Gavėnios laikotarpis A

Kenozė  – ne pabaiga Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės, kai už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai,

Stulbinanti dovana bičiuliui Kartais mus netikėtai užklumpantys ir sujaukiantys mūsų įprastą ramybę įvykiai, pavyzdžiui, mūsuose įvykdyti rezonansiniai nusikaltimai ar paskelbta žinia apie šalia mūsų gimtinės sienų vyksiančias neproporcingai didelio masto karines „Zapad 2017“ pratybas, negali užgožti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šventei ruošimosi ir jos šventimo, nes absoliučiai viskas, kas įvyksta žemėje turi sąsajų su amžinybe.

Gyvojo vandens tėkmė Nors Jėzų, atėjusį į Samarijos miestą, lydėjo kaitri Izraelio saulė ir Jis jautė fizinį nuovargį, bet Jo dvasia buvo žvali, pasirengusi priimti bet kokį gyvenimo netikėtumą. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio, kurio keli vandens gurkšniai būtų bent iš dalies sumažinę troškulį. Bet Jėzus užmiršo savo poreikius, nes visą dėmesį sutelkė į atėjusią

Atsimainymas Kaip Dievo sukurta saulė apšviečia žemę ir žadina gamtą pakilti gyventi, taip iš atsimainiusio Jėzaus sklindanti šviesa simbolizuoja, kad kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus,  visus patrauks prie savęs. Su tikėjimu žiūrėti į Nukryžiuotąjį, tolygu matyti tikrąją Jo atsimainymo esmę – nužudytąjį Avinėlį, kuris, kaip apmiręs kviečio grūdas, prasmegs žemės įsčiose ir trečiąją dieną

Be gundymų nėra išganymo Gyvenimas be gundymų – ne gyvenimas, o vegetavimas, nes nesuteikia žmogui galimybių, įrodančių, ko jis iš tiesų yra vertas. Kas, atsainiai numodamas ranka į elementarių moralės principų laikymąsi, į pirmą vietą iškelia visų gyvenimo malonumų siekį ir sako: „Aš pagundų neturiu, nes, ką noriu, tai ir darau“, vadovaujasi iš viso Biblijos

Karui sakome „ne” Kai žmogus laikosi dvigubų mąstymo ir elgesio standartų, yra ne tik viduje suskilęs, bet tampa pavojingas kitiems. Jis, būdamas šventovėje, per stačiatikių Velykų apeigas gali vienoje rankoje pagarbiai laikyti degančią žvakutę, bet kita ranka gali būti suspausta į kietą kumštį, kuris, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėmis, gali „pavirsti” brutalaus karo simboliu, vykdančiu nežmonišką komandą

Askezė – klusnumo Viešpatyje šventė Kai dažnam postmodernios visuomenės nariui žodis „askezė“ neretai asocijuojasi su asmens laisvę ir iniciatyvas drausminančiu botagu, tiems, kurie nejučiomis klausia: „Kaip mano vietoje pasielgtų Kristus?“, asmeninės savitvardos motyvacijos daigai kyla iš subtilių Šventosios Dvasios inspiracijų, kurias atgena Jos nenuspėjamo malonės vėjo gūsis (žr. Jn 3, 8). Herberto Vorgrimlerio „Naujajame teologijos

Raidė užmuša – dvasia gaivina Neseniai įvykęs įtakingo Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčios pastoriaus Ulfo Ekmano ir jo žmonos Brigitos perėjimas į Katalikų Bažnyčią (beje, jų sunūs Bendžaminas, 7 metus dirbęs „Gyvenimo žodžio“ bendrijos žurnalo redaktoriumi į katalikybę buvo priimtas 2013 metais), vertas krikščioniško apmąstymo. Pastebėtina, kad U. Ekmano idėjomis buvo „apsikrėtę“ ir jaunieji Lietuvos sekmininkai,

Žodžio prasmė glūdi veiksme  Kai mintis ir žodis tampa konkrečiu veiksmu, dvasinis pradas įgyja materialaus dalyko formas. Tobuliausia būtybė – Dievas Žodis – tapo kūnu (Jn 1, 14), ir šis Jo sprendimas pranoko visus žmonijos lūkesčius, nes Jėzaus Apsireiškimo šlovės aušra nušvito Kūdikio lopšyje, paskui pasiekė viršūnę, kai Jis, prikaltas ant kryžiaus, visus pradėjo traukti

Svarbiau už viską  Ne kilniausių svajonių puoselėjimas ir net su visišku pasišventimu atliekami  tikėjimo darbai žmogų labiausiai priartina prie gyvojo Dievo, bet kūrinio panašėjimas į patį Kūrėją tinkamiausiai vyksta tada, kai savosios tapatybės tikrumą jis kaskart iš naujo atranda skaitydamas ir apmąstydamas Dievo žodį. Nėra svarbesnio tikslo kaip kaskart giliau pažinti Neregimąjį ir vis drąsiau

Dievo meilėje nėra šešėlių Gilindamiesi į daugeliui žinomą Jėzaus gundymo pasakojimą patiriame nuostabą. Tas, kuris vienu kvėptelėjimu galėjo visiems laikams nuo Žemės paviršiaus nupūsti savo maištinguosius priešininkus demonus, – tai bent netikėtumas – bendrauja su piktąja dvasia (iš pirmo žvilgsnio) tarsi su sau lygiu asmeniu. Dar daugiau. Jis leidžiasi jos nešamas, pastatomas ant Jeruzalės šventyklos

Jo atsimainymas – tai mūsų atsinaujinimas „Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti […], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta paslaptingas

Pašaukti garbinti Sekmadienio Evangelija liudija, kad Viešpats Jėzus keliaudamas į Galilėją užsuko į Samarijos miestą Sicharą (Jn 4, 5). Po kelionės Jėzus buvo nuvargęs, tačiau Jame plakė nenuilstama Širdis, kuri paskatino Jį sulaužyti klaidingą stereotipą – išankstinį žydų nusistatymą nebendrauti su samariečiais, kuriuos jie laikė nešvariais, tai yra nevertais apeiginio bendravimo. Todėl prisėdęs prie šulinio

Praregėjęs neregys Negalėjai Jėzau, praeiti pro šalį ir nepažvelgti į elgetą, kurio akys niekada nematė ne tik savo gimdytojos veido, bet negalėjo išvysti ir Tavęs – savo Kūrėjo bei Atpirkėjo. Šis aklasis yra žmonių giminės simbolis, nes visi mes gimstame dvasiškai akli ir kūdikystėje esame sielos neregiai. Bet ir vėliau ne visi norime praregėti. Kiek

Lozoriau, išeik! Lozorius – kaip sergantis pasaulis, kurį Jėzus atėjo ne išgydyti, bet prikelti naujam gyvenimui. Reikėjo, kad po keturių dienų iš tvaiką skleidžiančio mirusio Lozoriaus kūno pradėtų sklisti perkeičiančios malonės kvapas, bylojantis, kad žemėje atsiveria dangiškosios karalystės durys. Juk tik Dievas biologinės mirties pažeistus ir pūvančius kūno organus padaro gyvybingus bei sveikus. Tik Jis

„Osana“ ir mirtis – Jėzaus lemtis Verbų sekmadienį Bažnyčia taip sumaniai sujungia Kristaus išaukštinimą ir Jo kančią ant kryžiaus, kad jie tampa iki tolimiausių Visatos ribų vilnijančiu šauksmu: „Visų laikų Žemės gyventojai, neužmirškite, kad jūs savo nuodėmėmis ant kryžiaus pasmerkėte Tą, kuris vienintelis ateina Viešpaties vardu!“ (Mt 21, 9). Dievo žodis neklaidingai moko, kad visi