ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2023

Gyvųjų monstrancijų šviesa

Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta šventė Altoriaus sakramento garbei. Po tam tikrų abejonių, Lježo vyskupas priėmė Julijonos ir jos bendražygių prašymą dėl minėtos šventės šventimo, ir ji pirmą kartą buvo švenčiama jo vyskupijoje.

Lūžis įvyko, kai 1264 metais popiežius Urbonas IV oficialiai įsteigė kasmetinę Viešpaties Kūno šventę (Corpus Domini) visai Bažnyčiai. Nuo to meto tikinčiųjų pamaldumas į Eucharistijoje Esantįjį vis augo ir išsiplėtojo į Švenčiausiojo Sakramento garbinimą įvairiomis formomis, tarp jų – ir į eucharistines procesijas, kurios ir dabar yra viešai rengiamos… Tai – mūsų sekuliarioje aplinkoje viešas Jėzaus (monstrancijos Ostijoje esančio) garbinimas, kai procesijos dalyviai ir giedojimu, ir kitomis maldomis tebeliudija, jog Tas, kuris viską atidavė dėl visų, tikrai yra kukliame duonos pavidale – Švenčiausiame sakramente. Todėl su tikėjimu artinamės prie Tavęs, Viešpatie, ir su nuoširdžiu dėkingumu garbiname Tave už tai, kad Tavo gerumui neprilygsta niekas!

Ostijoje plaka gyvojo Dievo Širdis, ir laimingas tas, kas skiria laiko adoracijai bažnyčioje… Palaiminga Dievo ir žmogaus maldoje vienijimosi ir supanašėjimo į Kristų valandėlė, nors kartais ir jaučiama kūno bei sielos priešprieša, nes kūnas geidžia to, kas priešinga Dvasiai, o Dvasia – kas priešinga kūnui (Gal 5, 17).

Gali atrodyti, jog nieko verta Eucharistijos adoracija, kai dėmesį blaško kūno silpnumas, o nenuoramos juslės sukelia tokią netikėtą maišto ataką, jog, jei tik galėtų, imtų ir išrėktų: „Žmogau, nekankink mūsų ir savęs! Greičiau baik tą savo adoraciją, ir keliauk namo!“ Taigi nepaisant savyje jaučiamų tam tikrų neigiamų potyrių ar vidinių įtampų, pavyzdžiui, kilusių dėl sveikatos problemų, nemanykime, jog bendrystė su Eucharistiniu Jėzumi yra bergždžias laiko eikvojimas.

Knygoje „Kai Širdis kalba širdžiai“ (In Sinu Jesu) per vieną kunigą sako: „Tavo nuovargis ir išsiblaškymai per adoraciją jokiu būdu netrukdo Man veikti tavo sielos gelmėse. (…) Ateik pas Mane ir pasilik Mano artume net tada, kai jauti, kad adoracija tėra tik kova ir pralaimėjimas, nesugebant išlaikyti meilingo dėmesio ir susitelkti į Mano eucharistinį Veidą.

Čia tavo jausmai nėra svarbūs. Mano akyse svarbus tik tavo nusižeminimas ir pasiryžimas ištverti išsiblaškymus, nuovargį ir net mieguistumą, garbinant Mane iš pačios savo širdies gelmės. Žinok, kad net tada, kai jausi, kad ta adoracija buvo tik laiko švaistymas, Mano plane ji duoda kažkokių vaisių ir yra Man labai maloni. Aš matau dalykus ne taip, kaip tu juos matai, ir vertinu juos ne taip kaip tu“.

Šios mintys drąsina ir moko pasitikėti ne savo pojūčiais, o tikėjimu, liudijančiu paties Dievo buvimą Eucharistijoje. Devintinių šventė mums primena, jog kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti, dėl begalinio maloningumo, gyvena ne tik Jėzaus Asmuo, bet trivienis Visagalis (žr. Jn 14, 23). O mes, kurie esame Kristaus Kūno nariai, per nuoširdų Sakramentų priėmimą (saugantis bet kokio apsipratimo su šventais dalykais), Šventosios Dvasios įkvėpimų skatinami, tiesiog dabar esame įtraukiami į be paliovos augantį viso mūsų gyvenimo pašventinimą Trejybėje…

Dievas vis dar taip myli, kad ir toliau į pasaulį siunčia savo Sūnų, kad išgelbėtų, atkurtų ir perkeistų jį iš vidaus. Taigi Kristaus Kūno ir Kraujo procesija simbolizuoja nuolatinę Jėzaus Kristaus atperkamąją misiją bei mūsų dalyvavimą joje. Kai Jėzus gyvena bei veikia mumyse, tampame gyvosiomis monstrancijomis, žodžiais bei darbais savaip Jį apreiškiančiomis pasauliui. Beje, Devintinės švenčiamos po Švč. Trejybės iškilmės, ir mes apmąstome tą gilų šių švenčių ryšį. Juk priimdami šv. Komunijoje Jėzų, dar artimesni tampame Tėvui bei Dvasiai, taip trokštančiais, kad mūsų gyvenimas tikėjimu žemėje (dėl begalinių Sūnaus nuopelnų) būtų vertas perkeitimo į palaimintąjį Aukščiausiojo regėjimą danguje!

Kai vis geriau suvokiame, jog ne mes keičiame kitų gyvenimus, o Jis, veikdamas per mus, tada vis labiau vertiname Evangeliją, nes nuo maldingo Dievo žodžių apmąstymo priklauso  šv. Komunijos priėmimo asmeninis palaimingumas ir augantis tikėjimas – kuo daugiau Jėzaus mumyse (ir mažiau netikrojo ), tuo ryškiau per mus šviečia Jo šviesa. Tuomet iš tiesų palaipsniui tampame tuo, ką valgome.

Tad vertai bei dažnai priimkime per šv. Mišias Dangaus duoną ir tapkime Eucharistija kitiems.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content