Tie, kuriems labiausiai rūpėjo Jis, o ne savastis

Nenuvertinant aureolės

Visų Šventųjų iškilmė mūsų žvilgsnius kreipia į visus šventuosius, su Kristumi laimėjusius nežemiškus vainikus. Nors kai kurių menininkų paveiksluose šventieji vaizduojami su aureolėmis virš galvų (beje, krikščioniškoje ikonografijoje aureolė skirta ypatingam šventumui pažymėti), tačiau pačios aureolės neturėtume pernelyg sureikšminti. Juk šventumo esmė – ne aureolės spindulingas apvadas, vainikuojantis šventojo išskirtinumą, o pastangos, nuolat paklūsti Dievo Dvasios vedimui, idant laisvai pulsuotų tikėjimas, meilė ir ištikima tarnystė artimui.

Kai kurie dvasiniai autoriai pastebi, jog šventumo ašis – atvira malonei tikinčiojo širdis, pasirengusi Dieve mylėti visus, o aureolė – tam tikras šalutinis padarinys.

Laimingųjų dalia

Visų Šventųjų šventėje skelbiamas Kalno pamokslas (Mt 5, 1-12) atskleidžia tikrąjį kelią Dievop. Kristaus palaiminimai rodo, kad šventumas – ne didžiavimasis asmeniniais pasiekimais, bet tai malonės perkeista širdies būsena, atvira naujiems gyvenimo būdo pokyčiams. Palaiminimai pirmiausia skiriami tiems, kurie įdėmiai klausosi Mokytojo žodžių ir nori sekti Juo.

Kristus skelbia devynis palaiminimus, kurie prieštarauja pasaulietinei galios, turto ir sėkmės vaikymosi logikai.

Šventumas pasiekiamas ne paraidžiui vykdant kažkokias taisykles, o leidžiant Jėzui ateiti į mūsų kasdienybę, skausmą ir silpnybių išgyvenimus.

Beje, žodis makarios yra hebrajiško žodžio ašre` atitikmuo, kurio pirmoji prasmė reiškia „laimingas“, todėl vietoj palaiminti tiksliau sakytina laimingi.

Palaiminimai laimingiesiems

Laimingi beturčiai dvasia – jų yra Dangaus Karalystė (Mt 5, 3).
(Naujas ekumeninis vertimas, Lietuvos Biblijos draugija, 2023). Vargšas dvasia yra ne tas, kuriam tenka gyventi nepritekliuje, bet tas, kuris pripažįsta savo dvasinę tuštumą be Dievo, ir savo poreikį turtėti pas Dievą (žr. Lk 12, 2) pirmiausia patiki Jam. Tai pripažinimas, kad be Dievo esame bedaliai. Tačiau beturtystė tampa laimingų žmonių „kraičiu“ tuomet, kai jie savo viltis deda į Viešpatį, kuris atsiųs jiems pagalbą (žr. 2 Mak 15, 7) reikiamu laiku.

Laimingi liūdintys – jie bus paguosti (Mt 5, 4).
Nusiminimai dėl šiame pasaulyje patiriamų išbandymų yra laikino pobūdžio. Bėdų ištikti besimeldžiantieji ir pasitikintys Viešpaties pagalba, pritraukia maloningą paguodą. Taigi Emanuelis tapatinasi su mūsų ašaromis, praradimais bei skausmais. Kai Jį kviečiame, Jis nevėluodamas ateina; mus apramina ir pasilieka kartu.

Laimingi romieji – jie paveldės žemę.
Romumas nėra silpnumo savybė. Romieji – žmonės su charakteriu, nes sutramdė savo pyktį bei ambicijas ir gyvajam Dievui patikėjo savo gyvenimus. Savo aplinkoje jie nekuria neapykantos, bet skleidžia Jo ramybę bei gailestingumą. Šie gerumo bruožai įsispaudę Dievo Avinėlio Širdyje bei veide.

Laimingi, alkstantys ir trokštantys teisumo – jie bus pasotinti.
Juose slypi gilus vidinis troškulys gyventi pagal Dievo valią, o ne pagal vienadienius, iš piršto laužtus įnorius…

Laimingi gailestingieji – jų bus pasigailėta.
Kokiu saiku seikime kitiems, tokiu ir mums bus atseikėta. Širdis, gebanti atleisti ir rodyti aktyvią meilę artimui, kaip pumpuras saulėtą rytmetį atsiveria neišmatuojamam Atpirkėjo gailestingumui.

Laimingi tyraširdžiai – jie regės Dievą.
Nėra nieko gražesnio už neklastingą žmogaus širdį, kurioje laisvė patikti Dievui yra esminė sąlyga klestėti malonei, auginančiai neribotą pasitikėjimą Dievu ir dovanojančiai tokią ramybę, kurios akivaizdoje pasaulis bejėgiškai nuleidžia rankas…

Laimingi taikdariai – jie bus vadinami Dievo sūnumis.
Tikrieji taikdariai ne tik aplink save kuria taiką, bet stengiasi sutaikyti ir kitus, tarpusavyje pykčio kalavijais mosikuojančius.
Pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, turime nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas. Tad tesusitaiko kariaujantieji ir teatsiverčia. Nes tik kardinaliai pasikeitusieji tampa pajėgus sekti Kristumi, Taikos Kunigaikščiu, tada ir jie turės dalį Jo Karalystėje.

Laimingi persekiojami dėl teisumo – jų yra Dangaus karalystė. Laimingi jūs, kai dėl manęs jus užgaulioja, persekioja ir apie jus kalba visokias piktybes.
Ištikimieji Kristui neišvengiamai susiduria su pasaulio pasipriešinimu, nes pasaulis yra piktojo pavergtas (1 Jn 5, 19). Tačiau iš tiesų pasaulis ir kas jame gyvena priklauso Kristui Karaliui, Visatos Valdovui, kurį norėta nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nors Jis ir buvo nukankintas, bet negalėjo ilgai kape būti; slėpiningai prisikėlęs iš numirusių, paliudijo, kad mirtis – paskutinis priešas – neturi Jam galios (žr. 1 Kor 15, 26).
Tad viską kasdien patikėkime Gyvajam, ir nešamos mūsų naštos tikrai palengvės…

Džiaukitės, džiūgaukite, nes gausus jūsų atlygis danguje.
Šventieji, gyvendami tikėjimu į Dievo Sūnų (Gal 2, 20), tapo tikrais žmonėmis, nes garbingai – pagal Dievo valią – užbaigė žemiškąją kelionę. Dabar jie ne tik džiaugiasi amžina Dievo artimybe, bet ir malda užtaria mus, besistengiančius dorybių takais keliauti į Tėvo Namus.

Taigi įvykęs Visų Šventųjų triumfas Prisikėlusiajame, tai mūsų būsimosios ir galutinės pergalės Jame šauklys.

Kun. Vytenis Vaškelis