Kilnus prieraišumas Šventajai Dvasiai

Dvasia kaip vėjas

Viešpatį Jėzų ir Dievą Tėvą mums įsivaizduoti lengviau negu Šventąją Dvasią. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!, sakė Išganytojas, ir Jo darbai iš tiesų akivaizdžiai bylojo apie Jį Siuntusiojo ypatingą tapatybės panašumą: Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena.  O Dievo Dvasia tarsi sunkiau „pagaunama“, nes Ji – kaip vėjas: jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina…

Dvasios Gaivintojos vaidmuo

Kaip mes negalime gyventi be Tėvo ir Sūnaus, taip ir – be Šventosios Dvasios. Nors Dievas Tėvas mus iš nieko sukūrė, o Jėzus, mirdamas ant Kryžiaus, mus išgelbėjo, tačiau jei nebūtų Dvasios (nors Atpirkimas ir atliktas), – vis tiek visi būtume tarsi įsprausti į standžius savivalės skafandrus, kurie kaustytų visus mums Išganytojo padovanoto naujo Jame gyvenimo judesius, tai yra panašėtume į motinos įsčiose įstrigusį begimstantį kūdikį, niekados nepajėgsiantį savo pastangomis išvysti dienos šviesą.

Taigi Dvasios vaidmuo mūsų egzistencijoje yra esminis: atgimdantis ir mūsų būtį per Krikšto sakramentą perkeičiantis. Gimti iš Dvasios – tapti Jos nedaloma dalimi bei savastimi.

Dvigubos Sekminės?

Tačiau vien atgimti iš aukštybės nepakanka, nes šis gimimas turi tąsą. Kaip sausas medis pats savaime neužsidega, taip esti ir su Dievo malonėmis – jas reikia kaip ugnį vis pakurstyti. Kai Šventąją Dvasią prašome per Sutvirtinimą gautų dovanų atnaujinimo ir Jos gausesnio (Dievo Dvasios atsiuntimo šventės proga), malonių išsiliejimo, mes prisimename ne tik fenomenalų Sekminių dienos įvykį.

Pasak kardinolo R. Kantalamesos taiklaus pastebėjimo, „netrukus įvyko tarsi antrosios Sekminės, ir vėl visi iš naujo prisipildė Šventosios Dvasios, o tarp susirinkusiųjų buvo ir keli apaštalai, dalyvavę pirmosiose Sekminėse“ (Apd 4, 31). Tuo norima pasakyti, kad krikščionims dera dažnai Dvasią melsti įvairių malonių gausos, nes kuo daugiau pagal Dievo valią jų turėsime, tuo uoliau kitiems padėti galėsime ir svarbiausia – labiau į patį Viešpatį savo gyvenimo būdu panašėsime. Juk dangaus dovanos skiriamos ne mūsų puikybės „pasmilkimui“, o nuolankaus proto dorybės ugdymui, idant, pagal Jono Krikštytojo pavyzdį, norėtume dvasine prasme mažėti (Jn 3, 30) ir Dievo artume vis stiprėti…

Dvasios krikštas – dovanoti save

Sekminės – tai Šventosios Dvasios krikštas, kai Mokytojui paklusę apaštalai (žr. Apd 1, 5) drauge su Dievo Motina, po kelių dienų Jeruzalėje patyrė neregėtą Jos jėgos pasireiškimą… Kaip jie po Sekminių, vedami ir pagauti Šventosios Dvasios, su galingu Jos patepimu skelbė ir asmeninio gyvenimo pavyzdžiu liudijo Prisikėlusįjį tuometiniam pasauliui, taip visų laikų krikščionys, siekdami Dvasios dovanų savo gyvenimo pašventinimui, palaipsniui yra Jos drąsinami save dovanoti kitiems, įveikiant savo žmogiškas silpnybes ir gyvenimo sunkumus. Šv. Ireniejus rašė: „Vienintelis būdas išspręsti žmogiškąjį konfliktą – visiškas atsižadėjimas, kuris mus atveda iki viso mūsų gyvenimo paaukojimo kaip dovanos Aukščiausiajai Galybei“.

Radikalumas dėl Kristaus

Vis dėlto (dėl pirmapradės kaltės pasekmių) visą gyvenimą mus lydės didesnė ar mažesnė kūno ir sielos kova, liudijanti šio pažeisto pasaulio sudėtingumą. Žinodami, kad kūno siekimai veda į mirtį, o dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę (Rom 8, 6), renkamės gyvenimą, tai yra Dvasią Gaivintoją, kuri vienaip ar kitaip mus ves tik ten, kur Jai atrodys, jog mums yra geriau… Teologas ir filosofas Siorenas Kirkegoras klausia ir atsako: „O ką gi mums sako gaivinanti Dvasia? Prisiriškime prie Jos: ko gi mums gaišti? Teteikia Ji mums gyvybę, daugiau gyvybės, ir tekunkuliuoja manyje gyvybės jausmas, tarsi visa gyvybė slypėtų mano krūtinėje (…). Bet šis Dvasios atnešamas atgijimas nėra prigimtinio žmogaus gyvenimo su jo nepaliaujamu tęstinumu ir nuoseklumu tiesioginis išaukštinimas (…). Tai – naujas gyvenimas. Išties teturi įsitikinti, kad čia įsiterpia mirtis, jog tu save marini, tad gyvenimas, kuris kitaip žiūrint yra mirtis, čia tikrų tikriausiai yra naujasis gyvenimas“.     

Kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų

Čia „marinti save“ – tai ne tikslas, o tik priemonė, stengiantis, kaip Kristus, „gyventi ne savo malonumui, o kitų labui ir pažangai“ (žr. Rom 15, 2 – 3).  Nors toks radikalumas dėl troškimo tapatintis su Mokytoju yra ir bus iššūkiu, bet, kai matome, kaip pasaulis su pseudo vertybėmis ritasi žemyn, suvokiame, kad, mums patiems be Šventosios Dvasios vedimo ir Jos (pirmiausia per sąžinę) inspiruojamų įkvėpimų, nepavyks išlikti tokiais ištikimais Dievui tikinčiaisiais, kurių džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 16, 24).

Kun. Vytenis Vaškelis