Šventykla, kuri nebesugriaunama

Visažinystė – neklystančių veiksmų esmė

Į Viešpaties poelgius mokomės žiūrėti per Jo paties supratimo prizmę ir, Šventajai Dvasiai vedant, stengiamės numanyti Jo elgesio motyvus, idant patys juos galėtume pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui. Žvelgdami į Jėzų, kaip į Dievo Sūnų visažinantį, kuriam iš anksto aišku, kas yra žmogaus viduje (Jn 2, 25), suprantame kodėl, kai Jis įžengė į Jeruzalės šventyklą ir pamatė, kad žydai iš Jo Tėvo maldos namų padarė prekybos namus, nesistebėjo. Kadangi Dievo Sūnaus žinojimas yra tolygus visų dalykų matymui (Tavo akys matė mane dar negimusį, Ps 139, 16), Jis jau buvo numatęs sprendimą, koks šioje situacijoje buvo tinkamiausias…

Jo uolumas ir širdžių sugedimas

Nėra nė vieno žodžio, liudijančio, jog Jėzus (niekieno netrukdomas) išvijo visus iš šventyklos ir išvartė pinigų keitėjų stalus pykdamas. (Beje, gal tik vienoje vietoje rašoma, kad Jėzus rūsčiai apžvelgė fariziejus, kai jie gėdingai tylėjo, nepritardami vienam iš Jo daromų stebuklingų ženklų, Mk 3, 5). Taigi Jis su tam tikru sielvartu ėmėsi darbo valyti šventyklą, suprasdamas, kad ne tik Tėvo namų sakralumas buvo paniekintas, bet ypač prekiaujančiųjų sąmonė bei širdys yra sudergtos nuodėmių degutu. Skaudžiausia, jog jie (dėl sveiko proto užtemimo) savo poelgius visiškai pateisino, nes nematė juose jokių blogio apraiškų, – štai dėl ko Jis labiausiai pergyveno. Nesugebėjimas pripažinti kaltės yra pavojingiausia dvasinio žlugimo forma, kokią tik galime įsivaizduoti, nes dėl to žmonės negali tapti geresni, – yra pastebėjęs popiežius Benediktas XVI.

Skamba pavojaus varpai

Kai Jėzus karvelių pardavėjus įspėjo, kad iš Tėvo namų niekam nevalia daryti turgaus, tai – priminimas, jog šventyklos erdvė pirmiausia yra skirta Dievo bei žmonių bendrystei – maldai, kuriai nėra kitų pakaitalų. Vėliau per apaštalą Paulių Dvasia bylos, jog mes patys esame Dievo šventovė, ir kas ją griauna, tą sugriaus Dievas (1 Kor 3, 16-17). Negalime užmiršti, jog į mūsų sielos bei kūno šventovę įvairiais būdais kėsinasi demonas ir nuodėmė. Ne veltui Jėzus mokė: Iš širdies kyla pikti užmojai, žmogžudystės, svetimavimas (…), piktžodžiavimas. Štai kas sutepa žmogų (Mt 15, 19-20). Taigi individo širdyje užsimezgusios nuodėmės pradžia – pritarimas blogoms mintims, įsileidžiant jas į savo vidų; ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Kaip galima išvengti skaudžių savo kalčių padarinių, kai, blogio paveikta ar net jo užvaldyta asmens savastis, dėl nuodėmių sunkumo, praradusi pašvenčiamą malonę, atsiduria nuolatinėje tamsybių jėgų įtakoje?

Sąžinė – Dievo šventovė

Katekizme skaitome apie vidinį balsą – sąžinę, kuri yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu, ir Jo balsas aidi asmens širdyje. Žinome, kad sąžinė atitinkamu metu mus įspėja saugotis blogų sprendimų, o kitu metu skatina daryti gera. Sąžinę ugdome, apmąstydami Dievo žodį, ypač savo mintis su tikėjimu bei malda kreipdami į Nukryžiuotojo pasiaukojimą…  Šv. Bernardo Klerviečio klausime glūdi atsakymas: Argi kad gydytum sąžinės žaizdas ir atgautum proto šviesą gali būti geresnis vaistas už nuolatinį ir ištvermingą Kristaus žaizdų apmąstymą? Viešpatie, išgydyk mano sąžinę, ir atsinaujins Tavo šventovė!

Link amžinųjų Velykų šventyklos

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Esate nupirkti. Tad savo kūnu šlovinkite Dievą! (1 Kor 6, 19-20). Apsaugosime savo kūno šventovę nuo nuodėmių sutepties, jei, atmesdami blogas mintis, vis stengsimės kreipti savo dėmesį į Viešpatį. Pasak Evagrijaus Pontiečio (žinomo dykumos tėvo, gyvenusio IV amžiuje), „dėmesys, ieškantis maldos, ras maldą, nes jeigu yra bent vienas dalykas, kuris eina paskui maldą, tai tas dalykas yra dėmesys. Todėl reikia jį lavinti“.

Tik leisdami malonei tyrinti mūsų širdis, pritraukiame Dievo laiminantį žvilgsnį ir artėjame prie amžinosios šlovės apsireiškimo – visagalio Dievo ir Avinėlio šventyklos (žr. Apr 21, 22), kuri yra pats Kristus – Bažnyčia, tai yra ypatingas Dievo artumas, ir jo vieno kiekvienam bus gana, kas tik turės laimę būti Danguje…

Kun. Vytenis Vaškelis