Atsimainymas – žmogaus širdies kaita
Kai 1978 m. spalio 16 d., kardinolai, susirinkę Romoje, rinko naują popiežių, lenkė alpinistė Vanda Rutkievič (Wanda Rutkiewicz) (beje, gimusi Plungėje) įkopė į Everestą už tūkstančių kilometrų. Ji pasiėmė keletą akmenų iš aukščiausios žemės viršūnės. Po metų, 1979-ųjų birželį, ji sutiko Joną Paulių II ir vieną iš jų padovanojo jam. Popiežius jai pasakė: „Dievas norėjo, kad pakiltume taip aukštai ir tą padarytume tą pačią dieną“. Taigi Jonas Paulius II tapo matomas tarsi dangoraižių miestas, pastatytas ant kalno, o minėta alpinistė buvo pirmoji europietė moteris, pasiekusi Džomolungmos viršukalnę.
Ar galėtume, šį sekmadienį minimą Taboro kalną (575 metrai aukščio), ant kurio įvyko Jėzaus atsimainymas, pavyzdžiui, palyginti su kitu Azijos kalnu K2 (antru pagal aukštį pasaulyje), į kurį įkopusi V. Rutkievič sakė: „Jaučiau didžiulį dėkingumą, kad galiu čia stovėti. Nesijaučiau triumfavusi, jaučiausi, lyg būčiau arti Dievo“. Tas, kas įveikia nelengvus kopimo į aukštą kalną išbandymus, ir, atsidūręs viršukalnėje, saulės nutviekstoje šviesoje, gėrisi neįtikėtinu gamtos grožiu ir bent mintyse padėkoja Kūrėjui už tai, ką mato, liudija, jog kiekvienam žmogui būdinga grožio pajauta, kaip religinio potyrio pradžia… Nuostabą keliančio grožio akivaizdoje žmogaus puikybė mažėja, nes suvokiama, kad tai – gryna duotybė, padedanti atskirti Kūrėjo ir protingo kūrinio kūrybos ribas. Pasak Fiodoro Dostojevskio, kai žmogus patiria grožį, jis pats jaučiasi sugautas, apkabintas, paaiškintas, apibrėžtas. Žmogus nėra apibrėžimų, supratimų ir teorijų pradžia. Žmogus gimė iš grožio – jis įkvepia ir lemia jo vystymąsi.
Dar labiau žmogus dėkoja Dievui už tai, kai jam netikėtai suteikiama akimirkos malonė regėti Jį, tarsi saule spinduliuojantį… Kai maldingai mintyse drauge su apaštalais Petru, Jokūbu ir Jonu stovime ant Taboro kalno ir išvystame nežemišką Jėzaus veido švytėjimą, matome teofaniją, Dievo apreiškimą Jo šlovėje, arba Atsimainymą. Ši Jėzaus transformacija įvyko, kai žmogiškoji Jo figūra įgijo dieviško skaidrumo formą, per kurią buvo matoma Dievo Sūnaus figūra. Atsimainymas apreiškė patį Dievą, paslėptą žmogaus pavidalu.
Viskas prasideda nuo tikėjimo Dievu ir maldos. Ar leidžiu Jėzui mane apšviesti savo buvimu ir žodžiu, pakelti mane aukštyn, pripildyti savo malone ir vesti į konkretų įsipareigojimą? Galbūt šios dienos susitikimas su Jėzumi bus nušvitimo ir pabudimo akimirka, padėsianti man atnaujinti gyvenimą. Kadangi laikas yra trumpas, neatidėliokime tų pasiryžimų ar svajonių įgyvendinimui rytdienai, kai jaučiame, jog širdis sako: Veltui negaišk ir pradėk veikti šiandien! Taigi nenuleiskime akių nuo Jėzaus ir nenukrypkime į šalį. Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žinodami, kad turime tik vieną gyvenimą, kurį paskirkime Viešpačiui. Turime esminį tikslą – Jėzų, ir mūsų pastangos gyvenimu atspindėti Viešpaties šlovę, idant panašėtume į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėtų mūsų garbingumas (plg. 2 Kor 3, 18), tikrai nėra bergždžios.
Tai vaizduoja iliustracija. Du miške pasiklydę žmonės eina vienu ir tuo pačiu keliu. Tačiau vienas iš jų nežino, kur tas kelias veda, todėl vakare sustoja, ir ateina naktis. Kitas iš kai kurių ženklų supranta, kad kelias veda namo. Netrukus jis sėdės prie židinio su savaisiais. Gyvenimas tas pats visiems. Tačiau vienas žino, kad ateis laikas, kai jis mirs; o kitas žino, kad jo laukia trokštamas susitikimas. Kokie skirtingi gali būti du vienodi dalykai!
Nuo Taboro kalno į kasdienybę apaštalai leidosi daugiau turėdami gailestingosios meilės artimui ir sau. Dabar jie labiau suprato ir Mokytojo žmogišką charakterį, ir Jo dieviškumo šviesą, kuri juos stiprins Kalvarijos kalne… Užuot Atsimainiusiojo šviesoje matę vien savo silpnybes, jie savyje aiškiau pamatė ir Viešpaties malonių potencialą – kad galėtų tinkamiau gerbti bei mylėti aplinkinius, turi turėti meilės ir sau.
Jei meilė sau yra būtina norint mylėti savo artimą (mylėsi savo artimą kaip save patį), nuo to ir turėtume pradėti. Nuo savęs. Ir aš, ir mano artimas turime Dievo vaikų orumą ir žmogišką savigarbą, todėl negalime ignoruoti nė vieno iš šių būdų. Nors būname dvasiškai tvirti, bet esame ir silpni. Abi pusės yra savaip gražios. Tad priimkite jas, kad mylėdami save Dieve, mylėtume ir kitus, kurie taip pat yra Jame.
Kaip per Kalėdas Dievas Sūnus gimė, kad mums tarnautų, taip per Atsimainymą Jis paliudijo, jog vienintelis mūsų kelias į Velykų šlovę veda per tarnystę Jam ir artimui. Taigi kas su Kristumi pirmiausia kopia į Taboro kalną melstis (Lk 9, 28), įgis išminties bei kantrybės nugalėti visas kliūtis, kai reikės kopti į nemažai pastangų pareikalausiančias, tai yra Dievo valią atitinkančias gyvenimo viršukalnes…
Taigi tikrasis gailestingumas sau bei artimui – nuolatinė dvasinė kaita, kai, sekdami Kristumi, artėjame prie esminio eschatologinio virsmo, kad mūsų embrioninė transformacija žemėje būtų baigta amžinybėje. Taboro kalno patirtis mus moko atverti akis į Jėzų kaip į Dievą, ir į tuos dalykus, kurių anksčiau nesupratome ar per mažai juos vertinome…
Pamokantis Petro ir jo draugų elgesys Taboro kalne turi tiesioginių dvasinių sąsajų su vieno jaunuolio neilgo gyvenimo istorija… Pirmiausia pastebėtina, kad kai Kristus pakilo į viršų melstis, apaštalai, matyt, pernelyg nekovodami su snauduliu, užmigo. Tai liudija, jog jie nebuvo pasiruošę išvysti Dievo šviesą Žmogaus Sūnuje ir visiškai nežinojo, kas netrukus įvyks… Kartais netikėtai pasireiškiantis Dievo atėjimas ir Jo valios pasireiškimas, ne tik nustebina, bet ir sukelia skausmo…
Apie minėtą jaunuolį sužinojau iš vieno kunigo, kuris pasakojo, jog susipažino su 22 metų atletišku studentu, kuriam medikai po nuodugnių tyrimų nustatė diagnozę: šis jaunas vyras serga piktybiniu augliu. Ir tada viskas pasikeitė. Studijos, sportas, diskotekos nustojo būti svarbūs. Jis naujoms permainoms nebuvo pasiruošęs (jei išvis galima pasiruošti greitai progresuojančiai nepagydomai ligai).
Nors Taboro kalne, atsipeikėję iš nuostabos, apaštalai nusigando. Prieš tai, Petras jau buvo siūlęs: „Pastatykime tris palapines“. Jis nori būti aktyvus, o tai reiškia bendradarbiavimą su Dievu, net ir tada, kai teks kentėti, nešant savo kryžių… Minėtas kunigas liudijo: „Stebėdamas šį mirštantį jaunuolį, aš juo žavėjausi. Po jo palūžimo ir didelio maišto jis pradėjo melstis, subrendęs suvokimui, kad jam liko gyventi dvi savaitės, mėnuo, o gal dar šiek tiek“. Jei Taboras ko nors moko, tai – pažinti Dievo valią net kančioje…
O Taboro kalno kulminacija – Tėvo žodžiai: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ Dievas laukia, kad mes, užuot maištavę, būtume Jam klusnūs. Tai nebūtinai turi būti nepagydoma liga. Tai gali būti senatvė, šeimos problemos ar darbo netekimas, taip pat daugybė asmeninių problemų. Kunigas baigė liudijimą šitaip: „Prisimenu, kaip jaunuolis prieš mirtį šnabždėjo: Dievas duos. Aš atsidaviau Jo valiai. Koks gražus iki galo ištikimo žmogaus liudijimas“.
Tebūnie ir mūsų kasdienis atsidavimas Dievo valiai – tikroji mūsų likimų transformacija.
Kun. Vytenis Vaškelis