III eilinis sekmadienis A 2023

Atsiversti – kasdien gręžtis į Jį

Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsnelė), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur ir visada viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Pradėtas atviras Jėzaus kvietimas: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!, nei vieno žmogaus negalėjo palikti abejingo.

Atsiversti – ne tik palikti nuodėmės kelią, leidžiant malonei keisti mąstymą, bet pasisukti į Dievą 180 laipsnių kampu ir, kiek įmanoma, stengtis išlikti tokioje Jo „atokaitoje“. Toks veidu atsigręžimas į Viešpatį reiškia, jog tikintysis tampa Jo mokiniu, asmeniškai apsispręsdamas Jam stengtis paklusti bei Jį mylėti labiau už kitus dalykus. Tada vyksta palaimintas kūrinio panašėjimas į Kūrėją, kai ne tik triasmenis Dievas ateina į žmogaus būtį (žr. Jn 14, 23), bet ir pats Visagalis jį savaip panardina į savo gyvenimo bekraštį okeaną.

Kai atokiame Romos valdytoje Galatijos provincijos mieste Listroje (dabartinė Turkija) apaštalas Paulius išgydė luošį, o ten esančios Dzeuso šventyklos kunigas dėl šio stebuklo didingumo liepė atvaryti jaučių ir drauge su minia juos paaukoti, tada apaštalai Barnabas ir Paulius (…) šoko prie minios, šaukdami: Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes skelbiame Gerąją Naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra (Apd 14, 8 – 15).

Tai – visiems iškalbingas liudijimas, – kaip svarbu nuo stabmeldystės, tuštybių bei bedieviško gyvenimo būdo visa esybe gręžtis į gyvąjį Dievą. Juk kaip saulėgrąža sukasi nuo šešėlio paunksmės į saulės šviesą, taip žmogaus siela, paliesta malonės, gręžiasi nuo stingdančios nuodėmės šešėlio į Gyvenimo šviesą.

Viena jauna moteris liudijo: „Buvau pakviesta į susitikimą, kuriame dėl mano atsivertimo meldėsi motina ir mano draugai. Mano emocinis pasaulis buvo iki gelmių sujudintas. Išpažindama savo nuopuolį maldavau Dievą išgelbėti mane iš nuodėmių ir net užmiršau tai, kas mane supa. Maldavau malonės ir patyriau aiškų atleidimo jausmą bei vidinį atsinaujinimą. Stodamasi sušukau: „Tai, kas buvo sena, praėjo, dabar visa tapo nauja“. Tai buvo panašu į įžengimą į naują pasaulį, į naują egzistencijos būseną. Natūralūs dalykai tapo šlovingesni; mano dvasiniai išgyvenimai buvo tokie ryškūs, kad net medžiai skambėjo dangiška muzika. Kiekviename materialiame visatos daikte aš pradėjau patirti nuostabą. Mano siela pakilo Dievo meilėje, ir savo džiaugsmu aš norėjau pasidalyti su kiekvienu“.

Kur mūsų lobis, ten yra širdis bei lemtinga mūsų gyvenimo kryptis. Pasak katekizmo, „širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (semitų ar biblinėje kalboje: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai; tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį…“

Kai žmogaus širdis, nuplauta malonės vandeniu, tampa nauja širdimi ir yra pajėgi laikytis Dievo įsakų bei juos vykdyti  (žr. Ez 36, 26 27), tada maldavimas: Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti! (Rd 5, 21), įgyja tam tikrą pagreitį: konvertitas pirmumą teikia ne tiems dalykams, kuriuos mato, bet neregimiesiems, turintiems sąlytį su Dievo karalyste. Taigi mūsų nuolatinis atsivertimas neatskiriamai suaugęs su Dangaus Karalyste! (Mt 4, 17).

Iš tiesų tiek Viešpačiui esam ištikimi, kiek paklūstame Jo valiai bei įkvėpimams. Čia laike besitęsiančio atsivertimo esmė. Pasak vieno rašytojo, kaskart, kai nenorime atsiversti, Dievas mus laiko atsakingais, o mūsų nenorą – tyčiniu nepaklusnumu. Mūsų kūniškas gyvenimas neturi viešpatauti – Dievas turi viešpatauti mumyse.

Viešpatie Jėzau, padėk taip gyventi Tavo tiesos šviesoje (plg. Jn 8, 12), jog, kai kasdien (maldos bei Dievo žodžio apmąstymų įtakoje) dvasia atsinaujiname, tegul keičiasi ne tik netikrų naujienų pažeisti mūsų požiūriai, bet ir mūsų įsisenėję įpročiai… Nors toks keitimasis bus skausmingas, nes dažnai teks patirti tam tikrą kūno bei dvasios priešpriešą, bet, malonei veikiant, vis tiek veršimės arčiau Tavęs ir matysime savyje vieną iš svarbiausių gyvenime pokyčių: kuo daugiau laiko skiriame bendrystei su Tavimi, tuo labiau atsinaujina mūsų vidinis žmogus (žr. 2 Kor 4, 16) ir mažėja iškreipta meilė sau. Tad melskime Viešpatį išminties bei kantrybės dorybių, idant tolydžio taip mūsų širdis užvaldytų Šventoji Dvasia, jog, atslinkus pagundai sąmoningai nusidėti, iškart nedvejodami ją vytume lauk…

Kun. Vytenis Vaškelis

Šv. Mišių transliacija iš Ruklos

Šv. Mišių transliacijos iš Ruklos Šventosios Dvasios parapijos koplyčios:

Ketvirtadieniais – 18:00
Sekmadieniais – 11:00

Scroll to Top
Skip to content