Pasirodymai – Velykų įvykio esmė

Mesijo mirties testas

Prisikėlusiojo pasirodymams niekas nebuvo pasirengęs. Kiekvienas Jėzaus mokinys, matęs Jo mirtį ant kryžiaus, buvo priblokštas sielvarto, vedančio ne tik į nusivylimą, bet ir į savigailą (tai – ne iškart pastebimas puikybės dėmuo, kai perdėtas apgailestavimas dėl savo būklės visiškai užgožia pasitikėjimą Viešpačiu), nes netekus Mokytojo, atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, – ką mes, tarsi tapę našlaičiais dabar be Jo darysime?

Gautos malonės savaime neeliminuoja savikliovos

Galime tik iš dalies įsivaizduoti, kas būtų įvykę apaštalų sielose, jei Jėzus dar prieš savo suėmimą būtų kvėpęs į juos ir taręs: Imkite Šventąją Dvasią, ir būkite pilni nepalaužiamos dvasios, kad ypač tada, kai mane matysite pakeltą ant kryžiaus, būtumėte patraukti tokios stiprios malonės, jog net norėtumėte panašiai kaip aš numirti…

Jei imtume svarstyti, kad vienoks ar kitoks papildomai apaštalus sustiprinantis Dvasios impulsas būtų padėjęs išsaugoti jų, kaip ištikimų Kristaus sekėjų, reputaciją juos stebinčiųjų akyse, vertėtų prisiminti, pavyzdžiui, dramą, vykusią Getsemenės sode. Kai būrys kareivių suėmė Jėzų ir, surišę rankas, ruošėsi Jį vesti tardymui pas kunigą Kajafą, tada, užuot Jo mokiniai, iš baimės gėdingai Jį palikę bei pabėgę (faktiškai, deja, taip buvo), galėjo pademonstruoti savo tvirtą charakterį, ir nors būtų Rašto aiškintojų bei seniūnų išjuokiami, tačiau, sekdami Mokytoją, būtų net galėję savimi didžiuotis, manydami, jog jei reikėtų net su Juo mirti, jie vis tiek Jo niekada neišsigintų (plg. Mt 26, 35). Taigi kol Kristus savęs nepaaukos ant kryžiaus, kaip išpirkos už mus visus, tol perdėtas kiekvieno žmogaus kliovimasis savimi pačiu niekur nedings – kaip yla iš maišo netikėtai išlys…

Baimės ledai ėmė tirpti

Glaustai tariant, Dievas Sūnus dėl to įsikūnijo, kad mirtų, mirė, kad prisikeltų iš numirusių ir žengė į Dangų, kad būtų atsiųsta Dvasios galybė, be kurios mums neįmanoma gyventi Kristuje.

Todėl tik po Atpirkimo įvykdymo, žmonijos istorijos vairas pradėjo suktis kita linkme, – į galutinį išgelbėjimo plano vykdymą įtraukiant, žmogiškai vertinant, silpnus Išrinktosios tautos atstovus.

Kristui prisikėlus, Jo pasirodymas saviesiems prasidėjo su stulbinančiu netikėtumu. Niekas negirdėjo ne tik mandagaus pasibeldimo į duris, bet ir balso, prašančio: Atverkite duris, juk tai aš – Gyvasis ir Esantysis! Niekam nereikėjo eiti atidaryti girgždančių durų, nes paprasčiausiai Pasirodžiusysis savo mokiniams apsireiškė taip, kaip Jam atrodė tinkamiausia. Su savo nauju transcendentiniu kūnu Jis, kiaurai perėjęs sieną, „griebė jautį už ragų“, tardamas: Ramybė jums! Šie žodžiai smigo į kambaryje susirinkusių širdis ir gydė jas…

Viename iš vaidybinių filmų apie Jėzaus gyvenimą, įtikinamai vaizduojamas Pasirodžiusysis, kuris savo mokiniams ištaręs: Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint (Lk 24, 39), prisiartina prie jų, ir jie liečia Jo rankose esamus žaizdų randus… Už šią Jėzaus suteiktą ypatingą tiesioginio sąlyčio su Juo dovaną vėliau jie, jau vien tikėjimu vadovaudamiesi bei ištikimai liudydami Evangeliją, drąsiai mokės savo gyvybės paaukojimo kainą.

Pasirodymai – tikėjimo duona

Nors palaiminti, kurie tiki nematę, bet labiausiai palaiminti apaštalai, kurie Jį matė, lietė; Jo kančios žymes bučiavę ir drauge valgę. Juk visa tai – dėl mūsų, kad tikėtume tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį (Mk 16, 14).

Kai Jėzus buvo atėjęs, vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais. Apaštalai, suprasdami, kad jų bičiulis Tomas yra savaip nusivylęs, jog dar nebuvo matęs To, kurie Jį net lietė, jam su džiaugsmu liudijo, ką buvo patyrę. Malonė apsaugojo Tomą nuo pavydo kartėlio ir jis nesakė: Tai, ką jūs kalbate, – negalimas dalykas. Jis širdyje meldė vieno: Viešpatie, aplankyk ir mane!

Jėzus dar kartą pasirodęs, didžiai pagerbė Tomą, jam skyręs ypatingą dėmesį. Tomas parklupo ant kelių ir pašlovino Jį.

Apaštalai džiaugėsi, išvydę Viešpatį… Džiaugsmas – užkrečiantis dalykas. Ar jie mokėjo juo dalintis? Ir čia įsiterpė Prisikėlusysis, kvėpdamas į juos Šventąją Dvasią, kuri – būtent Ji – padarys juos džiugiosios Naujienos liudytojais; ir ta tikėjimo liudijimo estafetės lazdelė bus nešama iki laikų pabaigos…

Kun. Vytenis Vaškelis