Тikėjimo upė be krantų
Pirmasis Velykų V sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų byloja, jog anuomet buvo įprasta dažnai skirti tam tikras sumas neturtingoms krikščionėms našlėms paremti. Kai kurie graikiškai kalbantys žydai – helenistai – buvo nepatenkinti, nes manė, kad jų našlės negauna tiek pat lėšų, kiek Jeruzalės ir Judėjos našlės (Apd 6, 1).
Todėl Dvylika apaštalų sušaukė susirinkimą. Po maldos, buvo išrinkti septyni vyrai pilni Dvasios ir išminties. Jie ne tik rūpinosi anuometinės bendruomenės ekonominiais reikalais (pagelbėjo našlėms bei kitiems stokojantiesiems), bet taip pat skelbė bei liudijo Dievo žodį. Iš jų labiausiai žinomas diakonas Steponas, savo kankinyste pašlovinęs Viešpatį…
Malonu prisiminti, kad ir savo krašte turime kelis uoliai besidarbuojančius vedusius įvairių profesijų nuolatinius diakonus, iš kurių Audrių Jesinską pažįstu labiau, nes su juo susitinku Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Džiugu matyti jo nuoširdų pasišventimą Gerosios Žinios skelbimui bei liudijimui. Manau, kad jo sielovadinė veikla (ir kitų diakonų) savaip atliepia kardinolo Raniero Kantalamesos (Raniero Cantalamesa) OFM Cap., žodžius: „Diakonas yra gyvas Kristaus Tarno atvaizdas Bažnyčioje – ypatingas sakramentinis Kristaus Tarno ženklas“.
Pirmojo amžiaus pradžioje per apaštalus, diakonus ir kitus įtikėjusiuosius ypač Jeruzalėje taip galingai veikė Dievo Dvasia, jog net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui. Tie judaizmo dvasininkai, kurie dar neseniai buvo atkakliausi Kristaus tiesos priešininkai, pasmerkę Jį nukryžiuoti, malonės apšviesti, atsivertė ir pradėjo tarnauti Tam, kuris vienintelis turi galią net „beviltiškai“ atrodančias širdis perkeisti į naujos kūrinijos (Gal 6, 15) šventoves.
Jėzus yra tiesiausias kelias, absoliuti tiesa ir gyvenimo pilnuma. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį. Taigi mūsų išgelbėjimas glūdi Jo Asmenyje. Visiems, kurie Jį priima, Jis duoda galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12). O maži vaikai yra Jėzaus sektini pavyzdžiai (plg. Mt 18, 3). Jie turi bilietus į Dangų ne tiek dėl to, kad juos iš prigimties puošia nekaltumas, bet kad jie klauso savo tėvų, jais pasitiki ir jiems atsiduoda. Taip esti ir su Jo mokiniais. Jie visas viltis sudeda ne į Dekalogo nuostatų vykdymą, nes ne raidiškas įsakymo vykdymas išgelbsti žmogų (raidė užmuša, o dvasia gaivina!), bet tik tikėjimas bei pasitikėjimas Gyvuoju. Beje, stengiantis patikti Dievui (žr. Kol 1, 10), neįmanoma nesilaikyti Jo įsakymų.
Jėzus savaip tapatinosi su savo Tėvu. Jis sakė: Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje. (…) Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Šie ypatingi žodžiai apibūdina slėpiningą Tėvo bei Sūnaus vienybės artumą. Nors Jie yra atskiri Asmenys (be, abejo ir Dievas Dvasia), tačiau savo dieviškosiomis savybėmis ir valios atžvilgiu yra viena. Niekada pilnai nesuvoksime didingosios Švenčiausiosios Trejybės paslapties… Jei pilnai galėtume pažinti Dievą, kūrinio tapatybė būtų identiška Kūrėjui, ir mes būtume tokie pat šlovingi kaip Jis!
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie Dievo Tėvo namų buveines (žr. Jn 14, 2). Jėzus prabyla apie tai, kas pašventina mūsų gyvenimą Ateičiai. Kiekvieno žmogaus paskirtis – dvasiškai subręsti ir su tikėjimo tikrumu tarti: „Esu nemirtingas Dieve, nes esu Jo Krauju atpirktas ir turiu dalį Prisikėlimo šlovėje. Todėl stengiuosi gyventi taip, kaip moko pati Tiesa ir Bažnyčia“.
Taigi visa, kas mums įvyksta žemėje, turi tiesioginę sąsają su amžinybe, nes atsitiktinumų nebūna. Įvairių išbandymų pakėlimas arba jų įveikimas tebus pamokos, jog mums reikia dar nuoširdžiau melstis bei budėti, kad turėtume daugiau jėgų kitiems padėti…
Todėl šlovė Tau, Viešpatie, už Bibliją – tą meilės laišką – klystančiai žmonijai, kuris yra parašytas šventu Tavuoju Krauju! Kai Jėzus prabyla apie Tėvo namus, kuriuose daug buveinių (Jn 14, 2), Jo žodžiams: Einu jums vietos paruošti, ir, kad, kai vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, galime priskirti dvi reikšmes. Atpirkėjas eina į Golgotą, kad per savo mirtį bei prisikėlimą mums atvertų dangaus vartus. O kai vėl sugrįš (užuomina apie laikų pabaigoje būsiančią paruziją), tuos, kurie bus verti, nusives pas save.
Jėzus sakė, kad tie, kurie Jį įtikės, darys stebuklus, (…) ir dar didesnius negu Jis darė. Žinome, jog Sekminių dieną apaštalai skelbė Evangeliją, ir net apie tris tūkstančius žmonių atsivertė. Nuostabi sielų žvejonė! Kiek daug Visagalis Dievas per kelias valandas į savo Avidę atvedė žmonių, „tarsi paklydusių avių“ (1 Pt 2, 25), veikdamas per tuos, kuriems, netekus Mokytojo (kai Jis buvo nukankintas), atrodė, jog Dangus griuvo!
Kun. Vytenis Vaškelis