Kun. dr. Ivan Grigis. Teisė į egzorcizmą turi būti ginama

Kun. dr. Ivan Grigis

Mūsų bendruomenėse gana nelengva kalbėti apie tikinčiųjų teises. Atrodo, kad tas žodis net nėra būtinas bendruomenėje, kurios aukščiausiasis įstatymas yra meilė, arba Kanonų teisės Kodekso žodžiais, in Ecclesia suprema lex salus animarum [Bažnyčioje aukščiausiasis įstatymas yra sielų išganymas].

Tad koks yra tada Bažnytinės teisės tikslas? „Bažnytinės teisės tikslas yra dvejopas: saugoti bažnytinę bendruomenę ir ginti atskirų tikinčiųjų teises“ . Tai reiškia, kad Bažnyčia pripažįsta ir, vykdydama savo misiją, įsipareigoja saugoti Dievo tautą kaip bendruomenę ir kaip atskirus jai priklausančius asmenis.

Remdamasis šiuo principu, Kanonų teisės kodeksas 213 kanone, kuris yra II knygos, I dalies, I poskyryje, pavadintame „Tikinčiųjų teisės ir pareigos“, pripažino tikintiesiems „teisę gauti iš pašventintųjų Ganytojų pagalbą, ateinančią iš Bažnyčios dvasinių turtų, ypač iš Dievo Žodžio ir sakramentų“.

Kanonas 213 – tai teisinis atsiliepimas į II Vatikano Susirinkimo norą, išreikštą Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, kuri moko, kad „pasauliečiai, kaip ir visi krikščionys, turi teisę gausiai gauti iš pašventintų ganytojų Bažnyčios dvasinių gėrybių, ypač Dievo žodžio ir sakramentų pagalbos“.

1917 metų Kodekse kan. 682 kalbėjo tik paprastai apie pasauliečių teisę į dvasinius lobius „ex potissimum adiumenta ad salutem necessaria“, leisdamas suprasti, kad šios teisės pirminis objektas yra tik tai, kas laikoma būtina sielos išganymui. Toks požiūris negynė kaip teisės didžiosios dalies išganymo priemonių Kristaus dovanotų Bažnyčiai, nes jos buvo dažniausiai laikomos kaip nebūtinos išganymui.
II Vatikano susirinkimas, remdamasis šiuo kanonu, kuris tuomet dar galiojo, aiškiai moko, kad tikinčiųjų teises reikia išplėsti nuo minimumo reikalingo išganymui iki gavimo gausybės (vartojamas žodis abundanter) dvasinių turtų, kurių reikia kiekvienam tikinčiajam, kad įgyvendintų savo pašaukimą į šventumą.

Kan. 213 būtinai turi būti interpretuojamas kaip Susirinkimo išreikšta valia, kurią teisės norma išreiškia ir gina. Šis principas taip pat yra išreikštas Katalikų Bažnyčios Katekizme, kuriame tvirtinama, kad „pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba“.

Išganymo priemonės Dievo yra duotos visai Bažnyčiai. Nors negalime kalbėti apie teisę Dievo atžvilgiu jas gauti, tačiau galima tvirtinti, kad tikintieji turi teisę į tai, kad žmonės, kurie yra tų malonės priemonių dalintojai, jas administruotų laikydamiesi teisingumo.

Tikintysis, patekęs į piktojo varginimą, obsesiją ar apsėdimą, ne tik gali laisvai „parodyti Bažnyčios Ganytojams savo poreikius, ypač dvasinius“ , bet turi teisę gauti visą reikalingą pagalbą, kad pasiektų ir išlaikytų savo dvasinę gerovę ir taip realizuotų savo pašaukimą.

Tarp tokios pagalbos priemonių ypač išsiskiria, dėl savo specifiškumo ir malonės galybės, didysis egzorcizmas. Jo tikslas – išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos dvasiniu autoritetu, kurį Kristus patikėjo savo Bažnyčiai.

Tikinčiojo teisė gauti tokią specifinę pagalbą susišaukia su pareiga, liečiančia ne tik apskritai krikščionių bendruomenę, bet konkrečiai ir pirmiausia tą, kuris bendruomenėje yra atsakingas ir turi teisę reguliuoti egzorcizmų tarnystę bei pareigą pasirūpinti, kad tokia pagalba realiai pasiektų tuos, kurie kenčia nuo realaus varginimo, įkyrių minčių ir apsėdimo. Vietos Ordinaras, kuris paprastai yra pats diecezijos Vyskupas, turi aiškiai išreikštu leidimu skirti kunigą (arba Vyskupą) tarnystei egzorcizuoti apsėstuosius. Dėl šio savo specifinio autoriteto Ordinaras asmeniškai yra pašauktas saugoti ir reguliuoti šią tikinčiųjų teisę, atsižvelgdamas į galiojančias Bažnyčios normas.

Kad būtų moralinis tikrumas, jog tikinčiajam tikrai reikia didžiojo egzorcizmo, turi būti išmintingai atliktas tinkamas patikrinimas. Kadangi šio patikrinimo tikslas yra pripažinimas arba paneigimas tiesės gauti tokią specifinę maldą, jis turi būti atliktas griežtai ir negali būti suvestas į klebono ar kito kurio kunigo, kuriam tikintysis patikėjo savo varginimo būseną, išankstinę nuomonę. Kadangi prietarų, magijos ir satanizmo poveikio manifestacijos reikalauja sielų ganytojų dėmesio ir ypač didžiajam egzorcizmui, kaip gydomajai pagalbai, reikia aiškiai išreikšto vietos Ordinaro leidimo , ištyrimas turi būti atliktas arba jo paties, arba jo įgalioto tinkamo asmens (vyskupijos egzorcistas yra tam įpareigotas jau savo paskyrimo galia).

Dėl savo atsakomybės vietos Ordinaras negali atsisakyti atlikti ištyrimą pats arba per kitus asmenis, kad patikrintų, ar tikrai tikinčiojo būsena yra tokia, kaip jis sakosi. Jeigu atsisakoma atlikti pažintinį žmogaus būsenos ištyrimą, tuo pažeidžiama jo teisė galėti gauti šį dvasinį vaistą, būtiną jo išgijimui.

Jeigu a priori atsisakoma tyrimo, tikintysis turi galimybę ieškoti teisingumo bažnytinės bendruomenės viduje, eidamas netgi administraciniu keliu. Juk visi tikintieji turi galimybę „kovoti ir teisėtu būdu ginti teises, kurias turi Bažnyčioje, kreipdamiesi į kompetentingą bažnytinę valdžią, pagal teisės normas“.

Deja ne kartą matome, kaip daugybė iš tikrųjų varginamų, įkyrių minčių kamuojamų arba apsėstų žmonių turi vykti arba būti vežami į kitas vyskupijas, kad gautų specifinę didžiojo egzorcizmo maldą, ir tam atlikti tolimas keliones su neišvengiamais nemalonumais.

Ką daryti, kai tikintysis arba tas, kuris juo rūpinasi, paprašė Bažnyčios pagalbos, kad būtų atliktas išankstinis tyrimas, ir negavo jokio atsakymo arba skubotą žodinį neigiamą atsakymą?

Jeigu vietos Ordinaras nesiruošia pasirūpinti išankstiniu tyrimu arba pats asmeniškai arba per kitus asmenis, tikintysis arba tas, kuris juo rūpinasi, pirmiausia turi savo prašymą pateikti raštu. Jis parašys vietos Ordinarui laišką, formaliai prašydamas galimybės gauti išankstinį tyrimą, kad būtų patikrinta, ar yra reikiamos sąlygos atlikti didžiajam egzorcizmui, nes jis mano, kad yra velniškų jėgų varginimo, įkyrių minčių arba apsėdimo įtakoje.
Galimi atvejai:

1 a) Vietos Ordinaras, gavęs formalų prašymą, pakeičia savo pasirinkimą ir, atsakydamas raštu, priima tikinčiojo prašymą bei pasirūpina, kad jis būtų patenkintas.
1 b) Vietos Ordinaras nieko neatsako, tylėjimu patvirtindamas savo atsisakymą arba atmetimą .
1 c) Vietos Ordinaras gali atsiliepti formaliu atsisakymu, tai yra, raštu, į gautą prašymą.

1 a) Prašymo priėmimo atveju tikintysis turi laikytis nurodymų, išdėstytų laiške, kuriuo jam pažadamas pirminis tyrimas. Ordinaras gali siųsti tikintįjį tiesiai pas vieną iš vyskupijos egzorcistų, kad su juo būtų susitarta parūpinti tai, kas reikalinga šio žmogaus dvasinei gerovei. Arba gali įpareigoti kitą kunigą, kad atliktų tyrimą, neatmetant ir equipe, susidedančios taip pat ir iš pasauliečių, turinčių reikalingą medicininį pasirengimą. Pastaruoju atveju (kunigo ne egzorcisto arba kelių žmonių equipe)vietos Ordinaras, išklausęs jų nuomonę, turės padaryti galutinį sprendimą apie didžiojo egzorcizmo reikalingumą. Egzorcizmą galės atlikti arba jis pats, arba patikėdamas tą žmogų vienam iš vyskupijos egzorcistų, arba paskirdamas kunigą ad actum vel ad casum [tam veiksmui arba atvejui], kad atliktų egzorcizmą. Pastarojo paskyrimas egzorcistu baigtųsi arba šio konkretaus atvejo išsprendimu, arba paskyrimo atšaukimu, arba atsisakymu to, kuris gavo šį įgaliojimą, arba kai objektyviai neįmanoma atlikti didįjį egzorcizmą.

1 b) Antruoju atveju, tai yra, tylėjimo-atsisakymo, teisė numato, kad praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai Ordinaras gavo laišką (remiantis registruoto laiško gavimo kvito data), atsakymą reikia laikyti neigiamu, ir tada procesas yra toks pat, kaip formalaus atsisakymo atveju, aprašytu 1 c).

1 c) Vietos Ordinaro formalaus atsisakymo, tai yra, raštu, atveju tikintysis gali sutikti su autoriteto sprendimu arba toliau juridiškai ginti savo teisę. Tada, kad galėtų skųstis, pirmiausia turi raštu prašyti, kad vietos Ordinaras atšauktų arba pakeistų savo sprendimą . Šio antrojo registruoto laiško su gavimo kvitu išsiuntimas yra esminis, kad būtų galima reikalui esant, kreiptis toliau administraciniu keliu.

Yra labai pageidautina, kad tikintysis per dešimt dienų nuo pirmojo neigiamo atsakymo gavimo ieškotų susitaikymo, pasinaudojant tarpininkais, kaip kviečia kanonas 1733 §1. Jei visi tarpininkavimo mėginimai nedavė jokių teigiamų rezultatų, prieš pasibaigiant dešimties dienų laikotarpiui, reikia siųsti antrąjį laišką.

Po šio antrojo laiško išsiuntimo vėl galimi trys atvejai:

2 a) Vietos Ordinaras, gavęs antrąjį formalų prašymą, gali pakeisti buvusį sprendimą ir per trisdešimt dienų raštu atsakyti, kad priima tikinčiojo prašymą ir pasirūpins, kad jis būtų patenkintas.
2 b) Vietos Ordinaras neatsiliepia, tylėjimu patvirtindamas atsisakymą arba atmetimą.
2 c) Vietos Ordinaras gali atsakyti formaliai atnaujindamas atsisakymą vykdyti prašymą.

2 a) Tokiu atveju, kai Ordinatas išleidžia naują dekretą, kuriuo priima prašymą, toliau einama kaip „1 a)“ atveju.
2 b) Jei per 30 dienų niekaip neatsako, atsakymas laikomas neigiamu ir tada elgiamasi kaip formalaus atsisakymo atveju, aprašytu žemiau .
2 c) Jeigu vietos Ordinaras išleidžia naują dekretą, kuriuo pakeičia ankstesnįjį tokiu būdu, kuris nepatenkina suinteresuotojo, arba vėl atmeta prašymą, tikintysis gali kreiptis į aukštesnę valdžią. Kitaip tariant, pereiti prie administracinio skundo.

Tada per penkiolika dienų nuo neigiamo atsakymo į antrąjį laišką kreipiamasi į Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregaciją. Bet prieš imantis šio kelio reikia atsižvelgti į tai, ką nurodo kan. 1446: „Visi tikintieji, bet pirmiausiai vyskupai uoliai tesistengia, kad, išsaugant teisingumą, Dievo tautoje būtų kiek tik įmanoma vengiama ginčų ir kuo greičiau būtų susitaikoma“.

Kongregacijai siunčiamas prašymas apginti teises, išdėstant faktus ir jau atliktus žingsnius. Prie laiško reikia pridėti du prašymus, jau siųstus vietos Ordinarui, ir, jeigu buvo gauti, jo atsakymus.
Galima kreiptis tiesiai į Romos Popiežių . Tokiu atveju jis arba patvarkys pats, arba nukreips prašymą kitai instancijai, pavyzdžiui: Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, Romos Rotai, Apaštališkosios Signatūros Aukščiausiajam Tribunolui ar kt., savo nuožiūra.

Vertė ses. A. Venskauskaitė ACJ

Į viršų
Skip to content