VI eilinis sekmadienis B 2024

Visų susitepusiųjų Draugas

Dvigubas pažeminimas

Sunki liga ir ligonio atskirtis nuo bendruomenės – kelias į savivertės bedugnę. Negana to, kad žmogus serga raupsais bei kenčia, bet jis tarsi didžiausias visuomenės papiktintojas turi būti izoliuotas, tai yra privalo palikti savo artimuosius ir namus, kad, klajodamas nuošaliose bei negyvenamose vietose, kai iš tolo pamato prie jo besiartinančius praeivius, imtų šaukti: Esu nešvarus, nešvarus! (Kun 13, 45).  Taigi anuomet užsikrėsti raupsais reiškė tarsi jaustis, kad tave dar gyvą kiti jau palaidojo… Tai – beviltiška atskirtis ne tik nuo civilinio bei religinio gyvenimo, bet nuo visko – progresuojant ligai, nuo menkiausios galimybės išsigelbėti… Todėl išgydymas turėjo būti kažkas panašaus į prisikėlimą iš numirusių.

Nuolankus tikėjimo proveržis

Apie tokį vargšą raupsuotąjį byloja šio sekmadienio Evangelija (Mk 1, 40-45). Neturėdamas ko prarasti (sunkiai sirgo), jis atėjo pas Jėzų; puolė prieš Jį ant kelių ir maldavo: Jei tik panorėsi, gali mane padaryti švarų. Ligonis neprašo: Uždėk ant manęs rankas ir pasveiksiu. Jis žino, jog, ateidamas pas Kristų, jau yra nusižengęs, nes sulaužė įstatymą, kuris griežtai draudė palikti raupsais sergančiųjų getą. O jei dabar dar prie jo prisiliestų Nesutepamasis, Jis pats aplinkinių akyse taptų nešvariu ir užsitrauktų paniekinimą… Todėl raupsuotasis, ieškodamas saugaus sprendimo, galėjo ištarti ir tokius žodžius: „Viešpatie, neliesk manęs. Tau tereikia norėti, kad pasveikčiau ir aš būsiu sveikas!“

Išgydymo fenomenas

Kai tik tas ligonis kreipėsi į įsikūnijusį Gailestingumą, Jis prisilietė prie jo tardamas: „Noriu. Būk švarus!”, ir raupsai kaipmat pranyko… Išgijo ne tik jo kūnas, bet ir siela. Viešpats visada siekia optimalaus rezultato. Tai – ne medicininis išgydymas, apsiribojant kūno negalių šalinimu, fizinės sveikatos sugrąžinimu ir, iš ligoninės sugrįžus namo, emocinio pasitenkinimo išgyvenimu. Net žinomiausias pasaulyje medikas negali panaikinti nuodėmės auglio. Jei būtų išrastas sudėtingiausiomis technologijų mikroschemomis „prikamšytas“ dirbtinio intelekto valdomas robotas, gebantis išoperuoti net nuodėmės vėžį, būtų nereikėję Dangui „išlyti“ Teisiojo… Jei septynmyliais žingsniais progresuojant visuomenės civilizacijai, žmonės, taptų ne į stabus – netikrus dievus – panašūs, o pasidarytų kaip pats Dievas (Pr 3, 5), ar apskritai tada būtų reikalingas Jis mums?

Atneškime savo raupsus

Objektyvi tikrovė kitokia: puodui nelemta virsti puodžiumi, nes pagal savo prigimtį kiekvienas esame žemesnės kategorijos nei Dievas. Tačiau, kai remdamiesi Raštu, suvokiame savo išaukštinimo Jame kilnumą, pasinaudojame privilegija klauptis iš dėkingumo prieš Jį ant kelių. Ne tiek iš pagarbios baimės, kiek kaskart labiau širdį užvaldančios Jo meilės.

Sekame minėto išgydyto raupsuotojo pavyzdžiu. Šiandien, tapdami raupsuotojo (jo esybę) esminio apvalymo liudininkais, išdrįskime ateiti pas Jėzų su savo raupsais… Vieniems tai bus kažkokia liga, kitiems – nuodėmė. Tačiau svarbiausia – žengti šį tikėjimo žingsnį ir sakyti, kad tai, kas žmonėms gali atrodyti nepasiekiama, tampa įmanoma su Jėzumi. Nustatykime ir įvardinkime savo kad ir mažai pastebimų egoistinės kilmės raupsų būklę ir tarkime Jam: „Viešpatie, jei nori, gali čia ir dabar mane apvalyti!“

Tikroji Dievo valia?

Išgydytas žmogus nepakluso Jėzui. Užuot apie įvykį tylėjęs, visiems jį skelbė. Jo džiaugsmas veržėsi kaip vulkanas… Tačiau tai sujaukė Jėzaus planus, ir Jis, vengdamas minioje augančio populiarumo, nuo šiol turėjo dažniau traukti į nuošalias dykvietes. Ar Jo nenumatyta šlovė buvo per didelė? O gal tai atitiko Dievo valią? Juk Jis savo vienos minties švystelėjimu galėjo savo naujajam „trubadūrui“ akimirksniu užčiaupti burną, ir šis, tapęs nebyliu, būtų supratęs, jog Dievo reikia klausyti labiau nei savo nevaldomų emocijų. Vis dėlto išgijimo džiaugsmas buvo didesnis už Jo draudimą… Jei tai įvyko, vadinasi, taip ir turėjo būti. Dievo garbinimas – egzistencinis žmogaus būties alsavimas.

Sutepčių našta ant Nesuteptojo pečių

Taigi Kristus kaip kunigas, karalius ir pranašas palietė raupsuotąjį; susitapatino su juo, ir, išgydydamas, padarė jį savo įpėdiniu. Jam buvo suteikta nauja malonė grįžti į gyvųjų bendruomenę. Tačiau Jis pats prisiėmė gėdą, kurią nešė kitas žmogus – kryžių, per kurį nuo nuodėmės raupsų išvaduos visus pasaulio susitepusiuosius…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content