Kreivų kelių tiesinimo „inžinierius“
Ypatingo pašaukimo malonė
Nepaprasta privilegija buvo apdovanotas Dievo šauklys – Jonas Krikštytojas. Jo misija – ateinančiam Mesijui tiesinti nuodėmių kalnagūbriais apkartintas žmonių širdis, kviesti juos į atgailą. Pranašai Malachijas ir Izaijas (keli šimtai metų prieš Kristų!), malonės apšviesti, iš anksto numatė, jog bus siųstas pasiuntinys, kad būtų apreikšta Viešpaties šlovė (Iz 40, 5; Mal 3, 1). Taigi Jonas Krikštytojas tapo šių pranašysčių išsipildymo kelrode žvaigžde, nes niekas kitas, o tik jis buvo pašauktas būti „šaukiančiojo balsu dykumoje“ (Mk 1, 3).
Kas gali būti gero dykumoje?
Dykuma visai nėra pritaikyta gyventi tiems, kas įpratę naudotis bent elementariais buitį palengvinančiais patogumais. Ne tik mūsų laikų žmonėms dykuma siejasi su dykvietės atšiaurumu, bet ir anuomet, pavyzdžiui, kai Izraelio tauta Sinajaus dykumoje klajojo 40 metų, prieš įžengdama į Pažadėtąją žemę, patyrė įvairiausių išbandymų bei abejonių, kurios skatino žydus maištauti ne tik prieš Mozę… Taigi dykuma – be orientyrų, be nubrėžto tako, be naktį gelbstinčio švyturio… Tai – klajonių vieta, kuri pasiklydusį ir trokštantį bent vieno vandens gurkšnio keliautoją, gali lengvai suklaidinti dykumos horizonte pasirodęs miražas (dėl šviesos lūžimo), iškreipiantis matomo vaizdo tikrumą ir skatinantis jį eiti ten, kur iškilo daikto vaizdinys, nors tai, kas yra matoma, iš tiesų esti kitoje vietoje.
Dykuma kaip pražystanti sielos oazė
Tačiau dykuma gali turėti laukimo bei viltingo susitikimo su kitais įvaizdį. Kai Jonas Krikštytojas, gyvendamas dykumoje, Dievo Dvasios vedamas, ruošėsi eiti į viešumą, kad (su tvirčiausio įsitikinimo jėga) susirinkusiems žydams galėtų garsiai paskelbti žodį: Atsiverskite! (Mt 3, 2), kuriame glūdi gilioji Evangelijos tiesos šerdis, pirmiausia reikėjo jam, kaip įsiliepsnojančiam fakelui, leistis Dievo meilės uždegamam. Todėl dykumoje jis negailėjo laiko maldai, kuri jį apsaugojo nuo margaspalvio pasaulio tuščių svajonių bei vilionių, idant jis taptų tokiu atsidavusiu Viešpaties tarnu, jog jam Dievo Avinėlio išpažinimas bei liudijimas iki pat jo kankinyste apvainikuotos mirties būtų svarbiausiu kiekvienos dienos įprasminančiu užsiėmimu.
Gamta pasibučiuos su žmonija
Ir staiga tyruose nuskambėjo šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus! Dykuma ėmė atgyti, nes kai pasigirsta ne žmonių, o Dievo planus atitinkantis skelbimas, ne tik klausančiųjų širdys pradeda keistis, bet ir kūrinija, vadinasi, ir dykuma esti savaip susakralinama. Tada gimtosios nuodėmės padarinių šešėliai mąžta, ir žmonės drauge su gamta žengia tvirtą žingsnį link laikų pilnatvėje Biblijos pranašystės išsipildymo: Liūtas ės šiaudus kaip jautis. (…) Vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą... (Iz 11, 7-8). Taip pat ir šis gyvybiškai svarbus pažadas pagaliau taps kūnu: Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika (Ps 72, 7). Tuomet Dievas bus grąžintas visiems Jo vertiems viso pasaulio žmonėms.
Be atgailos nebus geros bylos
Tačiau dabar mums visiems reikia kasdien iš naujo atsiversti – vis nepailsti tiesinti Jam takus į savo širdis. Tai vyksta per atgailą, susitaikymą ir vienijimąsi su Kristumi. Nors pas Joną priimti atgailos krikštą (tai nebuvo faktiškas nuodėmių panaikinimas, bet veikiau pasiryžimas saugoti save nuo kalčių sutepties) traukė visa Judėjos šalis bei visi jeruzaliečiai, tačiau didelė jų dalis neketino taisytis; užuot pradėję eiti atsivertimo keliu, deja, liko gyventi tapatindamiesi su savo nuodėmėmis.
Plati širdis Dieve
Pasak Origeno, Dievo Žodis apsigyvena žmogaus širdyje, kai randa ten vietos. Žmogaus širdis didelė, erdvi ir gali daug ką sutalpinti, jei tyra. Todėl geru elgesiu paruoškite Viešpačiui kelią, kad Dievo Žodis vaikščiotų jumyse nesuklupdamas… Kadangi Dievas nepaniekina žmogaus širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios (plg. Ps 51, 19), prašysime Jėzų, kad Jis mumyse atnaujintų Dvasios veikimą bei vedimą, ir mes viskam, kas mus nuo Jo atitraukia, dar tvirčiau tartume ne, o kas mūsų santykį su Juo stiprina ir ugdo, visu gyvenimu (visur ir visada) sakytume taip. Tai – vienintelis dalykas, kurio Dievui iš mūsų reikia.
Kun. Vytenis Vaškelis