Nesutaikomos priešpriešos atomazga
Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiama alegorija apie nesutaikomą Dievo vaikų ir piktojo priešpriešą. Vaizduojama Žmogaus Sūnaus gerosios geros sėklos sėja – tikinčiųjų ruošimas Dievo Karalystei ir matome piktojo naikinančios veiklos strategiją, pirmiausia nukreiptą į dvasiškai drungnuosius bei kitus pažeidžiamiausius visuomenės narius, kurie (šėtono manymu) gali tapti jo lengviausiu grobiu pasmerktųjų karalijoje (plg. Mt 13, 39 – 42).
Amžina gėrio ir blogio kova pasaulyje? Ne. Svarbiausia istorinė pergalė jau pasiekta – dėl mūsų aukodamasis ant Kryžiaus, Kristus įvykdė tai, ko niekas kitas negalėjo padaryti. Kaip vykdydamas savo Tėvo valią, Nekalčiausiasis turėjo iki dugno išgerti tokią alinančių kančių taurę, kuriai neprilygsta jokie kiti nuodėmingų žmonių kentėjimai pasaulyje, taip ir visų kartų krikščionys turėtų dažnai prisiminti, jog už ištikimybę Kristui iki pasaulio pabaigos reikės neišvengiamai mokėti tam tikrų persekiojimų bei gundymams ryžtingų nepritarimų kainą. O kaip kitaip Amžinybėje galėtume laimėti nevystantį garbės vainiką, jei žemėje nebūtume mėginami pagundomis, kurių atmetimas bei tarnystė Jėzui bei artimui yra tikrasis mūsų tikėjimo darbų vertumo Viešpatyje rodiklis?
Jėzus savuoju Atpirkimu jau mums atvėrė Dangų, ir Tėvas jau laukia Jo Sūnaus krauju visų išgelbėtųjų, bet tai vyksta su viena sąlyga – kad be išimties visi Kristaus sekėjai (nors ir savitu būdu) taip panašiai neštų jiems duotą gyvenimo išmėginimų kryžių, kaip tai darė Išganytojas. Be maldos, Dvasios vadovavimo ir su tikėjimu Sakramentų malonių priėmimo, negalėtume net artėti prie Neregimojo… Be malonės žmogiškos pastangos yra tarsi tuoj ore sprogstantis balionas.
Tačiau kai, priėmusieji į savo širdis Kristų, leidžiasi Jo tiesų keičiami, jų nuopelnų vaisiai bręsta ten, kur net menkiausia intencija, padaryta žemėje, pavyzdžiui, Jo garbei nusilenkiant, kad būtų paimta ant žemės netvarkingai besivoliojanti popierinė šiukšlė ir įmesta į dėžę, virsta vienu iš daugelio teisumo saulės spindulių, spindinčių Tėvo Karalystėje.
Minėtoje šeimininko dirvoje augo ne tik kviečiai, bet ir slapčia priešo pasėtos raugės, kurias jo tarnai norėjo išravėti, idant niekas kviečiams netrukdytų laisvai augti. Tai – siauras supratimas. Ši alegorija byloja, jog vienintelis Įžvalgiausiasis žino, kiek pjūties metu bus tikrų kviečių varpų, kuriose, užderėję grūdai, jas lenkia žemyn, ir kiek piktžolių raugių, išlaikančių vertikalią padėtį. Taigi tik Jėzus žino, kiek tų ištikimųjų, kurių dėkingumas Jam yra tapęs neatskiriamu jų tapatybės įtvirtinimo bei Jame įsišaknijusio gyvenimo būdu, ir kiek bus piktavališkai užsispyrusiųjų, nevertų teisiųjų vardo, ir tų, kurie, pasak, šv. Augustino, šiandien yra raugės, o rytoj gali tapti kviečiais.
Kai kuriems ilgamečiams Jėzaus sekėjams kartais gali kilti pagunda savaip kritiškai vertinti tuos neseniai įtikėjusius krikščionis, kurie, pavyzdžiui, pradeda dalyvauti sekmadienio pamaldose, nors anksčiau į bažnyčią net neužsukdavo… Senbuviai, lygindami asmeninio pamaldumo patirtį ir jų, nejučia gali jausti esą pranašesni už juos, ir net savo širdyje manyti, jog neseniai atėjusieji į jų bendruomenę turi dar nemažai įvairių silpnybių bei negerų įpročių liekanų, todėl esti labiau panašūs į rauges, o ne į kviečius. Anot jų, tikrieji tikintieji – tai jie patys, dėl per daugelį metų išugdytų dorybių gausos, labiausiai panašūs į tuos užderėjusius kviečius, kurių auksinės varpos linksta, nes nebeatlaiko prinokusių grūdų svorio…
Žinome, kad subrendusios kviečių varpos lengvai išbyra, jei tik jas vėjas smarkiau supurto. Taigi bet koks nepalankus kitų vertinimas – ne Dvasios vedimas, o savikliovos rezultatas. Kol galutinai neišbyrėjo mūsų dorybių grūdai – laikas taisytis ir grįžti prie savo pirmosios meilės Dievui (žr. Apr 2, 4)! Tepadeda mums Viešpats kasdien atsiversti, kad, užuot bergždžiai save lyginę su aplinkiniais, mokytumės vieni kitus pranokti rodydami pagarbą (Rom 12, 10).
Atsargiai spręskime apie kitų poelgius, nežinodami tikrųjų motyvų. Savo skubotais vertinimais neišmeskime už gyvenimo bortų tų, kuriuos Viešpats rengiasi išaukštinti Gyvenime, nes daug paskutinių, bus pirmi… Iki pat antrojo Kristaus Atėjimo pasaulyje bus ir gerųjų, ir blogųjų. Tačiau ko jie bus verti po mirties, tai – grynai Aukščiausiojo prerogatyva nuspręsti.
Taigi palikime bet kokį raugių ravėjimą angelams ir tęskime Jėzaus mums pavestą misiją – skelbti Gerąją Naujieną, nes Dievo Karalystė tikinčiojo širdyje įsitvirtina ne tada, kai jis valgo bei geria, bet kai, priimdamas Viešpaties žodį į savo vidų, ima gyventi teisumu, ramybe ir džiaugsmu (žr. Rom 14, 17).
Kun. Vytenis Vaškelis