Ateinantysis neužtruks

Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21, 26), nes jie manys, kad Jis kėsinasi į jų paskutinius savasties neliečiamybės trupinius…

Išpranašautas Atpirkėjo gimimas (Jer 23, 5) jau yra įvykęs, antrasis Jo atėjimas artėja, o neišvengiamas mūsų susitikimas su Viešpačiu dar bus, pasak katekizmo, kai mirdami pasieksime „Tiesos tašką“, arba dar šiame gyvenime, kai Jam vėl pas mus atėjus, atsiras „naujas dangus ir nauja žemė“ (Apr 21, 1).

Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Chrizostomas rašė: „Ir ateis naktis nusidėjėliams, diena teisiesiems. Pasibaigė žaidimas, kaukės padėtos. Bus įvertintas kiekvienas žmogus ir jo darbai. Vertins ne turtą, ne užsiėmimą, ne turėtą garbę ar galią, bet darbus. Tirs kunigaikščius ir karalius, moteris ir vyrus. Klaus apie gyvenimo būdą ir gerus darbus…“

„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Čia Jėzus savo antrąjį atėjimą sugretino su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II laikotarpiu prieš Kristus, arba apie 1056 metus po pasaulio sukūrimo. Kai anuomet tvanas užliejo žemės plotus, išsigelbėjo tik teisusis Nojus, jo artimieji ir visų rūšių gyvūnijos atstovai, nes visi jie buvo įėję į saugų laivą – arką (maždaug 156 m ilgio, 26 m pločio ir 16 m aukščio), kurią Nojus ir jo bendraminčiai ilgai statė, kaip buvo nurodęs pats Dievas (Pr 6, 13 – 22). Dėl žmonių moralinio gyvenimo sugedimo Dievas leido išsiliejusio tvano vilnyse nuskęsti daugeliui.  Viešpats aiškiai matė, jog jų nesustabdomai gausėjančios nuodėmės yra didesnis blogis nei viską skandinantis tvanas.

Prieštvaninio pasaulio žmonių sąžinės balso ignoravimas yra nuoroda į tuos laikus, kai Žmogaus Sūnus ateis „debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 26). Mūsų būklė nepalyginamai geresnė kaip Nojaus laikų žmonių – mes jau žinome, kad Kristus savo gyvybės kaina pirmasis mums pramynė takus į dangų. Tačiau jei mūsų interesai apsiriboja tik žemiškais dalykais, tada, nors mes ir naudojamės civilizacijos technologijų pasiekimais, mūsų dvasios koeficientas tampa rizikingai mažas, liudijantis, kad tądien, kai reiks palikti viską – gyvybę, šeimą, daiktus, pomėgius ir patogumus, – mūsų neišgelbės tai, kas matoma ir apčiuopiama.

Mus išgelbės Dievas ir mūsų dorybės. Kristus jau atpirko žmoniją ir jai atvėrė kelią į dangų. Mūsų dėkingumas už Jo gimimą, mirtį ant Kryžiaus ir Prisikėlimą iš numirusių neišsitenka vien maldose… Tėvas visų mūsų laukia amžinybėje vilkinčiais tikėjimo dorybių drabužiais. Tai – bilietas kelionei namo. Kas pernelyg sutelkia dėmesį į praeinančius dalykus, jų ilgisi labiau nei Dievo, nes jo širdis trokšta to, ko ieško jo netvarkingos mintys. Tada iš tokios širdies išeina pikti sumanymai (…), kurie suteršia žmogų (Mt 15, 19).

Kad mūsų neištiktų „neištikimųjų likimas“ (Lk 12, 46), Viešpats mus ragina budėti prie savo širdies durų. Teologas Johanas Tauleris kviečia: „Prižiūrėkite savo mintis, žodžius, darbus, veiksmus, apsileidimus, aktyvų dorybių praktikavimą ir kantrų kentėjimą, ir rūpestingai saugokite savo vidų bei išorę“.

Viešpats mums sako, kad mums reikia budėti ir būti pasirengusiems ne tik atremti piktojo atakas, bet ir ruoštis susitikimui su Juo (Lk 24, 42 – 44). Faktiškai kaip mes ruošiamės švęsti Kalėdas, taip jau dabar esame pasirengę susitikti su sugrįžtančiu Dievo Sūnumi. Laukti Kalėdų galvojant vien apie akiai patrauklius pirkinius, kuriais šiemet labiau nustebinsime saviškius nei pernai, tai – paliudyti jiems savo žmogišką meilę, nuoširdų dėmesingumą, sukurti jaukią ir šypsenų pilną atmosferą, būdingą sveikinant gimtadienį švenčiantį namiškį… Taip elgtis prasminga ir pagirtina, nes žmogiškoji jungtis tarp mūsų tik stiprėja, bet tai – ne tikros Kalėdos, nes dovanojame dovanas vieni kitiems, bet ne Gimusiajam.

Tikroji dovana Jam – mūsų klusnumas Jo žodžio vykdymui. Viskas. Daugiau nieko nereikia, nes nėra Jam mielesnės dovanos, kaip kiekvieną valandėlę daryti tai, ko Jis iš mūsų tikisi, – vykdyti Dievo valią (Mk 3, 35). Todėl Jėzus vis nesiliaus mus kvietęs: „Ateikite pas mane visi“ (Mt 11, 28). Atėjimas pas Jį suponuoja, kad mes maldingai klausysimės dieviškų žodžių, kurie mus „pastūmės“ ne tik norėti daryti gera, bet Jis padės mūsų norams virsti veiksmais, kurie bus liudijimas, jog laukiame Jo ateinant ne veltui…

Kun. Vytenis Vaškelis