Su Lozoriumi prikelti Kristui

Mirusio Lozoriaus prikėlimas – skambus artėjančių Velykų varpo dūžis. Kas galėjo pamanyti, jog Jėzus vien tik dėl to dels išgydyti savo bičiulį Lozorių ir leis jam net numirti, kad, praėjus kelioms dienoms po jo laidotuvių, galėtų jam sugrąžinti gyvybę? Visada Viešpats tiesia savo pagalbos ranką, ypač tiems, kurie Jo šaukiasi, bet tik ne šį kartą.

Kai Lozoriaus seserys jautriais žodžiais: Tas, kurį Tu myli, serga! pasiuntė Jėzui žinią, atrodė, kad aiškesnės užuominos, jog Jėzus kuo skubiau turėtų ateitų į Betaniją ir išgydyti Marijos bei Mortos brolį, nebuvo galima tikėtis (Betanija – už 3 km nuo Jeruzalės).

Tačiau šį kartą Jėzus (turbūt vienintelį kartą) laukė minėto ligonio mirties… Šis Gydytojas Širdyje turėjo visiškai kitokį veikimo planą, pranokstantį visų mirtingų gydytojų, besilaikančių Hipokrato priesaikos etikos principų. Prisiminkime, jog absoliučiai visa, kas vyko Jo gyvenime, buvo skiriama Dievo Tėvo šlovei. Todėl Jėzus ir paskelbė, kad ši Jo bičiulio liga ne mirčiai, bet Dievo Sūnaus pašlovinimo garbei (žr. Jn 11, 4). Tikėtina, kad ši žinia pasiekė Lozoriaus seseris ir jas savaip paguodė… Tačiau mintis, kad Jėzus galėtų leisti jų broliui numirti, joms net į galvą negalėjo ateiti. Širdies gilumoje jos puoselėjo viltį, kad Atėjusysis visų nuostabai jų brolį stebuklingai išgydys. Juk logiškai mąstant, jei ši liga ne mirčiai, tuomet išgydymas – neišvengiamybė.

Nors Jis mylėjo Mortą, Mariją ir Lozorių, bet, užuot puolęs padėti, sąmoningai delsė su jais susitikti. Lozoriui mirštant, seserys taip ir nesulaukė Jo atvykstant, ir todėl galėjo jausti dar didesnį liūdesį… Iš tiesų, argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų? Tikrai Jis galėjo paskutinę Lozoriaus gyvenimo sekundę per atstumą vienos minties galybe jį ištraukti iš besiartinančio mirties šešėlio, bet taip daryti nenorėjo. Kai Dievas „vėluoja“, tai – ženklas, jog įvyks kažkas daugiau, kas pranoksta mūsų lūkesčius.

Jėzus žinojo, kad brolio mirtis, netektis ir laidotuvės iki pat širdies gelmių sukrės Mariją ir Mortą; išbandys jų tikėjimą, bet galop viskas išeis į gera… Jis norėjo, kad jos patirtų jų širdis apvalančią kančią ne tik dėl dabartinės, bet ir amžinosios gerovės! Jos net negalėjo įsivaizduoti, kuo pavirs jų liūdesys, kai jos išvys naujo gyvenimo džiaugsmu švytintį Lozoriaus veidą! Paskui jos pripažins: „Verta buvo pakentėti dėl to, kas įvyko, nes mūsų brolio prikėlimas iš numirusių patvirtino didžią tiesą – Jėzus tikrai yra prisikėlimas ir gyvenimas, atveriantis duris net į Dangaus Karalystę!“ (plg. Jn 11, 25 – 26).

Tik tada, kai Lozorius mirė, Jis tarė mokiniams: Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį. Kai Jėzus susitiko su gedinčiomis brolio Morta ir Marija, jų sielos buvo prislėgtos liūdesio, ir per jų skruostus riedėjo ašaros. Jėzus labai susigraudino ir pravirko… Taigi Jis be užuolankų jų sielvartą įsileido į savo vidų, šitaip paliudydamas, jog yra laikas liūdėti su liūdinčiaisiais, nes tai – tinkamiausias atsakas į į netektį… Dabar Jis liūdi, bet netrukus džiaugsis su besidžiaugiančiais… Jis viskuo tapo į mus panašus, išskyrus nuodėmę!

Kai Jėzus atėjo prie Lozoriaus kapo – olos, kuri buvo užrista akmeniu, tarė: Nuriskite akmenį! Beje, Jėzus iš karto galėjo kreiptis į mirusįjį ir įsakyti, kad jis, akimirksniu atgavęs gyvybę, išeitų iš olos, akmeniui riedant į šalį… Tačiau Jėzus dėl to paliepė nuristi akmenį, kad aplinkiniai, užuodę irstančio kūno kvapą, liudijančio nesustabdomą lavono gedimą, vėliau, kai Lozoriui bus suteiktas naujo kūno pavidalas ir gyvybė vėl trykš nauja srove, dar su didesniu įsitikinimu galėtų tarti šiuos Mortos ar kitus panašius žodžius: Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.

Taigi tik Jėzus yra prisikėlimo pilnatvė, turintis gyvybę savyje. Be Jo mus slėgtų mirties akmuo, o kai priklausome Jam, priklausome ir sau, nes sąžinės ramybė liudija, jog esame Dievo vaikai bei Jo prisikėlimo iš numirusių dalies paveldėtojai. Lozorius buvo prikeltas dėl mūsų, kad, keliaudami į amžinųjų Velykų šlovę, su tikėjimu žvelgtume į Nukryžiuotąjį, mokydamiesi, kaip reikia kantriai nešti tas gyvenimo naštas, kurios skirtos mūsų laisvei Kristuje.

Naujo gyvenimo Dieve, kaip Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių, taip ir mums, padėk išsilaisvinti iš tų nuodėmės aprišalų, su kuriais esame apsipratę ir nepastebime, kaip jie tvirtai pančioja mūsų laisvę. Laimink mus, kad palikę viską kape, laimėtume Tave.

Kun. Vytenis Vaškelis