Mūsų lemtis – bręsti pjūčiai

Raktai į Karalystę

Kas su dėkingumu Kūrėjui žvelgia į aukštyn iš juodos žemės besistiebiantį žalią daigą, į kraunančias pumpurus medžio šakas ar į boluojančius javus lauke, pribrendusius pjūčiai, – toks žmogus netoli nuo Dievo Karalystės. Kas, stebėdamas kūrinius, mato Dievo neregimą galią ir šlovina Jį už Jo geradarybes, jau peržengė Karalystės slenkstį, nes Viešpaties garbinimas yra Dievo vaikų duona žemėje bei Amžinybėje.

Dėmesio centre

Šio sekmadienio Evangelijos apmąstymo centre – Dievo Karalystė, iš kurios pas mus atėjo Viešpats, kad pirmiausia apšviestų mūsų širdies akis ir mes pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti; koks Jo šventųjų garbingo paveldėjimo turtas ir kokia nepalyginama Jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant Jo neribotai jėgai (Ef 1, 18 – 19). Nors dėl savo fiziologinių savybių esame panašūs į nuolat ieškančius ėdalo gyvius, tačiau, kai Viešpaties žibintas apreiškia visas žmogaus būties gelmes (Pat 20, 27), ir mes pradedame įdėmiai klausytis Jo palyginimų apie savo būsimą paskirtį, mumyse auga įsitikinimas, jog mes Jam labiau rūpime nei mums (iki kaklo į kasdienybės rūpesčius pasinėrusiems) iki šiol atrodė.

Kas griežia pirmu smuiku?

Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Žmogus be Dievo apšvietimo bei apreiškimo yra niekas, nes jei ne Jo galybė, tai kas kitas tai neišvaizdžiai sėklai suteikia gyvybės potencialo jėgą, kai ji, nukritusi į dirvą, atgyja, ir pamažėle ima stiebtis, virsdama želmeniu, augalu, liudijančiu Kūrėjo visagalybę, kuri pasireiškia per gamtos dėsnius? Tai koks čia žmogaus indėlis? Mikroskopinis. Parašyta: Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas (1 Kor 3, 7).

Skubėk lėtai, ir būsi pirmas

Dievo karalystė – Jo žodžio sėkla, nukritusi į individo širdyje išpurentą žemę ir lėtai jo viduje brandinanti kantrybės dorybės vaisių. Augančios malonės tikrumui pasireikšti reikia laiko. Tai – ne „Greiti pietūs“, kaip skelbė vienos radijo stoties pramoginės laidos antraštė. Festina lente (lot.) – skubėk lėtai yra ne paprasčiausiam neskubėjimui liaupsė, bet pagiriamasis žodis tai mūsų gyvenimo tėkmei, kuri kaip laiko upė įteka į amžino nemarumo okeaną. Kai tikintysis savo dvasinio gyvenimo ritmą stengiasi priderinti prie įvairių dienos užsiėmimų, šios pastangos niekada nėra bergždžios, nes pagalbon ateina Šventoji Dvasia, kurios vedimas mus priartina prie tokio Dievo laikrodžio, kurio rodyklės rodo ne į užmarštį prabėgusio laiko valandas, o palaimintas Jo valios vykdymo atkarpas, kurios įprasmina bei pašventina visa mūsų egzistenciją.

Į tikėjimo gilumą!

Kai mūsų tikrasis aš kryptingai susitelkia į Dievo savyje ieškojimą, tada  laipsniškai įsišaknijame išlaisvinančios tiesos malonėje ir tolydžio iriamės į gyvenimo tikėjimu gilumą, būdami tikri, jog taip elgdamiesi trupiname paskutines savivalės sienas, kurios dar skiria mus nuo visiško paklusnumo Viešpačiui bei atsidavimo Jo veikimui. Darydami tai, ką turime daryti, ramiai įsitraukiame į dabartinio momento (laiko valandėlių) pašventinimą, ir, užuot bergždžiai jaudindamiesi dėl negrįžtamai praėjusių dienų, kuriose būta įvairių klaidų, prisiminsime, kad jos jau seniai per sakramentinę išpažintį išpažintos Dievui, todėl dar kartą (paskutinį!) atleisime patys sau, ir, džiaugdamiesi sugrįžusia sąžinės ramybe, gyvensime šia diena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.

Kokį derlių pjausime?

Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Kai sulaukiame gyvenimo rudenio, išmuša pjūties valanda, nes mūsų derlius prinoko (plg. Apr 14, 15). Koks jis bus, priklausys, ką sėjome. Kas sąžiningai dirbo savo pašaukimo lauke dėl Dievo ir kitų negailėdamas savęs, liudijo meilę, kuri uždengia visas kaltes (Pat 10, 12), negalės skinti blogų vaisių, nes tarp atlygio už tarnyste gerumu ir tarp atpildo piktadariams (Pat 10, 29) žioja praraja.

Tačiau kas ilgainiui nutolo nuo Dievo valios ir numojo ranka į savo pirmąją uolumu grindžiamą meilę, dar turi laiko pasitaisyti… Tereikia norėti savo širdies „ausis“ kaip anteną nukreipti į Viešpaties žodžių klausymą ir malonė ims veikti bei skatins keistis: Prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų (Apr 2, 4 – 5). Žmogui atsivertus, darbų kokybė įgyja naują pagreitį, nes jis jau stengiasi patikti Dievui, o ne sau. O tai įprasmina individo dabartį ir nulems jo ateitį. Taigi vykdykime ne savo siaurų interesų užmojus, o Dievo planus, ir savo dorybių raiška bręsime palaimintai Amžinybės pjūčiai. Sėkite teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių (Oz 10, 12).

Kun. Vytenis Vaškelis