Grįžimas Namo
Dievas Sūnus įsikūnijo iš meilės mums, kad paskelbtų pasauliui dieviškąją tiesą, vestų žmones į atgailą ir (mirtimi bei prisikėlimu), atverdamas mums Karalystės vartus, grįžtų pas Tėvą. Jei Kristus nebūtų įžengęs į dangų, negalėtume su Juo bet kur ir bet kada bendrauti ir neturėtume Eucharistijos (nebūtų joje Pasiliekančiojo), nes Jis būtų tam tikra prasme ribojamas laiko bei erdvės matmenų.
Kai Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, atidavė savo dvasią Tėvui, jau tada savaip susivienijo su Juo… Prisikėlimu iš numirusių Jis pašlovino Tėvo valią ir Pats susilaukė Jo šlovės. Todėl tik dėl mūsų Jėzaus įžengimas į dangų vainikavo visų Jo žodžių bei atliktų darbų begalinę vertę. Juk ne Prisikėlusiajam reikia siekti Dangaus, o mums, dar tebekovojantiems krikščionišką kovą su nuodėmės vilionėmis bei apsukraus šėtono gundymais, kad (dėl ištikimybės Viešpačiui bei Jo Aukos) galėtume laimėti bilietą namo, nes būtent ten galutinai paaiškės, dėl ko buvo sukurtas bei atpirktas kiekvienas žmogus.
Šios Šeštinių šventės dėmesio centre – „Viešpats Jėzus, paimtas į dangų ir atsisėdęs Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19), kuriam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. O kadangi Jis su mumis pasilieka per visas dienas iki pasaulio pabaigos, todėl Jo buvimas – išganingas veikimas per Šventąją Dvasią, kuri įkvepia bei skatina visų laikų Dievo žodžio skelbėjus ištvermingai, ir pasitikint Jos galia, liudyti Kristų, kad kuo daugiau žmonių įtikėtų Jį.
Šv. Augustinas Šeštinių šventės dieną šiais žodžiais kreipėsi į tikinčiuosius: „Šiandien mūsų Viešpats Jėzus Kristus įžengė į dangų; tegul ir mūsų širdys įžengia kartu su Juo. Juk kaip Jis pasiliko su mumis po įžengimo į dangų, taip ir mes jau esame su Juo danguje, nors pažadas dar neišsipildė mūsų kūnuose“.
Naujame ekumeniniame Pauliaus laiškai vertime rašoma: Taigi, jei esate prisikėlę drauge su Kristumi, ieškokite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3, 1 – 2). Nors, ypač XXI amžiaus žmonėms, nėra galimybių visiškai išvengti rūpesčių, nesvarstant apie juos, tačiau vienaip ar kitaip stengtis teikti pirmumą tiems dalykams, kuriuos ruošiamės amžinai regėti Anapusybėje, esame visi pašaukti. Mokomės išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą, tai yra (apmąstę su malda Dievo žodį) leidžiame savyje Šventajai Dvasiai taip reikštis, jog net norėtume „pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo“ (Mt 6, 33), o tada sulauksime tam tikros palaimos ir žemiškų vertybių srityje…
Kai iš tiesų savo konkrečiais sprendimais pirmumą stengsimės teikti ne savo valiai, o Dievo, negalėsime nematyti Malonės, stiprinančios mūsų gyvenimą. Mokykimės pasitenkinti tuo, ką dabar turime, ir mūsų kantrybė bei vidinė ramybė savaip pritrauks Viešpaties gerumą ateinančios dienos naujiems palaiminimams… Nebūtinai būsime panardinti į džiaugsmo jūrą, – netikėti išbandymai bei kitokie sunkumai yra taip pat Dievo (slapti) palaiminimai, mus kaskart labiau tapatinantys su Ecce Homo. Taigi taip ir panašiai tiesinsime savo takus į Dangų, mokydamiesi ir iš tų žmonių pavyzdžio, kurių ryžtas bei drąsa, kartais gyvenime priimant nelengvus iššūkius, ir dabar turi „parako“ įkvėpti daugelį…
2016 metais, kovo 27 dieną, pas Viešpatį iškeliavo viena iš žinomiausių JAV katalikybės veidų (per pastaruosius dešimtmečius) – Motina Andželika, pranciškonių klarisių kontempliatyviai kongregacijai priklausiusi vienuolė, katalikų „Amžinojo Žodžio televizijos tinklo“ (EWTN) pradininkė. Jos veikla prasidėjo nuo grūdelio (pirmieji video reportažai, parengti vienuolyno garaže, turint vos poros šimtų dolerių biudžetą) ir išaugo į didžiulį medijų ąžuolą – didžiausią pasaulyje katalikų Amžinojo Žodžio televizijos stotį, transliuojančią programas anglų, ispanų, prancūzų ir vokiečių kalbomis ir šiuo metu pasiekiančių apie 265 mln. auditoriją 144 šalyse (beje, šį sekmadienį, minėdami visuomenės komunikavimo priemonių dieną, meldžiamės už žiniasklaidos darbuotojus).
Mano Dieve, Tu esi mano inkaras audringoje jūroje, mano ramybė vėjuotą naktį, mano viltis, kai visa kita žlunga. Tavo artumas supa mane kaip apsauginis skydas, o kai mano savanaudiškumo strėlės perveria mane, Tavo mylinčios rankos ištiesia rankas, kad sugriebtų mano klajojančią sielą. Ši Motinos Andželikos malda yra labiau skirta mums, o ne jai. Tikime, kad Andželikos klajojančią sielą jau „pagavo“ Viešpaties rankos, ir jos laimei nieko netrūksta…
„Dievas nori, kad būtumėte pasaulyje, bet būtumėte tokie skirtingi nuo pasaulio, kad jį pakeistumėte. Pradėkite veikti“, – kvietė Andželika. Viešpatie, padėk keistis mums; per mus keisk kitus, ir visus, Dangaus vertus, vesk į Tėvo namus.
Kun. Vytenis Vaškelis