Gyventi Jėzuje, veikiant Šventajai Dvasiai Maudynės Šviesoje Kai Jonas Krikštytojas bylojo apie Dievo Avinėlį, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), pirmiausia tai primena mums suteikto Krikšto dovanas… Kaip, pasak rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi, medis privalo maudytis šviesoje, nes, suleidęs šaknis į žemę, o šakas panarinęs žvaigždėse, jis yra mainų kelias tarp žvaigždžių ir mūsų“, […]
Tarnaujantis Visavaldis Didysis slėpinys Dievas Sūnus visada išvien buvo su Dievu Tėvu ir Dievu Dvasia (vieninteliame Trivieniame Viešpatyje), kai dar ne tik pasaulis neegzistavo, bet ir tolimiausios galaktikos, – niekas nebuvo sukurta… Švenčiausioji Trejybė amžinai skendėjo savajame kuriančios meilės džiaugsme ir be mūsų. Tačiau paslaptingas Visagalio troškimas pasidalyti viskuo su visomis protingomis būtybėmis (kiek mums
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2023 Skaityti daugiau »
Investuokime dorybes Jo toliaregiškas numatymas Mūsų paskirtis žemėje – ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, kad savo ištikimybę Jo valiai liudytume, pradėdami nuo mažų dalykų (plg. Mt 25, 21). Šio tikslo siekiui Jis mums davė talentus, kuriuos esame pašaukti sąžiningai investuoti į kiekvieną darbą bei užsiėmimą. Apie tai byloja Jėzaus palyginimas apie talentus – pinigus,
Išminties aliejus Kas yra išmintis? Apie išmintį mąstyti protingiausia (Išm 6, 15), skelbia šio 32–ojo sekmadienio pirmasis skaitinys. Protui išmintis iš aukštybių – vaistas, atgaiva ir deguonis. Su mažiausia tiesos paklaida žmogaus daromas sprendimas. Išmintis – Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas (Išm 7, 25). Tai – pati Tiesa – Jėzus, atskleidęs neturinčios
Gyventi neveidmainiaujant Kristus visus įspėja saugotis Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystės raugo (Mt 23, 1 – 7). Nors Jis sakė, jog jų asmeninis gyvenimo būdas yra veidmainiškas, todėl – atmestinas, bet ką jie liepia, – darykite. Vis dėlto, jeigu kas nedorai gyvena, tada ir mąsto netinkamai, ir, kalbėdamas, ieško tik sau naudos. Jų kalba –
Ačiū Dieve, už mus perkeičiančią meilę! Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn 4, 9). Po šių ypatingos svarbos žodžių Dievo Dvasia šv. Joną įkvėpė parašyti dar ir kitus gyvybiškai aktualius žodžius, kurie yra ne tik kilniausias atsiliepimas į Jėzaus Apsireiškimą žemėje,
Klusnumo mokestis Tik Dievo Dvasia galėjo blogą fariziejų ketinimą – Kristų pažeminti, Jo kalboje atrandant klausytojus piktinančių žodžių -perkeisti į Jo asmens išaukštinimą. Veidmainystės „bomba“ glūdėjo kreipimosi į Jėzų pabaigoje: Mokėti ar nemokėti ciesoriui mokesčius?, (pinklių esmė – jei pritari mokesčių rinkliavai, papiktini žydus, nekentusius romėnų viešpatavimo; o jei atsisakai mokėti – kyla reali grėsmė
Vestuvių menė visiems Arba, arba Dalyvauti Prisikėlusiojo Karalystėje vestuvių pokylyje – tai švęsti Danguje mylimosios Sužadėtinės Bažnyčios narių nebeišskiriamo mistinio susijungimo su savo Jaunikiu šventę. Todėl šio sekmadienio Evangelijos parabolė, bylojanti apie karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves yra nepaprastos svarbos, nes ji tiesiogiai siejama su mūsų visų egzistenciniu atsiliepimu į paties Dievo kvietimą ateiti
Tikėjimo vaisiai – mūsų lemtis Dievo gerumo planas Pirmieji Jėzaus palyginimo apie vynininkus sakiniai lakoniški ir turi gilią potekstę, kurioje glūdi Kryžiaus pergalės plano atodanga. Šeimininko gerumas – plačiai žinomas. Jis pasodina vynuogyną ir pasirūpina visais kitais dalykais, kad tiems, kam jis bus išnuomotas, tereikėtų tik tinkamai prižiūrėti patikėtus vynmedžius, ir užderės gausių vaisių. Šios
Skirtingi brolių pasirinkimai Paklusnumo problema Kokios skirtingos dviejų brolių pirmosios reakcijos į vieną ir tą patį savo tėvo prašymą? (Mt 21, 28-30) Tarsi jiedu būtų turėję du tėvus, skirtingai juos auklėjusius. Kai tėvas juos paprašė padirbėti vynuogyne, jis nesakė, kad jie turės nešti dienos ir kaitros naštą, kaip tie pasamdyti darbininkai, iš pavydo skundęsi šeimininkui,
Dirbti pasitikint Juo Pradžioje vargo nebuvo Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Iš savo meilės ir iš nieko. Ačiū Viešpačiui, kad į buvimą pašaukė ne tik įvairių rūšių gyvūnus, bet – vyrą ir moterį (su panašumo apstumu į Save). Pirmųjų žmonių (be nuodėmės) sukūrimo pašaukimas buvo skleistis palikuonimis į ateitį, valdyti žemę
Atleisti – Dievo iniciatyva Atėjimo intencija Jėzus pas mus atėjo, kad sulaužytų mūsų gailestingumo matmens ribojimo rėmus ir uždegtų mūsų širdis savąja malonių liepsna, ir mes nebebrėžtume ribų, vykdydami Jo valią bei nebevaržytume savęs, darydami gera dėl Jo vardo kitiems. 77 kartų prasmė Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus, atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, ar man prasikaltusiam
Prie artimo žaizdų – tik su Jėzaus gerumu Etimologinis požiūris Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus iš karto prabyla apie tai, kas visiems ir visada bus svarbu: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15). Atsivertę Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, skaitome: barti – griežtais žodžiais koneveikti, priekaištauti. O žodžio koneveikti
Šėtonu pavadinto Petro pamoka Tariamas prieštaravimas Nors žinome, kad Jėzaus žodžiuose nėra prieštaravimų, bet jie mokinių galvose galėjo kilti, vertinant iš pirmo žvilgsnio, dėl tam tikro pažadų nenuoseklumo. Visai neseniai Jėzus Petrą padarė savo Uola ir sakė, kad ant jos pastatysiąs nenugalimą Bažnyčią, o šio sekmadienio Evangelija jau byloja apie būsiantį Jo nužudymą bei prisikėlimą
Uolos ola Dievas čia, dabar ir ypač Jėzuje Tikėjimo į Dievą lygis ir bendrystė su Juo arba Jo ignoravimas daro tiesioginę įtaką kiekvieno žmogaus dabarčiai ir lemčiai. Juk jei Jį priimame, kaip Tą, kuris yra mūsų visų tikrasis gyvenimo pašventintojas, trapios žmogiškos egzistencijos palaikytojas ir mūsų šio bei pomirtinio gyvenimo įprasmintojas, tada, pasak Tomo Mertono,
,,Šunyčiai“ nėra nurašyti žmonės Priešistorė Kai anuomet Jėzus skelbė Žinią ir jos tikrumą palydėdavo stebuklingais išgydymo ženklais, fariziejai su erodininkais iš pavydo ir neapykantos Dievo Sūnui, ėmė tartis kaip Jį pražudyti (Mk 3, 6). Užuot Teisusis būtų priimtas, buvo savųjų atstumtas. Todėl iš dalies dėl šios ir kitų priežasčių Jis su savo mokiniais patraukia į
Baimė nugalima tikėjimu Prieš gilindamiesi į Jėzaus ,,pasivaikščiojimo” audringo Tiberiados ežero bangų paviršiumi fenomeną, apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 14, 26), prisimename stebuklingą duonos padauginimą, simbolizuojantį gyvąją Duoną – Eucharistiją. Net tada, kai Jėzaus mokiniai atpažino Esantįjį, ramiai einantį per ežero bangas ir akimirksniu suvaldžiusį gamtos stichiją, Juo tik stebėjosi, nes visiškai
Atsimainymas – žmogaus širdies kaita Kai 1978 m. spalio 16 d., kardinolai, susirinkę Romoje, rinko naują popiežių, lenkė alpinistė Vanda Rutkievič (Wanda Rutkiewicz) (beje, gimusi Plungėje) įkopė į Everestą už tūkstančių kilometrų. Ji pasiėmė keletą akmenų iš aukščiausios žemės viršūnės. Po metų, 1979-ųjų birželį, ji sutiko Joną Paulių II ir vieną iš jų padovanojo jam. Popiežius jai pasakė:
Atrastas Perlas yra Viskas Žmogaus paskirtis – ieškoti ir atrasti Dievo artumą, tai yra tą Perlą, kuris buvo prarastas Edeno sode ir apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 13, 46). Tuo neįkainojimu brangakmeniu laikytina buvusi pirmųjų tėvų betarpiška (be, abejo slėpininga) bendrystė su savo visagaliu Dievu, kuris nebuvo tinkamai jų pažintas ir pamiltas
Nesutaikomos priešpriešos atomazga Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiama alegorija apie nesutaikomą Dievo vaikų ir piktojo priešpriešą. Vaizduojama Žmogaus Sūnaus gerosios geros sėklos sėja – tikinčiųjų ruošimas Dievo Karalystei ir matome piktojo naikinančios veiklos strategiją, pirmiausia nukreiptą į dvasiškai drungnuosius bei kitus pažeidžiamiausius visuomenės narius, kurie (šėtono manymu) gali tapti jo lengviausiu grobiu pasmerktųjų karalijoje (plg. Mt
Krisk, grūde, į gerą žemę! Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia… Kaip iš debesų krintantis lietus bei sniegas, virtęs gyvybę žadinančiu šaltiniu,
Artėjame prie Tavęs Pirmasis sekmadienio skaitinys – džiugus ir tikinčiųjų pasitikėjimą žadinantis Zacharijo pranašavimas apie Ateisiantįjį, kuris nuolankus, Verbų sekmadienį įjos ant asiliuko į Jeruzalę (Zch 9, 9), ir minia Jam teiks garbę… Tačiau tai nebus Velykų procesija, kurioje garbinamas nuodėmės ir mirties Nugalėtojas. Sukurstyti žmonės, ką tik liaupsinę Emanuelį, po kelių dienų ne savo
Kryžiaus našta Jėzus mokė: Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, nėra manęs vertas… (Mt 10, 37). Kai namiškius mylime labiau negu Jėzų, supainiojame prioritetus, prarandame Jo palankumą ir atveriame širdies duris netvarkingos meilės sumaiščiai. Mylėti tėvą ar motiną labiau už Dievą – savimeilei teikti pirmumą artimo atžvilgiu. Nors Jėzus sakė, jog „dviem įsakymais
Drąsa, dangaus „monotonija“ ir malonės pagava 1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio… Netrukus jie tapo kankiniais. Juos
Iš krantų išsiliejęs Gailestingumas Jėzus, eidamas per miestus bei kaimus, matė daugybę žmonių, kurie buvo suvargę ir apleisti (Mt 9, 36). Matymas matymui nelygu. Mūsų žvilgsnis dažniausiai fokusuojamas į asmeninių poreikių patenkinimą, manant, kad kai sutvarkysiu savo reikalus, tada galėsiu ir artimą, kaip save patį mylėti. Tačiau artimo meilės veiksmingumą lemia prioritetų svarba. Jėzus mus
Gyvųjų monstrancijų šviesa Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2023 Skaityti daugiau »
Papiktinimai, atsiteisimas… ir Tėvo diena Kai buvo paskelbta žinia, jog vienas Vilniaus arkivyskupijos kunigas prieš kelis mėnesius yra nuteistas dėl vaikų pornografijos asmeniniame kompiuteryje laikymo ir galimu nepilnamečio lytiniu išnaudojimu, šis skaudus įvykis ne tik sukrėtė daugelį, bet ir sukėlė pasipiktinimų bangą… Pirmiausia su tam tikru skausmu širdyje tenka apgailestauti, kad tai nutiko su viešu
Su Juo pakilti virš savęs Gyvename netobulame pasaulyje, mus visada matančio tobulo Dievo akivaizdoje, kurio įžvalgumas neturi ribų. Sukurdamas pirmuosius žmones, Jis žinojo, jog Edeno sode artimiausios bendrystės su savo Kūrėju džiaugsmą, jie iškeis į dūžtančią meilę sau. Žinojo, kad Siųstasis iš dangaus, atiduos save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų
Teisumas – grynos sąžinės vaisius Jėzus mokiniams kalbėjo: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Nesame galutinai išgelbėti, kol neatsisakėme nuosavo teisumo ambicijų, pataikaujančių nuodėmei, ir nepriėmėme teisumo iš tikėjimo Kristumi. Todėl laikytis asmeninio teisumo, kai Viešpats siūlo savąjį, – aklas užsispyrimas! Ši bėda ištiko tuos žydus,
Pasūdyti ugnimi Tęsdamas Kalno pamokslą, Jėzus pasinaudojo metaforomis ir mokė, jog tikrieji Jo sekėjai yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Kai Viešpats kalbėjo Aaronui, bylojo apie nesugriaunamą bendrystę, kaip amžiną nepažeidžiamą sandorą (pažodžiui druskos sandorą) (Sk 18, 19). Kaip senovės Rytuose druska buvo svarbi kaip tam tikros sutarties sudarymo sąlyga, taip ir dabar ji simbolizuoja
Palaiminimai – malonių užtaisas Viešpats, užkopęs į kalną, mokė apie palaiminimus, susijusius su Dievo karalyste, ne tiesiogiai griaudamas klausytojų klaidingus įvaizdžius (žydai manė, kad, kai atėjęs Mesijas Izraelio tautą išvaduos iš romėnų pavergėjų okupacijos, laimė jų gyvenimuose tekės tarsi pieno bei medaus upės), o skelbdamas naują Žinią apie tikrosios laimės prasmę, glūdinčią Dieve. Jėzus nežadėjo,
Atsiversti – kasdien gręžtis į Jį Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsnelė), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur ir visada viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Pradėtas atviras Jėzaus kvietimas: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus
Apokaliptinis Avinėlis Neseniai švęsdami Kristaus krikštą supratome, kad Jonas Krikštytojas Siųstąjį iš Dangaus Jordano upėje krikštijo dėl to, kad ant Jo nužengtų pats Patepimas – Dievas Dvasia; kad Mesijas galėtų pradėti viešą didžiojo Gailestingumo misiją mūsuose. O štai šį sekmadienį bažnyčiose girdime Evangelijos ištrauką, kuri byloja apie Viešpatį, naikinantį pasaulio nuodėmę ir žmones krikštysiantį Šventąja
Tikrasis Karalius ir širdžių revoliucija Kai Žmogaus Sūnus antrą kartą ateis į žemę, Jo apsireiškimo mastas pasieks visą pasaulį, nes Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės. Nors Jis vienus žmones kaip avis pastatys dešinėje, o kitus tarsi ožius – kairėje, tai nebus žmonijos perskyrimas, atsižvelgiant į jos narių lytį, rasę, tautybę, amžių, išsilavinimą ar
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2020 Skaityti daugiau »
Dievo aritmetika kitokia Ar tuos, kurie gyvenime gauna vieną talentą, Dievas myli mažiau nei tuos, kuriems suteikia daugiau gabumų ir dėl to jie gali susikrauti didesnį kapitalą? Iš pažiūros atrodo, kad, jei kas esti iš prigimties labiau apdovanotas įvairiais gebėjimais ir juos kūrybiškai panaudoja Dievo garbei, tuomet ir amžinybėje kaip Jo numylėtinis bus labiau išaukštintas.
Kaip pasitikti Jaunikį? Škotų rašytojas Arčibaldas Kroninas (Archibald Cronin) rašė apie medicinos seselę, kuri daugiau nei dvidešimt metų ištikimai ir kantriai, ramiai ir meiliai tarnavo žmonėms. Jos atlyginamas buvo visai nedidelis. A. Kroninas stebėjosi jos pasiaukojimu ir kilniaširdiškumu. Jis manė, kad ši seselė nusipelnė geresnio atlygio, todėl paklausė: „Kodėl nereikalaujate, kad jums mokėtų daugiau? Juokinga dirbti
Pakeliui su šventaisiais Visų Šventųjų bei Vėlinių dienos šventimas primena, kad nuo šio vienintelio gyvenimo žemėje priklauso mūsų likimas po mirties. Kai tikime Jėzų, ir Jo žodžių tiesa apšviečia mūsų žingsnius kasdienybės kelyje, esame palaiminti, nes, jei Viešpats artimiausiu laiku pasišauktų į Amžinybę, iš kandidatų kategorijos būtume pakylėti į triumfuojančios Bendrijos narių bendrystę danguje, nors
Meilės kartelės aukštis Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (žr. Ef 1, 6). Tikroji meilė ne tik visa pakelia, visa
Kas Dievo – Dievui Ar įmanoma Jėzui užduoti logišką klausimą, kuris išmuštų jį iš dieviško mąstymo vėžių, ir Jis atsidurtų aklavietėje, nežinodamas, kaip atsakyti oponentui? Visažinio Dievo mintys visada pranoksta mūsų žmogiškų samprotavimų standartus, ir dar prieš mums ketinant užduoti Jam klausimą, Jis iš anksto žino atsakymą. Tūkstantį metų prieš Kristų Dovydas rašė: „Su ištikimu
Ateikite į vestuves! Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, kai į jį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš širdies visiems, atėjusiems pas jį, visokeriopai troško duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2 – 7). Didžiausias žmonių paklydimas
Kertinis akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą bei jos neištikimybę Jam: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Dievas tikėjosi, kad bus auginamos teisumo vynuogės, bet pradėjo augti izraelitų neklusnumo rūgštuogės. Nors galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, ir Jis pagrįstai iš jų laukė
Kai sprendimui „nenoriu“ lemta tapti „noriu“ Evangelijoje minimi dviejų brolių skirtingi sprendimai (Mt 21, 28 – 30) simbolizuoja gėrio bei blogio sankirtą. Tėvas savo sūnums, prašydamas padirbėti vynuogyne, nesuteikia trečios galimybės rinktis. Yra du keliai: paklusti savo tėvui ir atlikti jo užduotį arba atsisakyti dirbti… Iš pažiūros darbas vynuogyne, matyt, nebuvo įdomus, o gal ir
Atlygis be pavydo kruopelės Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Todėl Jėzus svarbiausią dalyką – Tėvo namų buveines – dažnai iliustruodavo palyginimais, kad žmonės palaipsniui suvoktų, jog jų paskirtis pranoksta asmeninius įsivaizdavimus… Ir kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį (žr. Mt 20, 8), turėjo omenyje amžinąją
Esame atleidimo mokykloje Kai Jėzus mokė Petrą ir davė mums pamoką, kad visiems, kas mus įžeidžia, reikia atleisti milijonus kartų, nes tiek ir daugiau kartų reiškia Jo žodžiai: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22), primena savo begalinį atlaidumą tiems, kurie, pasmerkdami Jį mirčiai ant kryžiaus, nežinojo, kad
Akių, minčių ir širdžių akistata Kai kartą Jėzus glaustai mokė sakydamas: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15), norėjo, kad, užuot vienu ar kitu būdu mus įžeidusiajam reikšdami savo „teisėtą“ nepasitenkinimą ar net ant jo pykdami, ieškotume su juo dialogo, vedančio į visišką susitaikymą. Kad taip įvyktų, tam
Nebijoti atsižadėti dėl Kristaus Mes, tikintieji, suvokiame, jog be Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus nebūtų įvykęs žmonijos Atpirkimas. Nemariam Dievo Sūnui būtinai reikėjo numirti, kad Jo prisikėlime iš numirusių kiekvienas galėtume turėti Viešpaties iš anksto mums numatytą amžinųjų Velykų dalį. Kai Mokytojas savo mokiniams pradėjo kalbėti, kad turi „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“
Kas Aš esu tau? Dar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos
Viską nugalintis pasitikėjimas Jėzaus misionierystei neprilygsta niekas, nes joks žmogus pas mus negalėjo ateiti iš dangaus, išskyrus Dievą. Atlikęs viską, kam buvo siųstas, turėjo grįžti pas savo Tėvą. Aukštai iškėlęs Evangelijos vėliavą, ėjo per visus miestus ir kaimus… Jėzus lankėsi ir pagoniškose Tyro ir Sidono apylinkėse (dabartinio Libano vietovės); iš ten anuomet pas Jį atskubėjo
Išklausytas šauksmas Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį
Sielų pasotinimas Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai
Atrasti perlą savyje Ką matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė
Ką bendra turi gėris ir blogis? Jėzus – dangaus pasiuntinys. Jis iš amžinos patirties geriau už mus visus žino, kad šis laikinasis gyvenimas pasaulyje nė iš tolo negali prilygti Dievo Karalystei, į kurią pateks visi, kas jos bus verti. Dievo Sūnus dėl to ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad solidarizuotųsi su žmonija, tapdamas kelrode žvaigžde į
Mūsų lemtis – įsišaknyti Jame Neilgai Jėzus dienos metu galėdavo pabūti vienas, nes Jo su galia skelbiamas Dievo žodis bei daromi stebuklingi ženklai, žmones traukė kaip bites prie pavasariu kvepiančių žiedų. Viešpats dar prieš ateidamas prie ežero žinojo, kad ne tik galės trumpą poilsio valandėlę grožėtis savo rankomis sukurtu tyvuliuojančiu vandens telkinio vaizdu, bet prie
Mažiau manęs – daugiau Jo manyje Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30). Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas,
Nenumaldomas troškimas – vis labiau mylėti Jį Kas myli savo namiškius labiau už Jėzų, nesupranta, kad be Jo jų meilė yra niekas. Kas iš to, jei tėvai iš prigimtinės meilės vaikams, jei galėtų, net viso pasaulio gėrybes atiduotų, bet vis tiek nuo mirties jų nepajėgs išgelbėti ir Išganymo nesuteiks… Mylėti šeimyniškius labiau už Jėzų, –
Pasitikėjimas Dievu – mūsų gyvenimo credo Kai Jėzus drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo (Mt 10, 22). Jokia baimė neturėtų sustabdyti Gerosios Naujienos skelbimo, nes pats Dievo Sūnus ją skelbė ir dėl jos įkūnijimo gyvybę paaukojo, kad ji taptų mūsų Išganymo duona. Jėzaus žodžiai apie būsimą atodangą,
„Atnašauju…“ Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21 – 26), užuot, sulaukę skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Švč. Trejybė pažįstama tik Ją mylint Kai prabylame apie visur Esantįjį, kurio buvimas amžinai tęsiasi trijų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios -paslaptingiausios meilės bendrystėje, norisi, užuot apie Dievą kalbėjus, melsti Jo malonės, kad Jis mus nuolat skatintų Jam už viską dėkoti… Mūsų gyvenimo įprasminimas – tikėti bei mylėti Dievą, o tik paskui apie
Grįžti prie šaltinio Jėzaus liepimas mylėti ne tik artimą, bet ir priešus (Mt 5, 44) – kvietimas visuotine Jo meile apjuosti visą gimtosios nuodėmės sužeistą pasaulį. Neįmanoma keisti save ir leisti per savo gyvenimo būdą Dievo malonei prisiliesti prie aplinkinių širdžių, jei mūsų širdyse Dievui bus per ankšta. Kai žmonių mintis bei širdis užvaldo netvarkingi
Grabnyčios – nuoroda į Atpirkimą Vaikelio Kristaus paaukojimas šventykloje yra įžanga bei tiesioginė nuoroda į Jo pasiaukojimą ant Kryžiaus. Jėzus yra Įstatymo vykdytojas, kuris į savo visiško atsidavimo Tėvo valiai viršūnę iškėlė klusnumą Šventosios Dvasios vedimui, nes „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Jėzus atėjo, kad, užuot teikdami pirmumą Mozės Įstatymui
Tu myli labiau, nei įsivaizduojame Šv. Jonai Krikštytojau, kai buvai įmestas į kalėjimą, tavo, kaip tiesos šauklio misija, pasiekė viršūnę, nes, parodęs pasauliui Dievo Avinėlį, netrukus būsi pagerbtas nežemiškai spindinčio kankinio karūna. Tau išeinant atėjo Kristus, skelbiantis Dangaus Karalystę, kaip nieku kitu nepakeičiamą vertybę. Viešpatie Jėzau, kad Tavo skelbimo Žinia, lydima stebuklingų ženklų, žmonių širdyse
Sugrįžti prie meilės Dievui karščio Dievo Avinėlis, pateptas Šventąja Dvasia, savo sekėjus krikštija ne tik ant jų išliedamas Dievo Dvasią, bet juos panardindamas ir į Jos apvalančią ugnį (žr. Mt 3, 11). Kad tikinčiųjų gyvenime savaip aiškiau pasireikštų Parakleto malonės (pasak teologų, kaip Sūnus pagal mūsų Tikėjimo išpažinimą yra „šviesos šviesa“, taip Dvasia – Parakletas
Meilė gali būti revoliucija? Žinome, kad revoliucija yra radikalus ir prievartinis visuomenės struktūros perversmas… Ar gali būti krikščioniškas tikėjimas, susijęs su žmogaus radikaliu vidinio gyvenimo perversmu? Kai į ieškančiojo širdį įsiveržia dieviškoji Gerosios Naujienos žinia, jis iš nuodėmės tamsos gręžiasi į tiesos saulę. Toks kardinalus žmogaus pasikeitimas yra dvasinis atsivertimas. Buvęs nuodėmės vergu dabar jis
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2017 Skaityti daugiau »
Mažuose dalykuose – Didingumo galia Kai šeimininkas giria pavaldinius, kurie tinkamai investavo jo duotus talentus (plg. Mt 25, 21), jis tai daro žvelgdamas per Ateities prizmę. Čia šeimininkas – ne eilinės šeimos galva, o žmonijos istorijos Vairininkas, trokštantis, kad kiekvienas individas visus savo gebėjimus panaudotų Dievo garbei bei kitų labui, nes tai – mūsų būsimojo
Homo sapiens ir išmintis Protingi žmonės ne visada esti išmintingi. Mums neužtenka protingai vien plušėti po saule (plg. Mok 1, 3)… Žmonijos paskirtis yra atrasti ir turėti Tikslą – Dievą. Mes mąstymo galia iš kūrinių pažįstame Kūrėją, o iš Biblijos puslapių – Atpirkėją, kurio didžiausias troškimas, kad nepasikliautume vien protu, nes „pažinimas išpučia“ (1 Kor
Pirma mūsų išėjusieji Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme. Ne tik prieš Vėlines, bet
Aktualusis imperatyvas Pasaulio sukūrimo pradžioje pirmieji tėvai prieš savo nuopuolį džiaugėsi betarpiška draugyste su Dievu, ir jų širdys buvo sklidinos meile Jam, nes jie ne tik matė Jo geradarybes, bet tiesiogiai jautė Jo dieviško artumo palaimą. Jie už viską Jį mylėjo ir Jam dėkojo. Tada nereikėjo įsakmaus kvietimo „mylėk“ (Mt 22, 37), nes paprasčiausiai jie
Dievui priklauso viskas Nors mes esame Dievo rankų darbas (Iz 64, 7), bet pirmųjų žmonių neadekvatus troškimas būti kaip Dievas (Pr 3, 5) ne tik šį darbą sudergė, bet Jam atvėrė galimybę dėl šių nuostabių kūrinių amžinosios gerovės siųsti vienintelį savo Sūnų, kad visi matytų ir suprastų: Dievas visus žmones iš tiesų myli begaline meile,
Žmogus yra trapus ir didis Kai dėl žmonių trumpalaikio pelno vaikymosi padarinių gamtoje suardoma Kūrėjo sukurta protinga gamtos jėgų pusiausvyra, pavyzdžiui, Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog daugelio žmonių širdys „apledėjo“, nes jų troškimas turėti kuo daugiau daiktų
Ištvermė – daugiau, nei manome „Turime nuolat ugdyti savo ištvermę. Ji mums suteiks bemaž viską“, – teigė Ciceronas ir neklydo. Pirmiausia ji suteikia ramybę, kad teisingai elgiamės – ir džiaugsmą, nes ištvermės dorybė įprasmina ir apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Ji palydės mus į anapusybę… Neužtenka tikėti ir pripažinti, kad Kristus yra mūsų kertinis akmuo, kurį
Malda – pasitikintis Dievu atkaklumas Neužtenka vien tikėti į Dievą, nes ir demonai drebėdami tiki (Jok 2, 19), kai prisiminę savo egzistencijos Palaikytoją žino, jog neišvengiamai jų laukia pražūtis. Visiškai atsižadėję Dievo, jie nebegali melstis ir keisti savo likimą, todėl niekada nebesugrįš į pirmykštę palaimintų angelų būklę. Neapykanta Kūrėjui ir žmonėms piktąsias dvasias veda į
Žvelgti per tikėjimo prizmę Dievo šviesoje gebame tinkamai suvokti savo galutinę paskirtį, pašaukimą ir neįkainuojamą dvasinę vertę. Jis mus iškėlė į savo garbingiausios kūrinijos viršūnes, nes tik angelams ir žmonėms duota išskirtinė privilegija suprasti, kas esame ir kam priklausome. Jei Aukščiausiajam dėkosime už sukūrimą, įvykdytą Atpirkimą ir nuolatinį mūsų egzistencijos palaikymą, neprotingai nesididžiuosime, nes žinome,
Tikslas Nr. 1 – patikti Jam Šio sekmadienio Evangelijoje iš pirmo žvilgsnio ne iš karto pastebime, kad kanaanietė, maldaudama Jėzų, kad Jis išgydytų jos dukrą (Mt 15, 22), visa esybe patinka Viešpačiui, nes vykdo Jo iš anksto numatytą planą. Truputį jai priekaištaudamas Jėzus išbando jos tikėjimą, kuris, užuot prigesęs, prasiveržia nesustabdomu ryžtu siekti tikslo, užvaldžiusio
Malonės dvelksmas – geros minties įsikūnijimas Kokia žmogui nauda, jei jis iš prigimties turi aukštą intelekto koeficientą (IQ), bet elgiasi taip, tarsi elementarūs moraliniai mąstymo bei elgesio principai, Kūrėjo įrašyti jo sąžinės plokštėje, neegzistuotų? Kai asmuo protu iš kūrinių egzistavimo pripažįsta Aukščiausiojo buvimą bei veikimą, tačiau Jo kaip Dievo negarbina ir Jam už visas geradarybes
Ką bendra turi gėris ir blogis? Iš tikrųjų žmogus keičiasi tik tada, kai iš savo sielos šalina ydų piktžoles bei jų atžalas ir į jos išpurentą žemę sodina dorybių daigus. ,,Aukščiausia laisvės forma yra tapti savo valios šeimininku”, – taip įžvalgiai rašė Bažnyčios Tėvas šv. Grigalius Nysietis. Begalinės laisvės pavyzdį mums paliko pats Išganytojas, kai
Jis tebelaukia Kai užeiname į bažnyčią pasimelsti, atsinaujina mūsų neregimoji bendrystė su Tuo, kuris ir dieną, ir naktį čia esti. Jis nori su mumis bendrauti labiau nei mes su Juo. Jis yra iniciatorius, kviečiantis mus nurimti, kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2017 Skaityti daugiau »
Nusigręžti nuo visko, kas atitraukia nuo Jo Visada įsižiebia viltis, kai pašnekovas, turintis priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą, atlieka išpažintį ir prašo, kad už jį pasimelstų. Ne kartą teko matyti, kaip tas pasiryžėlis dėl silpnos valios ir stiprios priklausomybės dažnai vėl įkrisdavo į priklausomybės duobę, bet jo neblėstantis noras
Kam teikiame pirmumą? Dėl Dievo Karalystės yra verta kaskart iš naujo apsispręsti, paklusti Jėzaus mokymui, kad, vis labiau atsiribodami nuo savo ego, galėtume Jame atrasti tikrąją savo vertę, kūrybinių gebėjimų tikslingą pritaikymą, ramybę, poilsį… Jis toliaregiškai mus perspėja, kad žmogus negali suderinti tarnystės dviem skirtingiems šeimininkams. Jis brėžia egzistencinę takoskyrą tarp tarnavimo Jam ir turtui
Viskas išsipildo atsiduodant Dvasios vedimui Jėzus atėjo į žemę, kad dieviškasis Apreiškimas taptų kūnu. Jo maistas buvo vykdyti Tėvo valią, ir Jis tai darė skatinamas nuolatinės Šventosios Dvasios patepimo inspiracijos (Lk 4, 18). Nors žmonijos išganyme Dievo Sūnaus atperkančioji auka yra aukščiausios meilės esminė dovana, bet visų ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimas buvo trijų vienintelio Dievo
Esame druska ir šviesa? Jėzus sako: „Jūs – žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13 – 14). Druska saugo mėsą nuo sugedimo, o jos dvasinis sūrumas žmones – nuo apgaulingo nuodėmių saldumo pinklių. Koks mūsų širdžių druskos sūrumas? Prisimindami medikų rekomendacijas, valgydami druskos vengiame, nes jos pakankamai (kartais net ir per daug) žmogaus
Gyventi atsivertimu Atsivertimas – širdies ir mąstymo kardinalus pasikeitimas veikiant malonei. Neįmanoma įvykdyti Kristaus kvietimą „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17) vadovaujantis vien savo asmeninėmis pastangomis. Jei žmogus iš tiesų nori paklusti Jėzui, tada jau šis noras keistis yra liudijimas, kad ne jis pats yra šio vidinio dvasinio atsivertimo autorius, bet Tas,
Kito tokio Karaliaus nebus Kai šį sekmadienį Kristaus Karaliaus šventės proga pagalvoji, kad Viešpats Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriam pavaldūs dangiškoji Jeruzalė, žvaigždynai, žemė ir visa, kas joje yra, tuomet nulenki prieš Atpirkėją galvą ir sakai: „Jėzau, visa širdimi garbinu Tave ir šlovinu, nes Tu, būdamas Aukščiausiasis, savo nenusakomą meilę, skiriamą kiekvienam žmogui, apvainikavai merdėdamas
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2014 Skaityti daugiau »
Gailestingumo visuma Kaip gailestingumas be tikėjimo neturi egzistencinio pamato, taip ir tikėjimas be gailestingumo darbų yra nulis. Kodėl reikėtų stengtis daryti gera, jei nebūtų Prisikėlusiojo? Jei Kristus neprisikėlė iš numirusiųjų, iščiulpkime visus egoizmo syvus (plg. 1 Kor 15, 32), nes po mirties mumis domėsis tik žemėje gyvenantys pilkšvos spalvos kirminai… Bet Viešpats kaip feniksas pakilo
Gyvenimo prasmė – Šventosios Dvasios vedimas Kai tikintysis atvirai į savo širdį įsileidžia Šventąją Dvasią, ir Jos veikimas savaip užvaldo jį, tada stengiasi vis tvirčiau laikytis Kristaus kelio ir, Dievo Motinos užtariamas, kaip nenustygstantis piligrimas artėja link gerojo Tėvo namų… Neseniai šventėme Visų Šventųjų bei Vėlinių šventes ir mąstėme, jog kanonizuoti šventieji ir viešai neiškelti
Meilei būdinga duoti Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės”, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (Ef 1, 6), ir Jam pavaldūs yra visi, turintieji nors mažiausią
Rūpinimasis šeima Vatikane artėjantis link pabaigos Vyskupų Sinodas gilinosi į globaliame ir sekuliarizuotame pasaulyje iškilusius sudėtingus šeimoms iššūkius ir diskusijų metu atvirai kėlė plataus spektro klausimus bei siūlymus, kurie bus baigti formuluoti 2015 spalį, kai vyskupai dalyvaus Sinodo asamblėjoje. Sinodo Tėvai didelį dėmesį skyrė šeimoms, kurios nors dabar dėl įvairių priežasčių negali ar neturi motyvacijos
Ką žmogus įsileidžia į savo vidų? Neseniai viename portale skaičiau apie penkias abiturientes, kurios mažame miestelyje kvietė dvasią, kad iš jos sužinotų apie savo ateitį. Nevertėtų gaišti laiko šiam rašymui, jei tų merginų žaidimas su adata bei siūlu būtų tiesiog nevykusi išdaiga, ir jos visam laikui į šį „nekaltą” užsiėmimą būtų numojusios ranka. Bet, deja,
Kristus – nesuskaldomas akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. (…) Dievas pagrįstai tikėjosi, kad bus auginamos vynuogės, bet išaugo rūgštuogės. (…) Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai (…). Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai
Kopimas į savas aukštikalnes Šio sekmadienio Evangelijos palyginime apie du sūnus Jėzus sakė, kad vienas sūnus pažadėjo darbuotis tėvo vynuogyne, bet nupėdino savais keliais, o kitas, nors dėl įvairių priežasčių nenorėjo dirbti, bet vėliau apsigalvojo ir ėmė triūsti (plg. Mt 21, 28 – 30). Viešpats į dienos šviesą iškėlė buvusių laisvo elgesio moterų pavyzdį, kurios
Vidinis dėmesingumas Kodėl šio sekmadienio Evangelijoje minimi darbininkai, kuriuos vynuogyno šeimininkas buvo pasamdęs anksti rytą, o atėjus vakarui, užuot jam padėkoję už gautą teisingą suderėtą užmokestį – denarą, į jį žvelgė iš padilbų ir su piktu nepatiklumu priekaištavo, esą jis juos nuskriaudė, nes tiems, kurie trumpiau dirbo, davė irgi denarą? Šis šeimininkas ir pasamdyti darbininkai
Išbandymuose slypi laimėjimai „Mums kažkas bloga palinkėjo, nes mūsų šeimą persekioja įvairios nesėkmės ir ligos“, – neretai girdime tokius ar panašius žmonių nusiskundimus, kurių priežastys dažniausiai neturi tiesioginio ryšio su kito asmens neatsakingai kažkada išsprūdusiais žodžiais (tiesa, pasitaiko, kad blogi žodžiai virsta lemtingais prakeikimais, tačiau tai gali būti kito rašinio tema). Kai sekuliarios visuomenės nariai
Dievo rankose – viskas Stebimės Viešpaties Dievo kūrybos galybe, pasitikime Juo, šloviname Jį giesmėmis (plg. 1 Kr 16, 8 – 11), ir tada net mus užklupusiose negandose Jis padeda išlaikyti ramybę. Į viską mokydamiesi žvelgti per malonės prizmę, drauge su tikėjimo karžygiu Jobu galime tarti: „Dievas kuria gėrį, leidžia kerotis ir blogiui, todėl nejau iš
Kas man yra Kristus? Žinome, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (plg. Mt 6, 24), nes kas tai daro, laikosi dvigubais standartais grindžiamos netvarkingos meilės, kuri asmenį iki ausų klampina dvasinės savigriovos pelkėje. Su apaštalu Pauliumi pripažįstame, kad nors Dievo įstatymas yra teisingas, bet, dėl mumyse veikiančių ir mažiausių gimtosios kaltės padarinių, neįstengiame jo visada laikytis
Saule apsiausta Kaip Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties jūrą (plg. Sir 24, 31), taip kiekvienas žmogus, vis labiau ieškodamas tiesos įprasminimo gyvenime, nesustabdomai veržiasi į dvasinės brandos aukštumas, kol atranda savąjį laimikį aukštybėse (plg. Fil 3,
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) A 2014 Skaityti daugiau »
Egzorcizmo svarba nemenksta Kai birželio viduryje Vatikano Dvasininkų kongregacija Tarptautinei egzorcistų asociacijai suteikė juridinio asmens statusą ir patvirtino įstatus, dabartinis Egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Francesco Bamonte laiške rašė, jog “šis oficialus pripažinimas yra nepaprastai reikšmingas. Juk per visą ilgametę Bažnyčios istoriją dar niekada nebuvo įkurta Tarptautinė Egzorcistų Asociacija. Tai yra vienas iš laiko ženklų! Šventoji
Ką priimame, tai ir sėjame Neseniai popiežius Pranciškus susitiko su trimis vyrais ir trijomis moterimis, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo tapę kai kurių dvasininkų lytinio išnaudojimo aukomis. “Dievo ir Jo tautos akivaizdoje esu giliai įskaudintas dėl nuodėmių ir sunkių lytinio išnaudojimo nusikaltimų, kuriuos jūsų atžvilgiu padarė dvasininkai, ir nuolankiai prašau atleidimo. Prašau atleidimo ir už
Per tiesą – į šviesą Kai mūsų vidinis gyvenimas kasdien stiprinamas krikščioniškų knygų, straipsnių, ypač Šventojo Rašto, skaitymu, mąstymu bei pasiryžimu pažintas tiesas vykdyti, tada nejučiomis formuojasi tvirta mūsų motyvacijos kryptis – visa, kas mums pučia bet kokį melo burbulą, nedvejojant atmesti, o tai, kas veda į tiesą, palaikyti bei puoselėti. Jei savo intelektą stimuliuosime
„Degantys“ apaštalai Petras ir Paulius Ne veltui sakoma, kad tikrieji evangelizatoriai yra šventieji, kurie nėra „įtalpinti“ meniškame vitraže, bet patys yra kaip vitražas. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia aplinkinius. Vieni iš jų, kaip antai Filipų kolonijos pamaldi gyventoja
Mažoje Ostijoje – meilės jūra Gerai, kai bendraudami su Dievu sau priskiriame mažumą, o Jam – visagališkumą, nes tada tolydžio aplaužomi mūsų nelemtos puikybės sparnai, ir mumyse labiau „įrūgsta“ dorybingo nuolankumo „tešla“, iš kurios Jis savo nuožiūra mus taip „minko“, kad taptume Jo gerumo šedevru – nuo amžių numatyto kūrybingiausio plano dalyviais… Dabar Viešpats Tėvas
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2014 Skaityti daugiau »
Artėjant Gavėniai Kai kurie skaitytojai, iškart ir iš anksto su tam tikra skepsio doze neskubėkite sakyti: „Ir vėl ateina Gavėnia, – kas man iš to, ką man ji naujo gali suteikti?..”, bet savo minčių sraute pasistenkite pagauti šį ar panašų „sparnuotą” samprotavimą, mąstymo „gaudykle” jį truputį užlaikykite, Šventojo Rašto tikėjimo šviesoje patikrinkite jo teisingumo laipsnį,