Ką protas dėmesingai pažįsta, tai širdis valingai myli

Įvelti Jį į ginčą

Fariziejai nerimo savo kailyje; jie ir vėl mėgino Jėzų sugauti kalboje. Anomis dienomis fariziejai ir Įstatymo mokytojai turėjo daugiau nei 600 Mozės Įstatymo įsakymų – nors vežimu vežk. Kadangi jie nesutardami ginčijosi dėl tų įsakymų svarbumo, manė, kad, klausdami, kuris įsakymas didžiausias (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija; Mt 22, 34 – 40)), Jį įvilios į perdėtai smulkmenišką kazuistiką, ir tada Jam bus riesta – prieš atsakydamas, susipainios savo mintyse…

Meilė artimui – Dievui meilės įrodymas

Tačiau Žmogaus Sūnus dar prieš jiems gimstant žinojo, ką jiems atsakysiąs. Todėl prabilo apie tokį Dievo ir kiekvieno žmogaus kuriančios meilės įsakymą bei santykį, kuris sugrąžina visiems (kadaise Edeno sode per pirmųjų tėvų moralinį nuopuolį) prarastą kilniausią tikrojo žmogaus orumą, kai jie – Kristaus sekėjai – daro viską, kad mylėtų Dievą, kurio nemato, mylėdami artimą, kurį mato (plg. 1 Jn 4, 20).

Kai Motinos Teresės klausdavo, kaip ji gali valyti pūliuojančias vargšų žaizdas Kalkutoje, – atsakydavo, kad kiekviename žmoguje mato kenčiantį Jėzaus veidą. Tai – praktinis dviejų įsakymų sujungimas, idant būtų pašlovintas Dievo vardas, kai tikintieji, pasitikėdami Juo, skuba vienaip ar kitaip pirmiausia pagelbėti tiems, kurios jiems labiausiai reikia.

Vienybė su Jėzumi – tobulėjimo pagrindas

Skelbiama Dievo meilė Izraeliui (žr. Įst 6, 4-5) per Jėzaus Kristaus įvykdytą Atpirkimą tapo ne tik kosminio ir visuotinio pobūdžio, bet buvo suasmeninta (pritaikyta) ta prasme, kad kiekvienas tikintysis, nešdamas jam duotą gyvenimo kryžių, konkrečiais veiksmais bei savitu būdu (pasinaudodamas įvairiais neišsemiamos malonės ištekliais), nuosekliai laikytųsi Evangelijos pažadų, idant galėtų nuolatiniu tobulumo siekiu panašėti (net to proceso iki galo nesuvokdamas) į Dievą Tėvą (plg. Mt 5, 48).

Taigi kaip Jėzaus maistas buvo vykdyti Tėvo valią, taip ir mes turime neatšaukiamą pašaukimą – visu gyvenimu panašėti į „Dievo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29).

Nemąžtantis budrumas

Žinome, kad protas yra intelektuali mąstymo galia. Ne veltui sakoma: ką protas pažįsta, to ir valia siekia. Pastebime, kad protas yra labai smalsus, ir kai mūsų dėmesys (užsimiršus, praradus budrumą) yra, pavyzdžiui, užvaldomas malonumo mėgautis kažkokiu netinkamo vaizdo reginiu, tada žmogui ir malda neberūpi, ir laikas išvaistomas, ir jo širdis nuodėme suteršiama, ir ypač savaip yra Dievas įžeidžiamas… Dėl to mažėja individo meilės ištikimybė Jam, nes ima trūkinėti abipusio pasitikėjimo santykis.

Klauskime save: kuo maitiname savo protą? Gal per dieną (ištisas valandas) jį penime nesibaigiančiais virtualaus pasaulio vaizdo įrašais, o paskui jaučiame liūdesį, kad nepateisinamai mažai skyrėme laiko maldai? Ką šiuo atveju labiau mylime protu – Dievą, ar monitoriaus ekrane šmėkščiojantį stabmeldišką atvaizdą?

Kelionė link išsilaisvinimo

Žinomas teologas ir filosofas Džinas Lukas Marionas (Jean Luc Marion) rašė: „Norint nelikti aklam – apsėstam atkaklaus mūsų akis užmerkiančio sustingusių atvaizdų srauto – norint išsilaisvinti iš purvinos regimybės tironijos, reikia melstis – eiti nusiplauti akis Siloamo tvenkinyje. Siųstojo tvenkinyje, kuris kaip tik dėl to ir buvo pasiųstas: tam, kad sugrąžintų neregimybės regėjimą.“

Nusiplaukime ne tik akis, bet ir per išpažintį atgailos ašaromis (kad ir nematomomis) numazgokime sudergtą savo širdį ir melskime malonės gyventi taip, kad nepabūgtume būsimojo susitikimo su Tuo, kurio „akys – tarsi ugnies liepsna“ (Apr 1, 14).

Kol dar neatvykome pas Viešpatį

„Dievo meilė“ – rašė šv. Augustinas, – „pirmiausia yra įsakymas, o meilė artimui pirmiausia yra praktinis įgyvendinimas“. Ir jis tęsė: „Kadangi tu dar nematai Dievo, tai mylėdamas savo artimą įgyji nuopelną Jį matyti; mylėdamas savo artimą, tu apvalai savo akis, kad galėtum matyti Dievą (…). Mylėdamas artimą, juo rūpiniesi ir su juo drauge eini keliu. O kur tave veda kelias, jei ne pas Viešpatį, pas Tą, kurį turime mylėti visa širdimi, visa siela, visu protu? Mes dar neatvykome pas Viešpatį, bet šalia mūsų visada esti artimi žmonės. Todėl mylėk artimą, su kuriuo keliauji, kad pasiektum Tą, su kuriuo trokšti pasilikti“.

Mūsų artimieji – visi žmonės, su kuriais neatsitiktinai susitinkame ir bendraujame. Jie – mūsų sielos veidrodžiai; visada galime paprašyti Šventąją Dvasią, kad, būdami Jos šviesoje, galėtume aiškiai savyje pamatyti savo bendrystės su žmonėmis dėmes: nekantrumą, nedėmesingumą, pyktį…

Viešpatie, kai kitą kartą kalbėsimės su aplinkiniais, tebūna šių ir panašių dalykų, kuo mažiau. Tikras noras taisytis tebus įrodymas, kad Tu mus iš tiesų keiti, mums šito trokštant ir nepaliaujant…

Kun. Vytenis Vaškelis