Velykų laikotarpis A

Tik dėl mūsų pramynė takus į Gyvenimą Gyvenimas Jo šlovei čia ir Anapus Šio sekmadienio Šeštinių šventės liturginiai skaitiniai, skatina mus kuo plačiau atverti širdis Dievo Dvasios įkvepiančiam vedimui – su nuoširdžiu dėkingumu pagarbinti Jėzų, kuris, žengdamas į Dangų, amžinai per malonę pasiliko Jį išpažįstančiųjų savo vieninteliu Gelbėtoju širdyse: Ir štai aš su jumis per

Neblėstanti Motinos šventės šviesa Istorinės ištakos Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė. Ji buvo garsi to meto visuomenės veikėja, Lietuvos katalikių moterų draugijos pirmininkė,

Eikime pro Vartus, kurie yra Kristus, eikime Uolaus piemens akivaizdoje avys „nesiožiuoja“ Gerojo Ganytojo sekmadienį per šv. Mišias skaitomos Evangelijos metu girdime įspėjančius Jėzaus žodžius, jog kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Čia paminėti asmenys – įsikūnijančio savanaudiškumo įvaizdžiai, kardinaliai priešingi piemeniui,

Atverti protą ir uždegti širdis Nepavydėtina mokinių būklė Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie

Prisiliesti prie Jo Prisikėlimo galybės Daina dar nesudainuota Kai niekas Jo nebelaukė, kai, atrodė, jog nieko naujo negali būti po saule, nes mirtis, kaip įprasta, susidorojo su savo eiline auka (tiesa, Nukryžiuotasis jai buvo nemenkas laimikis), ir viskas baigėsi – Ecce Homo gyvenimo dainelė jau sudainuota, netikėtai Evangelija, skirta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventimui, ima pulsuoti

Velykos – gyventi su Juo ir dėl sielų Kvietimas šokti iš džiaugsmo Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota

Artėja naujosios Sekminės Sekminių šventė tiesiogiai susijusi su apaštalais, kurie, matę nelauktai nutrūkusį savo Mokytojo vadovavimą, jį priėmė kaip fiasko, ir Jo netektis juos visiškai sugniuždė. Tačiau tada, kai žemė jiems slydo iš po kojų, Viešpats, prisikėlimu sutraukęs mirties pančius, pasirodė saviesiems… Keturiasdešimt dienų Prisikėlusysis stiprino jų tikėjimą ir sugrąžino viltį gyvenimui. Ar galime įsivaizduoti

Grįžimas Namo Dievas Sūnus įsikūnijo iš meilės mums, kad paskelbtų pasauliui dieviškąją tiesą, vestų žmones į atgailą ir (mirtimi bei prisikėlimu), atverdamas mums Karalystės vartus, grįžtų pas Tėvą. Jei Kristus nebūtų įžengęs į dangų, negalėtume su Juo bet kur ir bet kada bendrauti ir neturėtume Eucharistijos (nebūtų joje Pasiliekančiojo), nes Jis būtų tam tikra prasme

Dvasios įkvėpti Šio sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų atskleidžia galingą Dievo veikimą per diakoną Pilypą, atvykusį į vieną iš Samarijos miestų skelbti Mesiją (Apd 8, 5). Kai jis kalbėjo apie Jėzų, buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. Tuos, kurie visa tai matė, apėmė didelis džiaugsmas. Kaip arti Dievo karalystės buvo geranoriški samariečiai ir net šviesmečiais

Тikėjimo upė be krantų Pirmasis Velykų V sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų byloja, jog anuomet buvo įprasta dažnai skirti tam tikras sumas neturtingoms krikščionėms našlėms paremti. Kai kurie graikiškai kalbantys žydai – helenistai – buvo nepatenkinti, nes manė, kad jų našlės negauna tiek pat lėšų, kiek Jeruzalės ir Judėjos našlės (Apd 6, 1). Todėl Dvylika

„Priversti“ Jį pasilikti Velykų laikotarpiu Prisikėlusiojo pasirodymų apmąstymas tebestiprina krikščionių tikėjimą. Nors meilės dorybė (žr. 1 Kor 13, 13) pranoksta tikėjimą, bet pirmesnis yra tikėjimas, be kurio neįmanoma patikti Dievui. Po Prisikėlimo Jėzus pirmiausia troško įkvėpti naują gyvybę „apmirusiam“ apaštalų ir kitų savo sekėjų tikėjimui. Kai du Jo mokiniai (ne apaštalai; žinomas tik vieno iš

Prisikėlimas iš numirusių Kai šv. Velykų rytmetį tikintieji gausiai renkasi į bažnyčias švęsti Kristaus Prisikėlimą, vieni daugiau, o kiti mažiau tiki, jog Jis trečią dieną buvo prikeltas iš numirusių, ir dėl to, pasak vieno teologo, ir jiems „gresia“ prisikėlimas iš numirusių. Todėl krikščionys Kristaus pergalę prieš mirtį švenčia dvasiškai pakiliai bei džiugiai. Kristus tikrai prisikėlė,

Šventoji Dvasia yra viskas Sekminių įvykį lėmė Kristaus mokinių ilgesingas pažado laukimas, vieninga malda ir neužtarnauta dangaus Dovana. Niekas net negalėjo įsivaizduoti, jog Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų bus palydėtas ir smarkaus vėjo ūžesio, simbolizuojančio naują Dievo kūrybos proveržį, siekiant mūsų išganymo pilnatvės, ir ugnies liepsnelių švytėjimo, kurios, besileidžiančios ant jų, reiškė ypatingą Globėjo artumą

Mažiausiame iš mūsų gyvena Dangus Kaip laikų pilnatvės valandai išmušus, Kristus atėjo pas mus iš ten, kur geriau niekur nebūna, taip Jis turėjo sugrįžti namo, nes šis pasaulis, net ir norėdamas atsidėkoti už Atpirkimą, nebuvo pajėgus Jam pasiūlyti sosto, esančio Tėvo dešinėje. Nors, prieš žengdamas į Dangų, Jėzus daug kartų savo mokiniams kalbėjo apie Dievo

Su Jėzumi vienijimosi garantija Meilė – panašėjimas į tai, į ką nukreipiamas mūsų dėmesys ir širdis. Kristus sako, kad, kai krausite nenykstantį lobį danguje, ten bus ir jūsų širdis (žr. Lk 12, 33-34). Kaip galime siekti lobio, jo nepažindami ir netrokšdami? Taigi mūsų dvasinio ar materialaus turto ištakos slypi ten, kur pasireiškia širdies troškimai. Jei

Karantinas – naujo proveržio galimybė Tebūna drąsios jūsų širdys (plg. Jn 14, 1), tada neišsigąs jos neišvengiamų išbandymų, kurių ramus priėmimas ir kantrus ištvėrimas yra besąlygiškas Jėzumi pasitikėjimo įrodymas. Ne tuomet esame palaiminti, kai skylėtoje dvasinio drungnumo valtyje plaukiame pasroviui, perdėm pasikliaudami savimi, bet kai tarp Jo ir Dievo dedame lygybės ženklą ir sakome: „Viešpatie,

Su Motina Marija – pro Jėzaus vartus Kiekvienam skirta žengti pro tam tikrus penkerius vartus – Kūrėjo širdies, Jėzaus išganymo, savo motinos įsčių, mirties ir ateinančio gyvenimo. Pirmi treji nuo mūsų nepriklausė, bet kiti dveji netolimoje ateityje lems esminius mūsų egzistencijos virsmus. Kai Dievas iš nebūties per mūsų motinas mus pašaukė į buvimą, o Kristus

 Kristus prisikėlė ne savo paties išganymui Praėjus dviem savaitėms po Šv. Velykų, vėl mintimis ir širdimi sugrįžtame į „tą pačią dieną“ (Lk 24, 13), kai Dievo Sūnus savo prisikėlimu iš numirusių įvykdė Atpirkimo darbą, milijonus kartų svarbesnį už visus praeinančius dalykus. Juk, vadovaujantis tikėjimu, ne tik Tėvo prikeltasis Kristus esti išaukštintas Jo dešinėje (žr. Ef

Pasirodymai – Prisikėlusiojo nemirtingumo įrodymai Kai Nukryžiuotasis mirė, į Jo mokinių širdis ir mintis buvo giliai įsiskverbusi merdėjimo scena, nustelbusi esminę žinią, bylojančią, jog Dievo Sūnus buvo kalbėjęs apie prisikėlimą iš numirusių, nes negalėjo kape supūti (žr. Apd 13, 35). Liūdesys dėl Mokytojo netekties tapo nuolatiniu jų palydovu, nes į viską buvo žiūrima pernelyg žmogiškai

Šv. Velykos su ypatingu ženklu Didžiausia šventė kitokia – be eucharistinės procesijos bažnyčiose bei šventoriuose, ne tik garbinančios Prisikėlusįjį, bet ir vaizduojančios visų mūsų žemiškąjį keliavimą Dievo link. Ilgiau būdami savo namuose, suvokiame, kad vis tiek mūsų gyvenimo kelionė tęsiasi kiek kitu būdu… Kiekvienas turėsime susitikti su savo Kūrėju ir Atpirkėju. Šv. Velykos yra ir

Jo beribis gailestingumas  Ne tuščias kapas, o Viešpaties pasirodymai mokiniams yra svarbiausi Jo prisikėlimo iš numirusių liudijimai. Kape Kristaus kūno neradimas – tik mirties despotizmo nugalėjimo ir didžiojo žmonijos širdžių perkeitimo aušra. Prisikėlusiojo pasirodymai – esminio pasaulio istorijos lūžio patvirtinimas Jo prisikėlimo antspaudu – nuo šiol kiekvieno tikinčiojo gyvybė, net atsidūrusi mirties glėbyje, yra neįveikiama,