I gavėnios sekmadienis B 2024

Dykuma, Jėzus, tu ir aš

Artumos su Dievu praradimo kaina

Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija lakoniška ir turininga. Po krikšto Jordane, Dievo Dvasia Jėzų išvedė į dykumą, kad ne tik keturiasdešimt dienų pasninkautų, būtų mėginamas šėtono, bendrautų su žvėrimis ir angelais (Mk 1, 12-13), bet su visa jėga pasiruoštų viešai veiklai, kurios faktinę atomazgą jau visi žinome…

Kai pasaulio sukūrimo pradžioje Dievas užveisė sodą Edene, jame nebuvo sausrų nuniokotų dykviečių, nes Jo noras buvo vienas – kad pirmieji žmonės, gyvendami Rojuje tarp įvairių, gražių medžių ir gerų maistui, klestėtų… Kai nebuvo nuodėmės, nebuvo ir blogio padarinių – uraganų, žemės drebėjimų ir dykumų.

Tačiau Adomas ir Ieva dieviškos tvarkos harmonija neilgai džiaugėsi, nes, kai per neklusnumą Kūrėjui, jų širdys prarado tobulą vienovę su Juo, jie neteko visaapimančios malonės, ir, atsiskyrę nuo Viešpaties, ėmė suvokti savo niekumą bei egzistencinį nuogumą. Nuo tol vidinė nuodėmės tamsa įsiskverbė į visą pasaulio sąrangą… (Net ir po įvykdyto Atpirkimo, pasak apaštalo Pauliaus, visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina).

Iš naujo paveskime save Jam

Kaip pirmieji tėvai, nusigręžę nuo Dievo, buvo ištremti iš Rojaus dirbti žemės ir triūsu maitintis visas savo gyvenimo dienas, taip Viešpats, nepajėgdamas atsisakyti begalinės savo meilės kūriniui ir palikęs prakilniausios Karalystės šlovę, atėjo į mūsų akmenuotų širdžių dykumas, idant jos virstų gyvojo vandens laistomais žydinčių dorybių sodais, primenantys, kad visiems nugalėtojams bus duodama valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje (Apr 2, 7).

Taigi Jėzų Dievo Dvasia nusivedė į dykumą tik dėl mūsų, kad parodytų, kaip reikia mums sugrįžti pas Dievą Tėvą, tai yra, kaip reikia keisti savo nuostatas bei motyvus, kad pagaliau pradėtume Jam taip tarnauti, kaip nori Jis, o ne mes. Tik savo konkrečiais poelgiais galime prisidėti prie labiausiai Dievo norimo mumyse atlikti darbo – išimti iš mūsų kūno akmens širdį ir duoti mums jautrią, kad gyventų pagal Jo įstatus (Ez 11, 19-20).

Rafinuota šėtono užmačia

Kai Jėzus, 40 parų neragaudamas jokio maisto, jautė alkį ir tam tikrą kūno išsekimą, dar turėjo kovoti su šėtonu, kuriam atrodė, jog kuo ilgiau Jis pasninkauja, tuo didesnė tikimybė nugalėti svarbiausią savo priešininką – Dievo Sūnų, Jėzus davė pamoką – kaip Dievo žodžio kalaviju atremti visas nuožmias tamsybių dvasios atakas. Taigi Jis Biblijos pažinimo ir jos tiesomis vadovavimosi svarbą iškėlė į pirmą vietą. Juk iš tiesų Kristų pažįstame ir mylime tik tiek, kiek maldose kviečiame Dvasią, kad Ji mus lydėtų kiekviename gyvenimo žingsnyje, sekant Mokytoju.

Sąžinės tyrimo maldos vaisiai

Šventoji Dvasia visada sieks vieno tikslo – mus taip savąja malone paliesti bei įkvėpti, kad vis labiau leistumės Jos veikiami, įsiklausydami į savo sąžinės balsą ir tirdami savo minčių tyrumą. Sąžinės tyrimo maldoje pastebėję padarytą klaidą, gailėsimės ir atiduosime ją Viešpačiui, kad kitą kartą išvengtume nuodėmės. Kai būsime apsaugoti nuo panašaus suklydimo, neužmiršime Jam padėkoti, nes be Jo pagalbos nebūtume pasiekę kad ir mažos pergalės kovoje su savo pageidimų įpročiais. Tai kartodami stiprinsime charakterį, formuosime gyvenimo būdą, labiau patiksime Dievui, nebijosime galutinės lemties ir ramiai ruošimės susitikti su Juo po savo mirties.

Kristus – viskas!

Kai velnias, besistengęs sugundyti Jėzų perdegė ir nukiūtino sau, prisiartino šviesieji angelai, kurie patarnavo Jam (žr. Mt 4, 11). Įdomu, kaip tai vyko? Juk Kristus atėjo, ne kad Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis kitiems kojas mazgotų. Jis mus moko priimti viską, – ypač tuos gyvenimo išbandymus, kuriuose glūdi tam tikros pagundos (su nuodėmės užtaisu), kurias tiesiog būtina atmesti. O jei iš karto nepavyktų, – parklupus, vėl reikia keltis ir dar ryžtingiau maldoje savo gyvenimą Jam pavesti.

Kai savyje matysiu dvasinį augimą, giliau suvoksiu, kodėl Jėzus viską iškentė, kad atmestų šėtono gundymus ne tik dykumoje… Jis, kaip tobulas žmogus bei Dievas, geriau už mane žinojo, ką reikia daryti, kad Jo asmeninis pavyzdys „užkrėstų“ visais laikais savo ištikimybę liudijančius Jo ištikimus sekėjus.

Viešpatie, padėk šiame neramybės dvasios draskomam pasaulyje iš naujo Tau atsiduoti ir visa esybe giedoti: Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content