Kristus gimsta širdžių Netikėta naujiena Paskutinį Advento sekmadienį mums pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir […]
Atsivertimo tikrumo svarba Ypatingas Jono pašaukimas Kai šį Advento sekmadienį prisimename šv. Joną Krikštytoją, kurį pranašas Izaijas pavadino dykumoje šaukiančiojo balsu (plg. Iz 40, 3), suprantame, kad, asketiškai gyvenusio ir ištikimai Dievui tarnavusio Jėzaus pirmtako kreipimasis į Judėjos dykumą atėjusius žydus, buvo (asmeniniu Jono Krikštytojo pavyzdžiu paliudytas) gyvybiškai svarbios žinios paskelbimas: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Mt
Budėjimo Viešpatyje prasmė Pašaukti Karalystėn „Ateityje įvyks – Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų… Visos tautos plūs jo linkui (…). Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“, – štai tokį, net į laikų pabaigą mus nukeliantį, pranašas Izaijas patyrė regėjimą, kuri yra nuoroda į
Laukiame Galingesniojo Kai Judėjos dykumoje šv. Jonas Krikštytojas žydus ragino atsiversti ir savo širdyse taisyti Ateinančiajam kelią, tai darė su ugningu užsidegimu, giliu įsitikinimu, kupinas dvasinio pakilumo bei vidinės ramybės. Tačiau (dėl drąsaus tiesos skelbimo) jam atsidūrus kalėjime, jo dvasinė būsena pasikeitė, nes, patirdamas nuolatinius kentėjimus, – ne tik fizinį grandinėmis sukaustymo skausmą, bet ir
Ateinantysis neužtruks Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21, 26), nes jie manys, kad Jis kėsinasi
Dėmesingumas Kristui išskleidžia sielos sparnus Kai šv. Jonas Krikštytojas kalėjime klausė savo mokinių apie Kristaus daromus darbus, troško Gerosios Žinios patvirtinimo, kad galėtų į savo širdį, įsileisti šviežią Šventosios Dvasios vilties bei ramybės oro gūsį. Be vilties kentėti kalėjime – tiesiausias kelias į desperaciją… Tačiau žinojimas, jog Dievo Sūnus mus myli negalinčia silpnėti savo meile
Advento prasmė – Kalėdų šviesa širdyje Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5). Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir
Gyvenkime atvėrę savo širdis Kristui! Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija primena šį Jėzaus palyginimą: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Čia Jėzus savo antrąjį atėjimą sugretino su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II laikotarpiu prieš Kristus, arba apie 1056 metus po pasaulio sukūrimo. Kai anuomet tvanas
Su Marija įsileidžiame Kristų Viešpats niekada nenaudoja prievartos, kad atimtų žmonėms laisvę rinktis, ir jie būtų priversti elgtis prieš savo valią. Dievas tik duoda švelnų „niuksą“ – geriausią siūlymą – ir todėl nuo pačių žmonių apsisprendimo priklauso, kokiu keliu jie pasuks… Evangelija pagal Luką plačiausiai praveria Kalėdų paslapties uždangą, nes aiškiai liudija, jog tik Mergelei
Atsiduoti Jėzui Šventojoje Dvasioje Vienas iš neužmirštamų Jėzaus gyvenimo poelgių – paskutinę žemiško gyvenimo valandėlę savo dvasios atidavimas Viešpačiui (Lk 23, 46). Kai Atpirkėjo kūną, kybantį ant kryžiaus, baigė „draskyti“ perpildytos priešų neapykantos pliūpsniai, Jo siela, tiesiogiai veikiant Šventajai Dvasiai, buvo perduota į Tėvo rankas. Tai – pavyzdys mums, kad paskutinį savo atodūsį žemėje galėtume
Lemtingi atėjimai: Jo du, o mūsų – vienas Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21,
Kas man yra Kalėdos? „Galybių Dievas su savo didinga šlovės mantija virto šviesa. Ir vieną dieną Jis nusileido žemyn, pakeliui nusivilkdamas“, – rašė George Herbertas, ir mums užminė mįslę: „Ką Dievo Sūnus prarado gimdamas Betliejuje ir tapdamas kūriniu?“ Savo neapsakomu nusižeminimu Jis visiems paliudijo, kad kai reikia, Dievas savo esybe gali taip susimažinti, kad, jei
Išlaisvinti iš kalėjimo vienutės Kai kartais į žmogaus širdį įsismelkia nerimastinga abejonė ir sukelia įvairių minčių, jis pirmiausia jas ištiria, ir, atmetęs tas, kurios klaidingos, laikosi tiesos. Šv. Jonas Krikštytojas, dėl ištikimybės Kristui – kilniausiam tikėjimo siekiui ir gyvenimo idealui – atidūręs kalėjime, kurio tikslas – sugniuždyti asmenybės orumą, idant atsižadėtų savų įsitikinimų, galėjo pelnytai
Dovana Jam ir sau Ne ryškiai degančios spalvingų eglių girliandos, akis rėžiančios parduotuvių vitrinose reklamos, didžiulės kai kurių prekių nuolaidos ir tik kartą per metus atėjimas su šeimynykščiais į šv. Kūčių vakaro pamaldas išreiškia didžiosios Kalėdų šventės prasmę, bet Kristaus gimtadienio šventės šventimą geriausiai apibūdina mūsų paprastas, natūralus, kasdienis ruošimasis padovanoti Viešpačiui tokią dovaną, kurios
Budėti Viešpatyje Rašymo temą siūlo gyvenimas. Antai neseniai mus sukrėtė į tragišką avariją patekusio Biržų klebono kun. Daliaus Tubio mirtis, kurios artumas skatina mus tarti: „Dieve, išliek gailestingumo vandenis jam amžinybėje, o jo mamai suteik savosios stiprybės išgyventi skausmingiausią netektį… Advento sekmadienio Evangelijos kvietimas stengtis puoselėti sąmoningą bei ramų budrumą tiesiogiai nėra taikomas velioniui kun.
Advento aušroje Advento pirmojo sekmadienio Evangelijos pradžia – Jėzaus palyginimas: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Kodėl Kristus savo antrąjį atėjimą sugretina su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II prieškristiniu laikotarpiu, tai yra apie 1056 metais po pasaulio sukūrimo? Po pirmųjų tėvų nuopolio, žmonių moralinis
Taisykime Viešpačiui kelią! Kalėdų laukimo laikotarpyje tarsi feniksas iš pelenų iškyla Jėzaus šauklys – Jonas Krikštytojas. Jo išskirtinį vaidmenį per atgailą paruošti izraelitus Dievo Sūnaus atėjimui aiškiai nurodė evangelistas Matas: „O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!“ (Mt 3, 3). Keliai keliams nelygu. Kuo
Laukiame Ateinančiojo Įsivaizduokim, kokios mintys mūsų galvoje suktųsi, jei mes drauge su šv. Jonu Krikštytoju būtume atsidūrę kalėjime? Nors ir žinotume, kad Dievui leidus esame neteisėtai įkalinti už tai, kad stengiamės būti ištikimi Kristui, bet turbūt imtume ir pagalvotume: „Ar ateis Jis mūsų aplankyti? Juk iš Jono mokinių girdėjome, kad Jis kažkur netoli už šio
Prieškalėdinis susimąstymas „Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Žodis „toksai“ čia reiškia, kad Jėzaus gimimas buvo fenomenalus, kad Dievo Sūnaus pradėjimas nebuvo kilęs iš vienas kitą mylinčių vyro ir moters kūniškos aistros, bet priešingai – Švč. M. Marija tapo nėščia nuo Šventosios Dvasios išsiliejimo. Neturintis analogų įvykis primena svarbų dalyką: kiekvienas žmogus, kuris su