Viską atidavęs visko laukia iš mūsų
Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Niekas negali sustabdyti Einančiojo ir sėjančio į alkstančias žmonių širdis Dievo žodžio ir meilės grūdus, keičiančius jų gyvenimus bei likimus! Net fariziejai, nors ir iš pavydo neapkentė Mokytojo, bet, negalėdami tylėti, sakė tiesą: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį“ (Jn 12, 19). Ar šiandien galėtume priklausyti Kristui, jei Jis nebūtų Skelbiantysis Gerąją Naujieną ir Siuntėjas tų, per kuriuos ir mus pasiekė apreikšta Išganymo žinia? Ne veltui naujame Naujojo Testamento ekumeniniame vertime rašoma: Kokie gražūs žingsniai gerosios naujienos skelbėjų! (Rom 10, 15).
Vis dėlto gražiausi žingsniai To, kurio Širdis plačiausia, kurioje telpa milijardai atpirktųjų… Todėl tik vienintelis Žmogaus Sūnus, rizikuodamas prarasti dalį savo sekėjų, galėjo atvirai sakyti „nepatogią“ tiesą tiems, kurie visais laikais įkandin Jo eina ir eis: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs; negali būti mano mokinys (plg. Mt 10, 37; Lk 14, 26).
Tik iš pažiūros gali atrodyti, jog Kristus, iš norinčiųjų Juo sekti, reikalaudamas savęs atsižadėjimo, taip aukštai iškelia šventėjimo Jame kartelę, jog ne kiekvienas tikintysis yra pajėgus ją įveikti… Žinoma, jei mokinys, nors ir savaip puoselėja dvasinį gyvenimą, bet vis tiek nedrįsta visiškai atsiduoti Mokytojui ir nenori visada laikytis Jo mokymo, kad būtų visur vedamas Šventosios Dvasios, savyje dar yra susiskaldęs, nes, pavyzdžiui, ramiai pateisina savo pyktį artimui, manydamas: Kadangi mane labai įžeidusysis neatsiprašo, todėl jis vertas neatleidimo… Dėl savo kraujuojančios vidinės nuoskaudos žaizdos neleiskime savyje augti kito žmogaus smerkimo nuodėmės pūliniui, kuris negydomas perauga į dvasinio vėžio metastazes!
2022 metų karšta vasara kai kuriose Europos šalyse buvo išskirtinė – iki pavojingos ribos nuseko didžiosios upės ir išdžiūvo ne tik upeliūkščiai… Tai primena vieną iliustraciją. Įsivaizduokime ežerą, iš kurio išteka dvidešimt ar trisdešimt upeliukų. Galbūt geriau būtų, kad iš jo ištekėtų viena didelė upė, kuri būtų naudinga visai šaliai? Šie upeliai išdžiūna vasarą, nors pavasarį jie esti sraunūs… Bet kiekvienas iš jų atskirai neteikia jokios naudos, kadangi ežeras gali būti tik vienos didelės upės šaltinis. Taip pat ir žmogaus širdis yra sukurta ir pašaukta atsidėti tik vienam dideliam tikslui. Nedera vienos savo širdies pusės atiduoti Kristui, o kitos pusės – pasaulio niekučiams. Niekas negali tuo pat metu tarnauti Dievui ir Mamonai, nes joks žmogus iš prigimties nepajėgus iš karto atlikti dvigubus atsidavimą liudijančius veiksmus, skirtus dviem skirtingiems šeimininkams. Tad kaskart (maldingai budėdami) atiduokime Viešpačiui tuos savo prieraišumus bei netikras naštas, kurios labiau negu pečius slegia mūsų sąžines…
Pasak vieno rašytojo, ,,žmogaus širdis iš prigimties suskaidyta: skirtingos jos dalys atsidavę skirtingoms aistroms. (…) Dievas savo išrinktuosius, kuriuos Jis paskyrė būti garbingais indais, pašvęstais Jo šventam tarnavimui, įmeta į savo Žodžio ugnį, kad jų širdys išsilydytų ir, veikiant perkeičiančiai Dvasiai, būtų nulietos į šventą visumą, tai yra, kad jų širdys atsiskirtų nuo visų savo prieraišumų, vėl priklausytų tik Dievui ir viską savo gyvenime darytų tik dėl Jo”. Ar leidžiame Dievui Sūnui mus taip keisti Jo maloningos ugnies žaizdre taip, kaip Jis nori?
Jėzus aiškiai byloja apie tuos ateinančius pas Jį, kad jie negali būti Jo mokiniai, jei nelaiko neapykantoje savo namiškių (žr. Lk 14, 26). Iš tiesų gyvenime ne visada matome tikinčius tėvus, kurie Dievą bei Jo valią gerbtų bei mylėtų labiau negu savo vaikus. Nors gimdytojais, ypač senatvėje ar sergančiais, vaikai yra pašaukti rūpintis ir jiems paklusti, bet jei jie kartais (dėl dvasinio aklumo) verčia savo atžalas pažeisti Dievo įsakymus, tada jų nevalia klausyti. Taigi tas, kas tėvą taip myli, jog, pataikaudamas jam, pro pirštus žiūri į Viešpaties priesakų vykdymą, nevertas Jo mokinio vardo.
Bulgarijos arkivyskupas palaimintasis Teofilaktas sakė: ,,Žiūrėk, nesusigundyk šiuo posakiu, nes žmonijos Mylėtojas ne nežmoniškai moko, bet nori, kad Jo nuoširdus mokinys nekęstų savo artimųjų tik tada, kai jie jam trukdo atlikti Dievo garbei skirtus darbus…” Taigi išraukime iš neapykantos nedorybės nuodėmės dyglį, kad, savaip nusilpinta, galėtų pasitarnauti tik ypatingu atveju – gelbstint žmogų nuo jo svarbiausio tikslo žemėje atitolinimo – sielos išgelbėjimo Amžinybei.
Kun. Vytenis Vaškelis