ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2024

Eucharistija – meilės žaizdras

Berniukas su pražiota burna

Teko skaityti istoriją apie berniuką, kuri tam tikra prasme galėtų būti Jėzaus, esančio Eucharistijoje, malonės neaprėpiamumo iliustracija. Šis vaikas teturėjo tik septynetą metų… Kai jis per šv. Mišias priėmė Pirmąją Komuniją ir su atverta burna grįžo į savo vietą, vienuolė, atsakinga už apeigų tvarką, priėjo prie jo ir sušnabždėjo į ausį: „Dabar tu gali užverti burną. – Ne, sese, aš nenoriu. – Kodėl? – Dėl to, kad Jėzus manyje. Jis turi kvėpuoti. Jei aš užčiaupsiu burną, Jis uždus…“ Mes galime įsivaizduoti, kad tai išgirdęs, Viešpats nusišypsojo, tačiau Jis mums štai ką pasakytų: „Šis vaikelis mane suprato geriau, nei kai kurie Evangelijos aiškintojai“. Argi mums nereikia vaiko širdies, kad suvoktume, jog Jėzus kiekviename iš mūsų nori laisvai „alsuoti“, tai yra, kad, užuot kartais savo dvasiniu nerangumu Jį ėmę „dusinti“, leistume (ypač po šv. Komunijos priėmimo) Jam mumyse netrukdomai veikti?

Esminis tikslas

Apmąstydami slėpiningą Jėzaus Eucharistijoje buvimą, galėtume tarti: „Viešpatie, kokios bejėgės mūsų juslės Tave pažinti ir Tau dėkoti už begalinius Eucharistijos vaisius!“ Joms duota pajusti valgio skanumą ir matyti išorinį kūrinio grožį, bet jos gali tik trukdyti, kai norime Ostijoje pamatyti Tave – Gyvąjį, mažiausioje konsekruotoje dalelėje esantį. Prie žmonių likimus keičiančios meilės, spinduliuojančios iš Jėzaus Širdies Eucharistijoje, galime „prisiliesti“ tik su tuo tikėjimu, kuris pastatytas ant Biblijos ir Bažnyčios mokymo kolonų.

Taigi Eucharistijos esmė tai – kad, su nuoširdžiu dėkingumu vertai valgydami dievišką Duoną, visu gyvenimu siektume taip panašėti į Jėzų, kad Jo žodžiai: Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, būtų ir mūsų esminiu tikslu bei kasdieniu siekiu.

Ženklų prasmė

Kai šio sekmadienio Evangelija kalba apie Eucharistijos įsteigimo Įvykį, dėmesio centre – Jėzus, kuris (savo kančios išvakarėse) paskutinį kartą su apaštalais laužė duoną ir gėrė iš taurės… Eucharistijos šventimo metu (per atnašavimą) dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio“ vaisių, už Jo dovanas (KBK 1333).

Kaip Eucharistijos ženklus, Jėzus pasirinko duoną ir vyną. Duona – vienas svarbiausių maisto produktų, o vynas išreiškia Kūrinijos džiaugsmingą charakterį. Tai – nuoroda ir į mūsų nemarumo slėpinį Jėzuje Kristuje, nes jei dėl Jo mokomės „kentėti“ (Fil 1, 29), su Juo būsime ir pagerbti…

Meilės kenozė

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės proga apmąstome Eucharistijoje Esantįjį, mus išlaisvinantį nuo kasdienybės rūpesčių, rutinos, nusivylimų, sielvartų ir kitų problemų, kad, malonei veikiant, sulauktume naujo postūmio giliau pažinti bei labiau mylėti Jėzų Ostijoje. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę (Jn 6, 51). Jėzui neužteko, kad Jo šventas kūnas būtų apspjaudytas, paniekinančiais plakimo kirčiais subjaurotas, galva erškėčiais „išpuošta“, o širdis Judo Iskarijoto išdavystės kalavijo perverta…  Jis už pasaulio gyvybę leidosi sunaikinamas, ir ši meilės kenozė, kartą įvykusi Kalvarijoje, nekruvinu būdu sudabartinama per kiekvienas aukojamas šv. Mišias.

Pasirengimo būtinybė

Kiek iš tų tikinčiųjų, kurie sekmadieniais renkasi į bažnyčiose aukojamas šv. Mišias, ateina pasirengę susitikti su Tuo, kuris jiems Jis yra artimas Draugas ir gyvasis Viešpats? Klauskime: kas manęs, peržengus šventovės slenkstį, labiausiai laukia ir ilgisi? Su kuo ruošiuosi susitikti ir bendrauti? Ar, būdama(as) Jėzaus – Dievo Sūnaus – akivaizdoje, kreipiuosi į Jį, o gal iš karto pradedu kalbėtis su savo bendražygiais, visai nepagalvodamas(a), kad pirmiausia derėtų malda (kad ir savais žodžiais) pagarbinti Tą – Vienintelį, kuris manęs laukia, dieną naktį pasilikdamas Švč. Sakramente?

Dvasiniai autoriai primena, kad, prieš einant į Eucharistijos šventimą, naudinga iš anksto pasiruošti. Jei galime, paskaitykime Dievo žodį ir apmąstykime; pasimelskime, kad pats Žodis Jėzus savąja tiesa apšviestų mūsų protus ir paliestų širdis, kad, kai greitu laiku dalyvausime liturgijoje, savo aktyviu dalyvavimu, galėtume ir aplinkiniams padėti išgyventi Viešpaties Aukos slėpinį…

Vienas rašytojas pastebi: „Eidami į Mišias neškimės kokią nors dovaną. Ne tik eurą, bet ir save pačius. Neškimės atleidimą broliams, susitaikymą su kuo nors, dosnumą kitam, ypač stokojančiam ar išgyvenančiam sunkų metą, maldą už ligonį“.

Devintinės – adoracijos motina

Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo iškilmė nulėmė adoracijos plėtrą. Nėra dvasinio gyvenimo brandos be adoracijos akto. Tikėjimu žvelgiame į Ostijoje Esantįjį, o Jis – į mus. Jis mus mato kiaurai, o mes Jį – tik iš dalies. Nes mums skirta augti dvasia, o Jam – išlikti savos meilės zenite. Kai skiriame laiko adoracijai, gyvename Eucharistijos malonių vaisiais. Čia ir glūdi tikros laimės šerdis…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content