Valstybei – mokesčiai. O ką mes atiduodame savo Viešpačiui?

Daromas blogis atsigręžia prieš jį darančiuosius

Kuo labiau fariziejai svarstė, kaip Jėzų sugauti kalboje (apie tai šio sekmadienio Evangelijoje, žr. Mt 22, 15-22), tuo daugiau jie niršo, matydami, kad jų pastangos Jam pakenkti atsimuša kaip į sieną. Norėdami suktais klausimais Jį užspausti į kampą, patys pakliūdavo aklavietėn…

Kai fariziejai, iš neapykantos sudarę suokalbį prieš Jėzų, troško tik vieno – Jį nušluoti nuo žemės paviršiaus, tai buvo veikimas su tiesiogine tyčia, todėl kitaip ir būti negalėjo: blogis vienaip ar kitaip atsigręžia į nedorai besielgiančius. Kas užsispyrusiai persekioja Tiesą, tų būklė tolydžio vis blogėja (plg. Mt 12, 45), ir jie jau nebegali sustoti keliaudami savinaikos keliu.

Dviveidiško samprotavimo pinklės

Fariziejai, tykodami ką nors pagauti iš Jo lūpų (Lk 11, 54), uždavė klausimą apie mokesčių mokėjimą ciesoriui (Romos imperatoriui). Jų tikslas buvo Jį priversti pasirinkti vieną iš dviejų galimų atsakymų. Jei Jis būtų taręs: „Mokėkite“, iš karto netektų žydų palaikymo, nes jie nekentė romėnų valdžios okupantų ir nenorėjo mokėti monetomis, kurių vienoje pusėje buvo pavaizduotas imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Taigi būtų užtekę tik vieno žodžio, ir žydai būtų galėję Jėzų apkaltinti išdaviku…

O jei būtų pasakęs: „Nemokėkite“, fariziejai (kartu su erodininkais) būtų Jį apskundę Romos valdžiai kaip politinį maištininką, keliantį sąmyšį prieš imperiją. Už tai grėsė mirties bausmė.

Kitoks Jėzaus atsakymo lygmuo

Jėzaus mintys tūleriopai pranokta mūsų žmogiškų kalbų mastelį. Kadangi Jis, būdamas tobulas žmogus ir Dievas, visada mąsto ir elgiasi pagal tik Jam būdingus (aukščiausius) standartus, todėl Jo atsakymas dėl mokesčių mokėjimo, nustebino visus. Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui, atsakė Jis.

Nors gyvendami pasaulyje, esame žemiškos valstybės piliečiai ir atliekame pareigas visuomenei, bet taip pat priklausome ir Dievo Karalystei, kurios pilnatvę anapusybėje pasieksime, būdami visiškai pavaldūs savo Viešpačiui, tai yra pirmiausia laikydamiesi Dekalogo viršūnės – Dievo ir artimo meilės priesakų – vykdymo.

Taigi „ciesoriui“ – valstybei – mokame įvairius mokesčius, kurie yra šalies biudžeto finansinių įplaukų svarbus šaltinis.

Tačiau Dievui skiriame tai, ką iš Jo gerumo esame gavę. Jam priklauso ne tik mūsų kūno šventovė (žr. 1 Kor 6, 19), bet ir kiekvieno žmogaus siela bei širdis. Kai visa esybe (nepaisant kai kada pasitaikančio dvasinio tūpčiojimo vietoje) siekiame vieno tikslo – gyventi tikėjimu, tada, artėjant susitikimui su Gyvuoju, neturėsime sąžinės priekaištų gailėtis.

Šventojo pavyzdys

Antai Tomas Moras nuo 1935 m. gerbiamas kaip šventasis Katalikų Bažnyčioje, o nuo 1980 m. – ir Anglikonų Bažnyčioje. Įvairiausių tautų ir įsitikinimų žmonės jį laiko sąžiningumo bei principingumo pavyzdžiu. Jo paskutinieji žodžiai – „Mirštu kaip geras karaliaus, bet visų pirma Dievo tarnas“ – teikia įkvėpimo visiems, kurie skiria savo gyvenimą tarnauti bendrajam gėriui ir moko ištikimybės Dievo valios vykdymui, idant galėtume būti verti amžinai džiaugtis, ragaudami užderėjusius savo buvusios tarnystės (artimo gerovei ir didesnei Jo garbei) nenykstančius vaisius. Tik Danguje pilnai suvoksime, jog tai – nevystančio vainiko laimėjimas, tapęs mūsų Prisikėlusiojo garbingiausios pergalės, pasiektos Jam merdint ant Kryžiaus, dalimi.

Jėzui – mūsų džiaugsmai ir išbandymai

Atiduokite, kas Dievo – Dievui.  Kai tai, kas priklauso Jam (beje, Jis visko Viešpats), kaskart atiduodame Jėzui, tada Jo beribiam gailestingumui pavedame savo aplinkinių gyvybę, gyvenimą, tėvynės laisvę (…), – absoliučiai viską skiriame Jam. O kai Jam atsiduodame, nebe sau, bet Jam priklausome, nes Jame gyvename, judame ir esame.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, „mes esame Dievo nuosavybė, tačiau Jis nesielgia su mumis kaip su vergais, bet sudarė su mumis amžiais tveriančią meilės sandorą. Viską mes esame gavę iš Dievo – pasaulį, gyvybę, mirtį, dabartį, ateitį, – sako Paulius, – bet mes patys esame Kristaus, o Kristus – Dievo“ (plg. 1 Kor 3, 23).

Tad ar iš tiesų atiduodame Dievui tai, kas Jo? Kadangi iš Jo išėjome ir pas Jį turėsime sugrįžti, todėl tegul mūsų gyvenimas, laikas ir meilė pirmiausia – per mūsų Motinėlės Marijos Širdį ir Jos laiminančias rankas – priklauso tik Jam!“

Kun. Vytenis Vaškelis