Mūsų ištikimybės koeficientas

Draugystės su savimi ir kitais sąlyga

Šio sekmadienio pirmasis skaitinys byloja apie Mozę, kuris kreipėsi į žydus, ragindamas juos laikytis savo Dievo įsakymų, nes tai yra kelias į „išmintį ir protingumą“ (Įst 4, 6). Tikėdami Jėzumi, teigiančiu, jog Jis atėjo į žemę ne panaikinti Įstatymo, o jį įvykdyti, kad viskas išsipildytų, kas parašyta Senajame Testamente (žr. Mt 5, 18), klausiame savęs: „Kokią vietą mes savo gyvenime skiriame Dievo žodžio pažinimui bei jo laikymuisi, nuo kurio tiesiogiai priklauso mūsų pačių protingumo dorybės Jame augimas? Ne veltui parašyta: „Kas įgyja išminties, tas tampa geriausiu sau draugu“ (Pat 19, 8). O sutarimas su pačiu savimi skatins nuolat siekti darnios santarvės ir su aplinkiniais (be abejo, kiek tai įmanoma). Ar būtume patys sau draugai, jei pyktume ant kitų? Ne, pykčio kirminas pirmiausia mus pačius sugraužtų… Kadangi „Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo“ (Mok 2, 26), budėsime, kad nebūtume šio pasaulio kunigaikščio apkvailinami „apgaulinga filosofija“ (Kol 2, 8), kuri atitraukia mus nuo Kristaus. Dėl to „pasiimsime tikėjimo skydą, su kuriuo pajėgsime užgesinti visas deginančias piktojo strėles; paimsime ir išgelbėjimo šalmą, ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 16-17).

Žodžio vykdytojai

Antrasis skaitinys byloja apie Dievo žodžio priėmimą ir jo vykdymą, kad nebūtume „vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22). Apaštalas Jokūbas kalba apie dėmesingumo svarbą, kuris daro perversmą žmogaus gyvenime. Jis įžvalgiai pastebi: „Kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jį įsimena, tas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas (Jok 1, 25). Tai – Evangelijos vėliava, ant kurios spindi užrašas: Aš esu Tiesa! Kai ją kasdien nešime, neužmiršime, jog tik su karaliaujančia mūsų širdyse Tiesa pasieksime laisvės pilnatvę Dieve, nes būsime „apsivilkę nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 23-24).

Išmalda – maldingumo forma

Skaitinio pabaigoje Jokūbas pabrėžia: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27). Čia iškeliama ne ilgos maldos nauda, bet veiksmingos pagalbos svarba našlystės traumą patyrusiems, nes anuometinėje visuomenėje jie atsidurdavo skriaudžiamų žmonių padėtyje. Šelpimas yra išmaldos giminaitis, todėl kas dalinasi su kitais tuo, ko labiausiai trūksta stokojantiems, pats susilaukia pažado išsipildymo: „Išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes“ (Tob 12, 9).

Kai liejama blogio tulžis

O šio sekmadienio Evangelija mus pasitinka su tam tikra intriga. Kai pas Jėzų atėję fariziejai priekaištavo Jam, kad Jo mokiniai valgo nenusimazgoję rankų ir todėl nesilaiko prosenių padavimo (žr. Mk 7, 5), prisiminkime, jog jie taip darė dėl savo vidinio sugedimo, nes ketino Jį sugauti kalboje. Taigi pas Jį atėjo ne norėdami taisytis, bet Jį apkaltinti ir pasmerkti.

Ir mūsų dienomis esti tendencingai Bažnyčią, jos narius ir popiežių kritikuojančiųjų, kuriems rūpi ne Bažnyčios gėris, bet jos griūtis… Pavyzdžiui, masonų ideologija nepripažįsta Jėzaus dieviškumo, – jie atmeta Dekalogą…  O kiek tokių, kurie internete, rašydami komentarus, kai tik gauna mažiausią dingstį, be sąžinės priekaištų lieja savo pykčio tulžį ir ant kai kurių Bažnyčios narių. Pirminis mūsų „atkirtis: „Dieve, apšviesk jų protą, – gelbėk juos!“

A priori priešiškumas

Galime prisiminti ir dvasiškai drungnus krikščionis, kurie savo vidinėmis nuostatomis yra savaip priešiški Kristui ir Bažnyčios mokymui, nes, per mažai arba visiškai nesigilindami į tikėjimo pažinimo slėpinius, lengvabūdiškai pritaria, pavyzdžiui, savo pašnekovų apkalboms kad ir apie tuos Bažnyčios atstovus, kuriems jie jaučia išankstinę antipatiją… Tikėjimo Dievu stoka ir atsakomybės nebuvimas, deja, ilgina jų liežuvius…

Šviesioji medalio pusė

Prisiminkime, jog mūsuose yra ir ištikimų Jėzui tikinčiųjų (mažoji kaimenė, Lk 12, 32), kurių širdys tebėra atviros Jo mokslui, nes malonė juos skatina daryti gerus darbus net tada, kai išties nelengva. Antai Kristumi pasitikintieji išdrįsta savo darbovietėje, savo širdyje pasimeldę, tiems, kurie įpratę keiktis, motyvuotai, be pykčio, pasakyti (pirmiausia tarp keturių akių), kad nedera viešoje vietoje taip elgtis… Pasak šv. Ignaco, uolūs krikščionys tai – žmonės, turintys drąsos visiškai patikėti save Jėzui, kad Jis jų širdis suformuotų savo rankose. Jie pasirengę kovoti už tiesą ir išpažįsta savo ištikimybę Jėzui net ir priešiškai nusiteikusiųjų akivaizdoje.

Bažnyčia turi širdį

Taigi žmogaus širdis gali būti ne tik panaši į dvokiančią kūdrą, iš kurios išeina blogis (plg. Mk 7, 21), bet ji gali būti panaši į saulę, kurios negali užtemdyti tamsybės… Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė: „Kai kontempliavau mistinį Kristaus kūną (…), supratau, kad Bažnyčia turi širdį, (…) degančią meile.“ Iš mylinčios širdies tekyla geri darbai, padedantys būtent tiems, kuriems reikia pagalbos: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“ (Mt 25, 35).

Kun. Vytenis Vaškelis