Klusnumas Dievo Žodžiui – meilės įrodymas Dievas pas mus ateina ir apsigyvena ne sapne, bet gyvenimo tikėjimu tikrovėje. Kartais kai kurie pamaldūs tikintieji liudija, jog jie Viešpatį ar Dievo Motiną yra matę sapne, ir jiems tai buvo didelė paguoda. Kai, pavyzdžiui, nakties ar kitu metu vienoks ar kitoks Dievo artimumo išgyvenimas žmogų skatina „atsilyginti“ ne …
Tobuliau mylėti priešus nei draugus Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus, duodamas naują įsakymą mylėti vienas kitą (Jn 13, 34), pakartoja jau Kunigų knygoje užrašytą Viešpaties paliepimą: Mylėsi savo artimą kaip save patį. Jėzaus žodžiuose – Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, glūdi visuotinio gailestingumo prasmė, nes čia artimo meilės sąvoka …
Ganytojo avių privilegija Apie kokį galėtume kalbėti ganytoją ir jo ganomas avis, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusių? Apie netikrą ganytoją, kuris yra samdinys, kuriam atlygis už avių priežiūrą rūpi labiau nei pačios avys; kuris, užuot budriai ganęs avis, dar iš tolo pastebėjęs sėlinantį vilką (Jn 10, 12), tampa panašus į bailų kaimenės išdaviką – …
Prisikėlimo kryžius ir mūsų Motina Velykų laiku švenčiant liturgiją Bažnyčia mums pateikia tokius Šventojo Rašto skaitinius, kurie ypač iškelia Jėzaus nukryžiavimo bei prisikėlimo iš numirusių vientisumo svarbą. Kai žydai buvo suėmę apaštalus ir draudė jiems skelbti Jėzų, Petras teismo tarybos narius apkaltino nužudžius Mesiją (žr. Apd 5, 30), ir paaiškino, jog Dievas Jį išaukštino savo …
III Velykų sekmadienis C 2022. Motinos diena Skaityti daugiau »
Atvelykio gailestingumas Prisikėlusiajam nebėra jokių užtvarų. Dabar Jo kūnas antgamtiškai skvarbus, ir Jis gali kiaurai eiti pro bet kokią sieną… Galime tik iš dalies įsivaizduoti apaštalų nuostabą, kai jie visiškai nesitikėdami išvysti Esantįjį, pamato Jį taip paslaptingai pas juos atėjus, panašiai, kaip tai įvyko, Jam slėpiningu prisikėlimu iš numirusių išsivadavus iš kapo gniaužtų. Šv. Hiliaras …
Prisikėlusysis – mūsų širdžių deguonis Tuščias kapas, kuriame buvo palaidotas Išganytojas, paradoksaliai yra Jo iš numirusių prisikėlimo įrodymas. Tuštuma tapo nuoroda į gyvybės pilnatvę. Mirusysis yra Nemirtingasis. Jėzaus kūno neradimas kape paliudijo Jo neribotą dievišką jėgą, kuri absoliučiai nepavaldi nei laiko tėkmei, nei Jį pasmerkusiųjų mirti ir Jį nukankinusių budelių įniršiui, nei ginkluotų sargybinių (Jo …
Ecce Homo – štai Žmogus Dievo Sūnui priderėjo būti išaukštintam prieš kančią. „Tasai, kuriam ir iš kurio yra Visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“ (Žyd 2, 10). Jis – visavaldis Karalius, ateinantis Viešpaties vardu (žr. Lk 19, 38). Tačiau anuomet, užuot Visatos Šeimininkas į Jeruzalę atjojęs ant eiklaus žirgo ar atvykęs puošniausia karieta, …
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2022 Skaityti daugiau »
Veidmainystė ir pasigailėjimas Po maldos Alyvų kalne, Jėzus auštant pasirodė Jeruzalės šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo (Jn 8, 2). Atėjo tie, kuriuos Jo skelbiama Naujiena bei Jo asmenybė traukė labiau nei kuris kitas dalykas. Tačiau buvo ir tokių, kurie iš pavydo bei neapykantos ruošėsi paspęsti Viešpačiui spąstus. Fariziejai manė, kad šį kartą Jis bus …
Grįžti pas Tėvą – grįžti į save Gavėnios kelionės pusiaukelėje skaitome Evangelijos ištrauką apie jaunesnįjį vieno tėvo sūnų, kuris, pasinaudodamas savo laisve elgtis taip, kaip nori, atsidūrė savo tuštybės ir žemiausių instinktų tenkinimo nelaisvėje. Kai iš savo geraširdžio tėvo pareikalavo jam priklausančios palikimo dalies (Lk 15, 12), šis, nė vienu žodžiu neprieštaraudamas, netrukus padalijo sūnums …
Gyventi atsivertimo malonėje Kai Jėzus sužinojo „apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis“ (Lk 13, 1), Jis prisiminė ir aštuoniolikos žmonių žūtį prie Siloamo tvenkinio, užgriuvus ant jų bokštui. Pabrėžęs, kad šių tragedijų aukos nėra tiesiogiai susijusios su jų asmeninėmis nuodėmėmis, dėl kurių jie būtų verti mirties bausmės, Mokytojas savo klausytojus paskatino atgailauti. …
Kristaus Atsimainymas – žavi akimirka pakeliui į Kančią Kas galėjo tikėtis, kad Besimeldžiantysis ant Taboro kalno pradės žėrėti kaip saulė ir Jį matantys mokiniai Petras, Jonas ir Jokūbas pasijus tarsi atsidūrę Danguje? Nors Jėzus galėjo savo dėkingumo kupiną širdį išlieti Tėvui ir kitoje vietoje, bet Jo malda kalno viršuje yra pavyzdys mums, kad, kai meldžiamės, …
Priešo puolimai tik su Kristumi įveikiami Kaip pirmasis Adomas lengvabūdiškai leidosi suvedžiojamas piktosios dvasios, taip antrasis Adomas, kupinas Šventosios Dvasios, dykumoje stoja į atvirą kovą su šėtonu ir visų laikų žmonėms asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip reikia nedelsiant atremti visus priešo gundymus. Dar prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus, kai buvo gundomas velnio, remdamasis Šventojo Rašto …
Išritinant iš savo akių ne tik rąstus Ar galime užmerkę akis laisvai vaikščioti? Ne, nes reikės nuolat įsitempus galvoti, kaip neužkliūti už kokio nors daikto ir, praradus pusiausvyrą, nepargriūti… Nepalyginamai didesnė blogybė yra dvasinis aklumas. Kai Jėzus bylojo apie du aklus žmones, kurie, eidami įkrito į duobę (Lk 6, 39), šį palyginimą taikė tiems fariziejams, …
Meilė priešams kitokia Kai Neklystantysis mums sako: „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27), nekalba apie įsimylėjusiuosius, kurių meilė grindžiama abipusių simpatijų jausmais, bet trokšta, kad, šį nelengvai įvykdomą priesaką priimtume besąlygiškai pasitikėdami Jo žodžių išsipildymo tikrumu. Tie, kas stokoja malonės, negali daryti gera tiems, kurie, pavyzdžiui, plėšia jų garbę. Be Dievo pagalbos jie nepajėgs melstis …
Palaimingiausiojo palaiminti Kaip kardinaliai skiriasi Kristaus supratimas apie palaiminimus nuo visuotinai priimto laimės vertinimo. Tas akivaizdus prieštaravimas tarp Jo ir pasaulio yra paremtas radikaliai skirtingais požiūriais į žmonių gyvenimą. Kai daugelio jų elgesį sąlygoja hedonistinis prisitaikėliškumas prie gyvenimo aplinkybių, dažnai dėl pataikavimo savo įgeidžiams bei vien malonumų ieškojimo, numojant ranka į visus silpnėjančio sąžinės balso …
Žvejoti žmones Kristui Kartą Jėzus skelbė Gerąją Naujieną, ir „minios veržėsi prie Jo“ (Lk 5, 1). Ar galėjo būti kitaip, kai žmonės klausėsi Dievo žodžių, sklindančių iš paties Viešpaties Širdies gelmių? Kas kitas, galėjo taip įtaigiai prabilti į klausytojų širdis, kad jose įsižiebtų meilės, vilties ir džiaugsmo liepsnelės, ir jie pradėtų labiau ieškoti būsimojo Gyvenimo …
Dievo planų toliaregiškumas Kai Jėzus Nazareto sinagogoje paskelbė Gerąją Naujieną, Jis tarė: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. Niekas nesuprato, kad Jis kalbėjo apie save. Nors jau „atėjo įvykdymo metas, ir Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15), tačiau nazaretiečiai Jėzų tebelaikė tik Juozapo sūnumi, nes, stokodami malonės, nepajėgė Jame matyti dieviškos pasiuntinybės …
Dievo Dvasios patepimas „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4, 14). Evangelistas Lukas Kristaus krikštą Jordane apibūdina kaip Šventosios Dvasios patepimą, skirtą Mesijo tarnystei. O Jo susidūrimas su demonu Judėjos dykumoje ir gundymų atmetimas buvo liudijimas, jog Jėzus, kupinas Dvasios savo viešosios veiklos metu, kovos dėl mūsų išganymo su piktosiomis dvasiomis veikimo, pasireiškiančio, pavyzdžiui, …
Vestuvės ir vynas Tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad, kai Jėzus su savo Motina ir mokiniais dalyvavo Kanos vestuvėse, Jis nesiruošė minėtos šventės pokylyje padaryti ženklą, kuris pranoks Jo paties sukurtą natūralią gamtos dėsnių tvarką. Jėzus iš anksto žinojo, kad, kai Marija, matyt, artimiau pažindama jaunikius ir jų šeimą ir norėdama jiems padėti, kad dėl …
Jėzaus krikšto unikalumas Kai Nenusidėjusysis drauge su tėvynainiais, kurių širdis slėgė gimtosios nuodėmės padarinių naštos, artėjo prie Jordano upės krikštytis, niekas nenumanė, kad ši žydų eilė yra simboliškas visos žmonijos būsimosios Kristaus pergalės eisenos (žr. 2 Kor 2, 14) įvaizdis. Nors mums atgaila – atsivertimo ir gyvenimo Evangelija pradžia (žr. Mk 1, 15; Apd 3, …
Dievo Motina ir laiko tėkmė Mums Dievo dovanotas laikas tarsi įteka į amžinybės jūrą. Tam tikra prasme laikas yra „įaustas“ į būsimojo nežemiško gyvenimo kilimą. Ne amžinybė pavaldi laikui, bet laikas priklauso jai. Ne Dievas priklauso nuo žmonių įnorių, bet mūsų likimas nuo Jo galutinio sprendimo. Ar mes galvojame apie metus, ar ne, jie ateina …
Šv. Kalėdos – žmogaus kilnumo sudievinimas Šv. Jeronimas apie Viešpaties gimimą rašė: „Šiandien pasauliui patekėjo teisioji saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Šeimininkas panoro būti tarnu, kad tarnas galėtų tapti šeimininku. Dangaus Sutvėrėjas apsigyveno žemėje, kad žmogus, žemės gyventojas, galėtų pakilti į dangų“. Begalinės Dievo meilės …
Žvelgti į Kalėdas tikėjimo žvilgsniu Kai per Kalėdas ateisime į bažnyčią, išvysime Betliejaus prakartėlę, kurioje centrinė vieta skiriama Gimusiojo skulptūrai. Ji vaizduoja Jo vos pastebimą šypseną, pakeltas rankutes, tarsi ketinančias apglėbti visą pasaulį ir kiekvieną žmogų atskirai… Tai simbolizuoja Kristaus besąlygiško gerumo bei atlaidumo įsikūnijimą visiems žmonėms. O jei (nors trumpai) prisiminsime svarbiausią Jo apsireiškimo …
Gyventi pagal sąžinę Kai Pajordanėje Jonas Krikštytojas, „skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3), minioms sakė, jog nedera bėgti nuo besiartinančios rūstybės, tai buvo eschatologinė žinia, kaip įspėjimas tiems, kurie formaliai, be vidinio nusiteikimo keistis, ruošėsi priimti atgailos krikštą. Pasak istorinių šaltinių, žydai, taip pat ir Jonas Krikštytojas, laikėsi judaizmo apokaliptinės nuostatos, jog Karalystė …
Sužadėtinio bičiulis Evangelija pagal Joną pateikia Jono Krikštytojo liudijimą, kuriame jis ne tik primena esminį savo gyvenimo pašaukimą, kad yra siųstas būti Jėzaus pirmtaku (žr. Jn 3, 28), bet drąsiai bei subtiliai save vadina Sužadėtinio bičiuliu. Neseniai Mesiją apibūdinęs kaip ateinantį Dievo Avinėlį, kuris simbolizuoja Atpirkimo aukos įvaizdį, dabar Jonas pranašiškai kalba apie Jį kaip …
Ruoštis Kalėdoms – pasirengti sutikti Grįžtantįjį Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnaus sugrįžimo priešistorę (žr. Lk 21, 25 – 28). Ruošimasis Kalėdoms prasideda ne nuo Ateinančiojo į žemę atpirkti žmonijos apmąstymo, bet nuo svarbesnio dalyko – tinkamo pasirengimo Jį sutikti laikų pabaigoje. Nors be Kalėdų nebūtų Velykų ir turbūt nebebūtų nieko (Dievo Sūnaus …
Tokio Karaliaus pasaulis neregėjo! Prikaltas Karalius laimi, valdo, viešpatauja… Kai nors vieną minutę įdėmiai žvelgiame į Nukryžiuotojo atvaizdą, pritraukiame malonę, nes šis mūsų dėmesingumas virsta širdies malda: „Brangus Jėzau, kaip Tu iki galo nesuvokiamu būdu mus myli, nes dėl mūsų išgėrei visą savo kančių taurę iki dugno!“ Tavo, Kristau Karaliau, Visatos Karaliaus šventimo iškilmė yra …
Artėjant neregimųjų dalykų atodangai Kai kartą žydai grožėjosi savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie jos būsimą visišką sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: tai, ką matome, pernelyg nesižavėkime, nes regimieji dalykai gali nustelbti neregimuosius, turinčius antgamtiškų savybių. Jėzaus perspėjimas sukrėtė …
Dangus – nepasotinamas tiesos sotumas Sadukiejams, netikintiems pomirtiniu gyvenimu, Jėzus ne tik paneigė galimybę amžinybėje vesti ir tekėti, bet pabrėžė tų, kurie bus verti prisikelti iš numirusiųjų su nebegendančiais kūnais, garbę: „Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Danguje žmonių santuoka eliminuojama, nes jie jau esti kaip šlovingosios Bažnyčios Sužadėtinės nariai dieviškos …
Mirtis – mūsų „tarnaitė“ Tikintieji ne mirtį aukština, o Kristų, kuris savo skaudžiu „susinaikinimu“ ant kryžiaus (pasak teologų, Dievo pavidalo išmainymu į vergo egzistenciją dėl žmonių), mus išvadavo iš amžinai gėdingos mirties. Kasmet švęsdami Visus Šventuosius ir Vėlines, vis giliau suvokiame, jog Kryžiaus skersiniai simbolizuoja mirimo savo ego ir gyvenimo Jėzuje tapatybę. Kaip be mirties …
Protas natūraliai sukurtas melstis Vienas išminčius nesiliaudavo atakuoti žmonių puoselėjimų Dievo sampratų. „Jeigu jūsų Dievas ateina ir ištraukia jus iš bėdos, – kartą provokuojančiai sakė jis, – laikas pradėti ieškoti tikrojo Dievo“. Paprašytas paaiškinti išsamiau, jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus paliko prekyvietėje neprirakintą naujutėlaitį dviratį, o pats nuėjo apsipirkti. Savo dviratį prisiminė tik kitą dieną …
Žmogui penkių juslių nepakanka Kai kartais esti išgydoma tik žmogaus kūno negalia, o siela, apsunkinta nuodėmių naštos, sunkiai tebeserga – tai nėra tikras išgydymas, o tik dalinis, Kristaus krauju išgelbėtojo nepadarantis vertu įžengti į amžinąjį Dievo Karalystės džiaugsmą (žr. Mt 5, 20). Kas iš to, jei, pavyzdžiui, per vidinio išgydymo pamaldas žmogus, už kurį buvo …
Tikėjimas – sielą nešančios kojos Viena svarbiausių Šventojo Rašto ištarmių byloja: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti išganymo pilnatvės. Įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kad net su ypatinga malone ištarti tikėjimo žodžiai priverstų net kalnus judėti, bet jei tikintysis stokotų Viešpaties Jėzaus …
Mūsų turtas – tuštuma, kurioje yra Dievas Didžiojoje turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimo priešpriešoje (žr. Lk 16, 19) kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save, …
Kristaus pečiai – kryžiaus skersinis Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš …
Drąsus nuolankumas – tarnystės tiesai džiaugsmas Kai ką nors paviršutiniškai pažindami darome skubotus sprendimus, klystame, nes visą savo dėmesį sutelkiame tik į vieną dalyko pusę. Daugelis nesupranta nuolankumo prasmės dėl to, kad šią dorybę sieja su tam tikru silpnadvasiškumu ir orumo niekinimu. Tačiau nuolankiaširdis Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8) ir šiuo pasiaukojimu …
Kiek bus išgelbėtų? „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13, 22) tarsi per visą pasaulį, nes Jam priklauso žemė, dangūs ir visa, kas egzistuoja (plg. Ps 89, 12). Kelionės tikslas – Jeruzalė. Kai Jį ten nukryžiuos, bus pasiektas galutinis tikslas – žmonijai atsivers „Dievo miesto, dangaus Jeruzalės“ (Žyd 12, 22) vartai. Jei Jėzus, …
Palaimingiau imti negu duoti Didžiausia pasauliui dovana – Dievas, kurio įvairios pastangos mus užkalbinti ir patraukti mūsų gyvenimus savęsp visada yra tam tikri ženklai kuriuos turime priimti, maldoje įvertinti bei tinkamais veiksmais atsiliepti. Labiausiai Jam dėkojame už tai, kad ta pačia meile, kuria Tėvas myli savo Sūnų, Sūnus myli mus (Jn 15, 9). O kadangi …
Meilė sau – artimo meilės sąlyga? Iš pirmo žvilgsnio meilė sau yra egoistiška, kai pataikaujame kūno poreikiams, kaip stabui lenkiamės savimeilei. Tai – ne meilė sau, o vergystė nuodėmei. Kaip neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai, taip negalime mylėti nuodėmės ir širdyje turėti ramybę. Kas stengiasi suderinti minėtus dalykus, aukštyn kojomis apverčia nekintančius gyvenimo principus ir …
Plati širdis – geriausias masalas Jėzus, prisiimdamas žmogaus kūną ir apribodamas savo dievišką veikimą jame, turėjo specialų planą. Dievo Karalystę Jis norėjo skelbti ir plėsti per savo pasiuntinius, kurie Jo klauso, Juo pasitiki ir Jį myli. Kai žmogaus pradinis Dievo pažinimas kaskart auga ir pasiekia tokį tikėjimo lygį, jog Jėzaus asmuo ir Jo darbai tampa …
Kilniausia Jėzaus kvietimo malonė „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius… Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti ir mirti, kad mes galėtume su Juo susitikti dangiškoje Jeruzalėje. Vis dėlto čia …
Trejybės paslaptis atsiveria mylintiems Nors pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1), bet be jo žūna tautos (žr. Oz 4, 6). Tad kur yra „paslėptas“ dieviškų dalykų pažinimo raktas? Dievo veikime, kai Biblijos tiesas, įsileidžiame į savo esatį… Pavyzdžiui, žmogus, malonės paliestas, atsiverčia, įtiki Kristų, ir, turėdamas ne tik tikėjimo pažinimo pradmenis, bet ir plačią širdį, …
Dvasia – gyvoji meilės liepsna Velykos – didžiausias visagalio Dievo Sūnaus šlovės apsireiškimas. Įvyko kardinalūs pasikeitimai: į šipulius sudaužyta neįveikiama mirties tvirtovė, neleidusi mums įžengti į Gyvenimą; ant menčių paguldyta nuodėmė, nebeturinti pražūtingų galių, kai atsisakome egoizmo ir siekiame dorybių; amžinai užsklęstos pragaro durys tiems, kurie dėl Dievo garbės, užmiršdami save, tarnauja kitiems. Tačiau, kad …
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Jam nereikia auksinio medalio Jėzus yra tobulas žmogus ir tobulas Dievas. Jis – auksas be priemaišų; saulė, be vakaro prieblandos; tiesos pilnuma, be melo šešėlio; meilė, „įsiskverbusi“ į Kryžių, kuriame slypi galutinė Jo bei mūsų pergalė… Ar ruošiamės Kristaus Dangun Žengimą šiemet švęsti su didesniu vidinio džiaugsmo polėkiu nei pernai? Kasmet, turtėdami Jėzaus mokymo pažinimu, …
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Kūnui – deguonis, o sielai – meilė „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, – įžvalgiai sakė poetas Robertas Southwellas. Iš pirmo žvilgsnio šis posakis nelogiškas. Yra žinoma, kad žmogaus organizmui vidutiniškai kasdien reikia net 40 kg deguonies. Per dieną įkvepiame net apie 10000 litrų oro. Taigi ne meilė, o deguonis užtikrina žmogaus gyvybines funkcijas. Tačiau …
Be meilės viskas yra niekas „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Tai – nekintantis pagarbios meilės kiekvienam žmogui principas, įsišaknijęs Dievą mylinčių ir Jam tarnaujančių širdyse. Kai vadovaujamės Jėzaus mokslu, tada viską stengiamės daryti su meile (žr. 1 Kor 16, 14) ir, kaip apaštalas Paulius moko, …
Dievo Avinėlis – ne avių, o žmonių Ganytojas Gerojo Ganytojo sekmadienį prisimename Jėzų, kuris pasitelkdamas avių ganytojo metaforą, byloja apie save, žengiantį per šį gyvenimą į kitą, ir savo stebinančia asmenybės kilnumo šviesa, skatinantį Juo sekti visus, pažįstančius Jo balsą (Jn 10, 4). Jėzaus dvasinio patrauklumo žavesys – ne hipnozės reiškinys, o begalinio gailestingumo proveržis …
Motinų Motina Kontempliatyvus amžinybėje išaukštintos Mergelės Marijos žvilgsnis, malonei veikiant, aprėpia esminius dalykus. Ji geriau už mus suvokia galutinę mūsų paskirtį, todėl Jos tikslas – užtarti bei laiminti visus žmones, ypač tuos, kurie kreipiasi į Ją maldose ir kuriems labiausiai reikia širdis perkeičiančio Dievo gailestingumo. Minėdami Motinos dieną kreipiamės į Mariją: „Tu esi viso pasaulio …
III Velykų sekmadienis C 2019. Motinos diena Skaityti daugiau »
Jėzaus pasirodymai – ne žmonių ekstazės fenomenai Pirmiausia Prisikėlusysis pasirodė moterims (Mt 28, 9). Pasak vieno teologo, „moterys, gyvybės įsčios, ateina prie kapo, mirties nasrų motinos žemės, kurią maitina tai, ką ji pagimdė“. Vėliau Jis pasirodė apaštalams „ir iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6). Kristaus pasirodymai mokiniams, įrodantys Jo iš …
Netektyje slypi Velykų aušra Gražiausi meno kūriniai niekada negalės pakeisti asmeninio žmogaus su Dievu bendravimo. Čia nėra jokio pakaitalo. Be abejo, sakrali kūryba patraukia stebėtojo dėmesį, teikia estetinį pasigėrėjimą ir kelia širdį Dievop. Bet amžinybės atžvilgiu – Dievo akyse – net nuodėmingiausio individo sielos šventovė yra nepalyginti vertesnė už meniškiausią baziliką, pastatytą iš plytų. Juk …
Savanoriškai nukryžiuota Meilė Didysis paradoksas. Kai įsikūnijusi Meilė – Dievo Sūnus – darė stebuklus: gydė ligonius ir prikeldavo mirusius, žydai ėmė Jį pripažinti Mesiju. O kai Jis prikaltas ant kryžiaus, negalėdamas nė krustelti, numirė ir prisikėlė iš numirusių, nematomomis savo širdies rankomis atliko svarbiausią visatoje darbą – atpirko visą žmoniją. Maldingai apmąstydami Didžiosios Savaitės įvykius …
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2019 Skaityti daugiau »
Apnuoginti melą ir suteikti viltį gyventi Kai žmonės siekia blogio, pasinaudodami bloga priemone, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad blogis triumfuoja. Neseniai Rašto aiškintojai Jėzų kaltino žmonių suvedžiojimu (žr. Jn 7, 47), o dabar pas Jį atveda santuokos pažeidėją (žr. Jn 8, 3), kad Jis atliktų teisėjo vaidmenį. Jie norėjo apkaltinti Jėzų ir nubausti svetimautoją, bet …
Sugrįžkime nevėluodami Evangelijoje minimas tėvas (Lk 15, 11) yra visuotinės Dievo Tėvo meilės provaizdis. Jo jaunėlis sūnus atstovauja žmonijos klystančiuosius, kurie atsiverčia… O tėvo vyresnysis sūnus – dvasiškai aklas žmogus, kuriam malonėje atgimusiųjų džiaugsmas yra „terra incognita“ (lot. nesuprantamas dalykas). Toliaregiškai įžvalgus yra mūsų Dievas Tėvas. Jis leidžia savo vaikams braidžioti po nuodėmių klanus ir …
Neužtarnautas atsivertimas Atsivertimas – Dievo prerogatyva. Jis pirmiausia beldžiasi į kiekvieno širdį ir suteikia jai troškimą keistis. Žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, kai jis konkrečiais veiksmais atsiliepia į Jėzaus kvietimą priimti Jį – pasaulio šviesą (Jn 8, 12). Šį Gavėnios sekmadienį skelbiama Evangelija vienus kviečia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, o kitus – jį taisyti. …
Velykų galybės ženklas 1966 metais UNESCO Alpamajo kalną (aukštis 5947 m), stūgstantį Peru Andų kalnuose, paskelbė gražiausiu pasaulio kalnu. 2012 metais lietuvis alpinistas Aivaras Sajus įkopė į minėtą kalno viršūnę ir, žavėdamasis gamtos erdvinėmis perspektyvomis, sakė: „Neapsakomas grožis!“ Kristaus atsimainymas įvyko ant tradiciškai laikomo Taboro kalno Galilėjoje. Šiuos kalnus tam tikra prasme galime palyginti. Gamtos …
Širdies tuštumų pripildymas Dievas viską daro dėl mūsų. Jis geriau už mus supranta, kad mes, būdami be Jo, esame niekinės dulkės. Kokie laimingi pirmieji žmonės buvo Edeno sode prieš savo nuopuolį, kai betarpiška bendrystė su Viešpačiu jiems leido suvokti, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo visų kitų gyvūnų..! Biblijos liudijimas apie Dievo ir žmonių priešą – …
Akys kaktoje – širdis Dieve Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi …
Kaip pamilti savo priešus? Priešų meilės esmę atskleidžia krikščionybė. Neturinti analogų Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių dovana yra skirta visiems, ypač labiausiai užkietėjusiems žmonijos piktadariams. Tereikia ją priimti…. Pirmasis kankinys Steponas bei daugybė tikinčiųjų, atidavusių savo gyvybę dėl kitų atsivertimo, paliudijo, kad įmanoma viską ištverti, kai silpnas žmogaus jėgas sustiprina dangus. Mylėti priešus – …
Nuosaikumas – aukso vidurys Kas yra žmonės, kuriems Jėzus sako: „Esate palaiminti“ (Lk 6, 22). Tie, kurie ieško Dievo ir atranda; įsileidžia Jį į savo vidų ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol galėjau gyventi be Jo“. O ką reiškia kiti Jo žodžiai: „Vargas jums“. Kai žmonės stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus – tarnystę Dievui ir Mamonai …
Pagauk gyvenimą Jėzaus sakykla – ne tik sinagoga, kalnuota vietovė, dykuma ar paežerė. Visur, kur susirinkdavo žmonės Jo pasiklausyti, buvo skelbiama svarbioji Naujiena apie žemės gyventojams prisiartinusią Dievo Karalystę (žr. Mk 1, 15). Viena iš įsimintiniausių Biblijos ištraukų byloja, kad žydų „minios veržėsi prie Jėzus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5, 1). Kai išgirdę ar perskaitę …
Ne tik dailidė Filme „Kristaus kančia“ (režisierius M. Gibsonas) yra išskirtinė scena, kurioje Jėzus prie ką tik vienam turtuoliui pagaminto stalo šmaikščiai pritupia ir, Motinai Marijai matant, apsimeta, kad atsisėdo ant kėdės. Paskui Jis plauna rankas žaismingai vandeniu aptaškydamas Mariją, kuri, atsiliepdama į Jo linksmumą, Jam dovanoja nuoširdžią šypseną… Tai – meniškas epizodas, vaizduojantis Jėzų, …
Dvasios patepimo tikrovė Ar gamtoje matome vėją? Vienas rašytojas atsako: „Ne, bet žvelgdami į audros blaškomas bangas ar griaunamus namus, švelnaus vakaro vėjelio dvelksmo bučiuojamus gėlių žiedlapius ar nuo rožių vainiklapių nusvyrančius rasos perlus žinote, kad vėjas yra“. Ar matome Dievą Dvasią? Ne, bet Tiesos Dvasia per maldą nematomu būdu ateina į mūsų sielas ir …
Geriausias vynas „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais (…). Jis visiems laikams sunaikins mirtį“ (žr. Iz 25, 6 – 8). Šis kalnas – Sionas, dangiškosios Jeruzalės simbolis. Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Jėzus, prašomas savo Motinos, padarė stebuklų pradžią – vandenį pavertė vynu. Biblijoje šis alkoholinis gėrimas …
Atgimimo krikštas Viešpaties rankų darbas – tiesa ir teisingumas (Ps 111, 7). Jo minčių bei žodžių ištakose slypi mus perkeičiantys gyvojo vandens šaltiniai. Kai širdimis prie jų prisiliečiame, Dievo Dvasia mums padeda suprasti, kodėl Kristus ne tik krikštijosi… Atėjusiajam iš pašaknų pakeisti pasaulį reikėjo ne atgailos krikšto, o Šventosios Dvasios nužengimo. Jėzus buvo pakrikštytas Jordano …
Kristaus Krikštas ir Sausio 13-oji, C 2019 Skaityti daugiau »
Rytojus priklauso nuo šiandienos Pirmosios šeimos – Adomo ir Ievos – moralinis nuopolis liudija, kad mes negalime gyventi be Dievo. Nepaklusdami Jam jie užsitraukė gėdą, kuri privertė juos slėptis tarp Edeno sodo medžių. Užuot prašę Jo atleidimo ir susigrąžinę prarastą dieviško kilnumo tapatybę, bėgo tolyn nuo gyvojo Dievo ir tikrosios savasties – nuo savo būties …
Jis buvo 2 mm ilgio gemalu Dievo Sūnus, ateidamas pas mus iš kitos tikrovės ir susimažindamas iki plika akimi nematomos ląstelės, apsigyveno naujuose „namuose“ – Mergelės Marijos įsčių tamsoje. Jis tapo gemalu, kad žmonijos istorijos vairas būtų pasuktas kita linkme… Garbingoji Marija, ne iš kūno ir vyro norų (žr. Jn 1, 13), o dėl Dievo …
Atgimti iš aukštybės Viešpaties Dvasia – Meilės Dvasia. Ji ieško žmonių, kurie priimtų Ją į savo širdis ir leistųsi uždegami tos antgamtinės ugnies, kuri naikina nuodėmę bei suteikia nieku kitu nepakeičiamą Dievo pažinimo alkį… Šventoji Dvasia taip palaipsniui keitė Jono Krikštytojo charakterį ir gyvenimą, kad jis savo gyvenimo darbais bei Gerosios Žinios skelbimu liudijo, jog …
Kreivos širdys išsitiesins Jei niekas nesikeistų, nebūtų šventųjų ir nusidėjėlių. Reikia laiko ir laisvės, kuria vieni žmonės piktnaudžiauja, o kiti, priėmę tiesą į savo širdis, sako: „Esu tiek laisvas ir laimingas, kiek pajėgiu įprasminti kasdienybę, darydamas tai, ko iš manęs tikisi Jėzus“. Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas, …
Ateikime pas Ateinantįjį Viskas prasidėjo nuo Dievo Tėvo gailestingumo. Jis matė, kad žmonija istorijos vairą pasuko lemtingos savivalės kryptimi, vedančia į fiasko… Viena ji niekada nebūtų išsigelbėjusi. Reikėjo kito. Ir Dievas mums siuntė Tą, kuris tapo žemę su dangumi sutaikinančia Auka… Kai girdime pirmojo Advento sekmadienio Evangeliją, bylojančią apie Jėzaus antrąjį atėjimą, kurio metu kai …
Karalius yra Tarnas Absoliuti protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės …
Skaityti laiko ženklus Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės, …
Danguje ne tik vedybos neberūpės Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus… Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai …
Nesiliauti trokšti, pažinti, mylėti… Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko… Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, „lips“ į …
Tikime Ateisiančiuoju? Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios …
Leiskime suklysti Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11 – 12). Daugelis tėvų šioje …
Pirmenybė Žodžiui Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo …
Nusižemindami save išaukštiname Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui… Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant, …
Saule apsigobusi Jei tik prieš kelis dešimtmečius Bažnyčia paskelbė apie Marijos išaukštinimą danguje, kaip nekvestionuojamą dalyką, gal iki tol palaimintuoju Marijos Ėmimu į dangų katalikai abejojo? Anaiptol. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog dėl to, kad joks kitas žmogus nepatyrė tokio Jėzaus artumo kaip Marija (nes Ji buvo Aukščiausiojo išrinkta pagimdyti patį Dievo Sūnų), …
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2016 Skaityti daugiau »
Tikrasis nuolankumas – neabejotina vertybė Dievo Sūnus visatos mastu ir įsikūnijimo metu tapo tarsi nematoma molekule – žmogumi, kad mes taptume tikrais žmonėmis – Jo didingo kilnumo švyturėliais. Tai nėra perdėtas vertinimas, nes Jis dėl mūsų tapo tarnu, kad mes Jame galėtume apsisiausti mylimųjų Jo karalystės vaikų malone žėrinčiu apsiaustu. Viešpaties nuolankumo viršūnė yra nusižeminimo …
Kantrybė – kertinė brandžios motyvacijos atrama Viešpats yra mums kantrybės įsikūnijimas. Kai Jis visiškai paniekintas merdėjo prikaltas ant kryžiaus, iki pat dugno išgėrė kokčiausių pažeminimų ir žmonėms iki galo nesuvokiamų kančių taurę. Jis turėjo kantrybę, kurios pasaulis negali duoti. Kankinamas Jis rėmėsi nepalaužiamu tikėjimu: „Ši baisi kančia tikrai baigsis, ir aš, atidavęs savo dvasią Tėvui, …
Meilės surogatai neverti Mylinčiojo Evangelijoje minima atgailaujanti nusidėjėlė, kuri, kol nepažino Jėzaus, kaip ir daugelis vaikėsi netikros meilės miražų. Kiekviena netvarkingo prieraišumo praktika veda individą į slegiančią ir jo laisvę paralyžiuojančią priklausomybę, nes perdėta meilė kūriniams juos visada iškelia aukščiau Kūrėjo. O Jis yra pavydus Dievas (Iš 34, 14), nes tik dėl Jo gailestingumo mes …
Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla… Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai – …
Klausytis kito užmirštant save Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna…“ (Per …
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Dievas Parakletas Neregėtas Dievo Dvasios išsiliejimas ant apaštalų, Bažnyčios gimimas ir jos išskirtinė pasiuntinybė vesti į išganymą žmoniją – Sekminių pradžia, kuriai, kol žemė alsuoja gyvybe, nebus užsklandos. Kai prašome: „Dvasia, Viešpatie, nuženk“, – Ji nedelsia, ateina, nes būtent Ji pati mums įkvepia troškimus Ją kviesti, Jos ilgėtis ir ramiai paklusti Jos vedimui… Taigi dar …
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Žengiantysis Šeštinės „įsikomponuoja“ tarp Velykų ir Sekminių. Jėzus prisikėlė iš numirusių, pasirodė mokiniams ir, atvėręs jiems protą, kad suprastų Biblijos pirmenybę (Lk 24, 45) jų visos egzistencijos perkeitimui ir pašventinimui, prabilo apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, be kurios neįmanomas sekimas Juo, tinkamas Jo gyvenimo bei darbų liudijimas, net, jei reikėtų, atiduodant savo gyvybę už Jį. Paskutinės …
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Meilės kalba Mylint Dievą neįmanoma nemylėti artimo ir savęs. Jei kas nors sakytų, kad tarp meilės Dievui ir artimui kartais esti takoskyra, klystų, nes kai mylintysis savąja būtimi glaudžiasi prie mylimo Viešpaties, tampa perkeistas, tolydžio įgyja vidinės laisvės užtaisą, kuris, malonei veikiant ir atsiradus progai, susprogdina įvairių jo žmogiškų silpnybių bei neryžtingumo užtvaras, ir, Jo …
Avinėlio avys Ganytojas ir 7, 3 milijardo Jo krauju atpirktų sielų – avių. Kaip jas visas sveikas nuvesti ten, kur jos atras tikrąją žmogišką savivertę ir tapatybę Dieve? Ganytojas ir avys – tai tam tikra prasme vaizdinga antropologinė metafora, liudijanti apie neatšaukiamą Dievo ir visų žmonių santykį, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus egzistencija po mirties. …
Velykos neturi vakaro Viskas žemėje turi pradžią ir pabaigą, bet Velykų pergalei neuždegsime raudonos šviesos, nes šio įvykio šerdis – Prisikėlusysis – yra pats visko Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis, gyvasis Dievas (Apr 22, 13). Po Jo prisikėlimo iš numirusių tapome amžina Jo nuosavybe, nes tai, kas įvyko Golgotoje yra liudijimas, kad mes nebesame …
Jo ritmu įsisukti į šokį Švenčiame per Velykas mums Viešpaties Jėzaus padovanotą gilia ramybe pripildytą malonės gyvenimą, nes Jo linkėjimas: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19) yra skiriami tiems, kurie Jį bei Jo žodžius su tikėjimu priėmė į savo širdį ir todėl tapo kūnu. Kristaus prisikėlimas iš numirusių tam tikra prasme neįmanomas be mūsų prisikėlimo, nes …
Jis prisikėlė. O mes? Iki Kristaus prisikėlimo iš numirusių Jį matėme iškankintą ant kryžiaus, pasruvusį kraujyje, numirusį ir palaidotą kapo rūsyje. Po Jo prisikėlimo viskas pasikeitė – buvusi akivaizdi Jo nukryžiavimo regimybė užleido vietą tikėjimui, nes tik tikėdami ir pasitikėdami mes galime džiaugtis tuščiu kapu ir Jo kūno pradingimu. Kodėl ir kaip šis kapas pasidarė …
Jį aukština, atmeta ir vėl priima Verbų sekmadienio liturgijos pradžia – kulminacinis šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę momentas, kai žydų minia, prisimindama visa, ką Jis padarė, šaukė „Osana“ (hebrajiškai „Išgelbėk mus“) ir iš didžiausios pagarbos lenkėsi prieš savąjį Kūrėją ir Atpirkėją, o tolimesnė jos šventimo dalis yra skausmingai sukrečianti žmogaus būtį, paženklinta didžiausiu žmonių elgesio …
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2016 Skaityti daugiau »
Baudžia ne Dievo meilė, o daromos nuodėmės Viena iš svarbiausių Šventojo Rašto tiesų yra ta, kad suverenus Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ne jo pasmerkti, bet jį išgelbėti iš vergovės nuodėmėms (Jn 3, 17). Žmonijos atpirkimas įvykdytas, ir todėl kiekvieno žmogaus atsakas į iki galo nesuvokiamą dievišką gailestingumą tegali būti vienintelis teisingas sprendimas, …
Skelbti tiesą ir ja gyventi Jėzus, kalbėdamas apie galilėjiečius, kurie buvo nužudyti prefekto Poncijaus Piloto įsakymu (Lk 13, 1), tai liudija ir istorikas Juozapas Flavijus, pabrėžė, kad tų žuvusiųjų asmeninės kaltės nubuvo didesnės už visų kitų galilėjiečių nuodėmes. Taigi įvykusių nelaimių apimtys nėra tiesiogiai proporcingos nuo jų nukentėjusiųjų moralinio nuosmukio lygiui. Visiems esminė Jėzaus žinia …
Be pagundų nėra išganymo Tik gundymų atmetimas arba jų priėmimas parodo, ko iš tiesų yra vertas žmogus. Jei jis savo netikrajam „aš“ visada sakytų „taip“, ilgainiui savo viduje leidęs užvaldyti visoms nedorybėms, jose rastų savąjį galutinį bei nebepakeičiamą fiasko, nes blogio užvaldytas asmuo susitapatina su šėtonu. O žmogus, kuris visuomet mintimis ir savo sprendimų vykdymu …
Jėzus – visados „šiandien“ Jėzus, Nazareto sinagogoje perskaitęs pranašo Izaijo ištrauką, kuri bylojo apie Šventosios Dvasios buvimą su Juo, tarė žodžius, skelbiančius minėtos pranašystės įvykdymą (Lk 4, 21) – žmonių Mesijo laukimo lūkesčiai išsipildė su pertekliumi, nes Jis ne tik Gerąją Naujieną užantspauduos neregėto gailestingumo darbais, bet Jo gerumo viršūnė bus Atpirkimas ant kryžiaus. Tačiau …
Šventoji Dvasia, nuženk! Jėzus, užgrūdintas ilgų dienų pasninko, atmetęs visus šėtono gundymus, grįžta į Nazaretą, kad pradėtų vykdyti pasiuntinybę, kuriai pasaulyje nebus analogų. Sinagogoje Jėzaus skaitytą pranašo Izaijo knygos ištrauką apie Šventosios Dvasios veikimo universalumą (Lk 4, 18) galime ir šitaip išreikšti: „Aš, Jėzus, ateinu gelbėti pasaulį ne vienas, nes su manimi yra Dievo Dvasia, …
Pripildyti ne indus, o save pačius Kur ateina Jėzus, ten ateina Gyvenimo pilnuma. Kur Jis būna ir ką daro, viską skiria Tėvo šlovei bei žmonių antgamtinei gerovei. Jėzus yra naujasis Adomas, o Jo motina Marija – naujoji Ieva. Jiedu dalyvavo Galilėjos Kanos vestuvėse, kad savuoju buvimu visiems paliudytų: nuo šiol kuriama naujoji santuokinės meilės civilizacija, …
Visuomenės pūliniai ir Kristus Kai šį sekmadienį švenčiant Jėzaus Krikšto šventę Evangelija byloja apie atsivėrusį dangaus skliautą, iš kurio pasigirsta aukščiausiojo Dievo balsas (Lk 3, 22), skelbiantis, jog niekas taip nemyli Sūnaus, tik Tėvas (be abejo, ir Šventoji Dvasia vainikuoja šią vienintelio Dievo – trijų Asmenų – meilę), girdime žiniasklaidos balsus, liudijančius, kad daugelis mūsų …
Laiko vagims – „ne“, o jo įprasminimui – „taip“ Kai maestro Virgilijus Noreika įspūdingai dainuoja apie laiką, kurio „nesustabdysi, laiko neatsuksi atgal, prieš laiką lygūs visi, laikas visagalis”, atrodo, jog kaip prieš vėją nepučiama, taip ir prieš laiką nesispyriojama – jis kaip nugalėtojas per pasaulį eina nesustabdomu ritmu. Akivaizdu, jog viskas laike keičiasi, tačiau pats …
Gimė mūsų Viešpats Dievo Sūnaus gimimas buvo kitoks nei mūsų. Prieš keliasdešimt metų mus skyrė tam tikra riba: mūsų šiame pasaulyje nebuvo, bet paskui savuoju gimimo krykštavimu pažadinome egzistencijos aušrą. Dievui Sūnui gimti būtinybės nebuvo, nes Jo egzistavimas bei viską tobulai kuriantis veikimas neturi pradžios ir pabaigos krantų. Antra vertus, Jis negalėjo negimti, nes vidinis …