Svarbiausias maistas

Jėzaus Gerosios Naujienos skelbimą lydėjo stebuklingi ženklai, ir Jis kaip magnetas prie savęs traukė žmones. Dėl gausybės sielovados darbų Jam trūko laiko ne tik pailsėti, bet ir pavalgyti. Kaip byloja šio sekmadienio Evangelija, kartą Jėzui sugrįžus namo, saviškiai, pasak kai kurių komentatorių, Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas (…), apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis kaip galvos netekęs (Mk 3, 21).

Ant Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių sagčių buvo užrašas Gott mit uns! – Dievas su mumis! Nors šių žodžių prasmė tolygi šiam posakiui: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8, 31), tačiau tie, kas šaukėsi Dievo tam, kad pateisintų minėto barbariško karo pasekmes, iškreipė tikėjimo esmę, nes siekė ne Jam tarnauti, o pasinaudoti Juo, kaip priemone… Kai kartais Dievo vardą išdrįstama užmauti ant gėdingos manipuliacijos kurpalio, prieinama prie visiško kraštutinumo.

Taigi ne Jėzus, o mes kartais esame, kaip galvos netekę, kai norime savo nuodėmės klasta Jį sulaikyti nuo tikrosios Jo tarnystės mums, kad mes ne Jo vardu prisidengę tarnautume sau, bet tik Jam, gyvenančiam kiekviename iš mūsų.

Kai kurie Jėzaus artimieji norėjo, kad Jis gyventų kaip „visi“ – labiau rūpintųsi savo asmenine gerove, visur laikydamasis nuosaikumo, idant būtų aplinkinių liaupsinamas ne tik dėl daromų stebuklų, bet ir dėl klusnumo giminaičių pamokymams, kurių potekstėje glūdėjo geranoriško perspėjimo gaidelė – protingam žmogui visada dera išlaikyti sveiką nuovoką, tai yra neperlenkti lazdos… Taigi saviškiai, žiūrėdami į Kristų, kuris save laužė kaip duoną ir beatodairiškai dalijo kitiems, nes labiau alko sielų, o ne kasdienio valgio, Jo, šiuo būdu vykdančio savo Tėvo valią, nepajėgė suprasti.

Jei Jėzus būtų paraidžiui daręs tai, ko iš Jo tikėjosi namiškiai, Jis būtų tik švelniai glostęs jų savimeilę, tai yra jiems leidęs Jame mylėti netikrą save. Jei Jėzaus atėjimo į žemę tikslas būtų buvęs tikslas – absoliučiai viskuo panašėti į žmones, net tapatinantis su nusidėjėlių daromomis piktadarybėmis, tada nebūtų įvykdytas Atpirkimas, nes Jam būtų reikėję paklusti savo mokinio Petro įspėjimui: saugoti savo gyvybę kaip savo akį, ir daugiau „nebekvailioti“ – niekados net nebeužsiminti apie Kančios neišvengiamumą bei Prisikėlimo iš numirusių, kaip kardinaliai naują malonės Gyvenimą Dieve, būtinumą…

Jai kartais ir mums iškiltų tam tikra pagunda savo subjektyvią nuomonę iškelti aukščiau Jėzaus valios, tada, veikiami Šventosios Dvasios, iš karto  kiekvieną savo mintį klusnumu turėtame palenkti Viešpačiui (plg. 2 Kor 10, 5), juolab, kad mes turime ypatingą privilegiją (skirtingai nuo anuomet Jėzaus namiškių) kasdien apmąstyti Jo Kančios ir Prisikėlimo įvykius bei Jėzaus nuolatinio su mumis buvimo bei mumyse veikimo dovanas.

Taigi žinodami, kas yra Viešpats Jėzus ir kokia buvo ir yra Jo misija žemėje, ištikimybė Jam turi būti matuojama mūsų pasiryžimu laikytis tiesos ten, kur mūsų esminiai principai kartais susikerta su giminaičių (save laikančių tikinčiais) paviršutinišku pirmiausia kai kurių svarbių Bažnyčios mokymo dalykų vertinimu. Kai jiems mūsų tvirta pozicija išlikti Viešpaties pusėje sukels neigiamą reakciją ir vidinį priešiškumą, melsimės, kad jie grįžtų į tikrojo tikėjimo kelią ir mokysimės, nenuleisdami akių nuo Jėzaus, kaip reikia ir mums ramiai bei kantriai priimti visus dalykus, kurių negalime pakeisti ir tuos, kuriems įvykti (dėl mūsų amžinosios gerovės) leidžia Dievo Apvaizda.

Taigi Tas, kuris yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi, negalėjo leistis „savinamas“, kad, paklusdamas kai kuriems saviškių įnoriams, nutoltų nuo Dievo Tėvo valios, kurios vykdymas buvo ir visada yra svarbiausias Jėzaus maistas.

Kun. Vytenis Vaškelis