Ruoštis Kalėdoms – pasirengti sutikti Grįžtantįjį Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnaus sugrįžimo priešistorę (žr. Lk 21, 25 – 28). Ruošimasis Kalėdoms prasideda ne nuo Ateinančiojo į žemę atpirkti žmonijos apmąstymo, bet nuo svarbesnio dalyko – tinkamo pasirengimo Jį sutikti laikų pabaigoje. Nors be Kalėdų nebūtų Velykų ir turbūt nebebūtų nieko (Dievo Sūnaus …
Tokio Karaliaus pasaulis neregėjo! Prikaltas Karalius laimi, valdo, viešpatauja… Kai nors vieną minutę įdėmiai žvelgiame į Nukryžiuotojo atvaizdą, pritraukiame malonę, nes šis mūsų dėmesingumas virsta širdies malda: „Brangus Jėzau, kaip Tu iki galo nesuvokiamu būdu mus myli, nes dėl mūsų išgėrei visą savo kančių taurę iki dugno!“ Tavo, Kristau Karaliau, Visatos Karaliaus šventimo iškilmė yra …
Artėjant neregimųjų dalykų atodangai Kai kartą žydai grožėjosi savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie jos būsimą visišką sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: tai, ką matome, pernelyg nesižavėkime, nes regimieji dalykai gali nustelbti neregimuosius, turinčius antgamtiškų savybių. Jėzaus perspėjimas sukrėtė …
Dangus – nepasotinamas tiesos sotumas Sadukiejams, netikintiems pomirtiniu gyvenimu, Jėzus ne tik paneigė galimybę amžinybėje vesti ir tekėti, bet pabrėžė tų, kurie bus verti prisikelti iš numirusiųjų su nebegendančiais kūnais, garbę: „Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Danguje žmonių santuoka eliminuojama, nes jie jau esti kaip šlovingosios Bažnyčios Sužadėtinės nariai dieviškos …
Mirtis – mūsų „tarnaitė“ Tikintieji ne mirtį aukština, o Kristų, kuris savo skaudžiu „susinaikinimu“ ant kryžiaus (pasak teologų, Dievo pavidalo išmainymu į vergo egzistenciją dėl žmonių), mus išvadavo iš amžinai gėdingos mirties. Kasmet švęsdami Visus Šventuosius ir Vėlines, vis giliau suvokiame, jog Kryžiaus skersiniai simbolizuoja mirimo savo ego ir gyvenimo Jėzuje tapatybę. Kaip be mirties …
Protas natūraliai sukurtas melstis Vienas išminčius nesiliaudavo atakuoti žmonių puoselėjimų Dievo sampratų. „Jeigu jūsų Dievas ateina ir ištraukia jus iš bėdos, – kartą provokuojančiai sakė jis, – laikas pradėti ieškoti tikrojo Dievo“. Paprašytas paaiškinti išsamiau, jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus paliko prekyvietėje neprirakintą naujutėlaitį dviratį, o pats nuėjo apsipirkti. Savo dviratį prisiminė tik kitą dieną …
Žmogui penkių juslių nepakanka Kai kartais esti išgydoma tik žmogaus kūno negalia, o siela, apsunkinta nuodėmių naštos, sunkiai tebeserga – tai nėra tikras išgydymas, o tik dalinis, Kristaus krauju išgelbėtojo nepadarantis vertu įžengti į amžinąjį Dievo Karalystės džiaugsmą (žr. Mt 5, 20). Kas iš to, jei, pavyzdžiui, per vidinio išgydymo pamaldas žmogus, už kurį buvo …
Tikėjimas – sielą nešančios kojos Viena svarbiausių Šventojo Rašto ištarmių byloja: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti išganymo pilnatvės. Įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kad net su ypatinga malone ištarti tikėjimo žodžiai priverstų net kalnus judėti, bet jei tikintysis stokotų Viešpaties Jėzaus …
Mūsų turtas – tuštuma, kurioje yra Dievas Didžiojoje turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimo priešpriešoje (žr. Lk 16, 19) kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save, …
Kristaus pečiai – kryžiaus skersinis Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš …