšumo dvasios ir sieksiu gailestingumo; paniekinsiu gašlumą ir mylėsiu tyrumą; atsiribosiu nuo visko, kas bloga ir trokšiu visko, kas patinka Viešpačiui“.
Tik atsisakę nuodėmės piktžolių ir patys tapdami kaip valgoma duona kitiems, augsime malone Dievo bei žmonių akyse.
Kun. Vytenis Vaškelis