Atėjo kaip vargšas, sugrįš kaip viešpačių Viešpats Jėzus, atėjęs tyliąją naktį į žemę mūsų atpirkti, laikų pabaigoje sugrįš „debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 26), ir Jį pamatys milijardai Jo atpirktųjų… Kai kartą mokiniai Jėzų, atsisėdusį Alyvų kalne, klausė apie būsimus Jo antrojo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklus (žr. Mt 24, 3), Jis …
Neišmatuojama našlės širdies auka Evangelijoje našlės aukojamų dviejų pinigėlių moralinė vertė gali simbolizuoti būsimosios Jėzaus aukos neaprėpiamą ant kryžiaus mastą. Tos dvi mažytės monetos – tarsi dvi išganymo plane dalyvaujančios figūros: Dievo Sūnus, atiduodantis už mus save, ir tikintieji, kurie besąlygiškai priima Jį, ir, sekdami Jo pavyzdžiu, savo gyvenimu atsiliepia į malonių pilną kvietimą. Naujame …
Dievo meilė yra Jo esatis Viskas prasideda nuo teisingų minčių, kurios žmogaus mąstymą kreipia link Dievo planus atitinkančių veiksmų. Dievas Sūnus yra Tiesa, ir kuo labiau pažindami Jį bei Jo mokymą kviečiame Šventąją Dvasią, kad Ji vestų mus paskui Kristų, tuo giliau suvokiame, jog mūsų tarnystė artimui yra tikras veikliosios meilės liudijimas Jam. Kai tikėdami …
Dvasios šauksmas Jėzui keliaujant per miestelius bei kaimus ir skelbiant dievišką Žinią, lydimą stebuklingų ženklų galybės, žmonių gyvenimuose vyko neregėti pasikeitimai. Priėmę Evangeliją į savo širdis, jie atsiversdavo, ir tikėjimo malonė juos skatino sekti Mokytoju. Kai Jėzus su mokiniais, sekant gausiai miniai, ketino keliauti iš Jericho (Mk 10, 46), aklas elgeta Bartimiejus, sėdėjęs prie kelio, …
Laimės kodas – tarnystė kitiems Kai Jėzus apaštalams baigė kalbėti apie savo kančią, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių, prie Jo priėjo Jokūbas ir Jonas ir ėmė prašyti garbingiausios šlovės danguje – vienam sėdėti Prisikėlusiojo dešinėje, kitam – kairėje (Mk 10, 34 – 37). Pirmiausia iš šio prašymo aiškėja, kad jie jau neabejojo Kristaus nemirtingumu ir …
Išsigelbėjimo prerogatyva Šio sekmadienio Evangelija byloja apie vieną jaunuolį, kuris pribėgo prie Jėzaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė, ką turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17). Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis panašus į karštai įtikėjusį konvertitą, nuolankiu parpuolimu ant žemės liudijantį, jog yra pasirengęs besąlygiškai vykdyti Mokytojo nurodymus. Tačiau teisingai …
Šeima Dievo šviesoje Jėzus nenuilstamai keliavo iš vienos vietovės į kitą ir tęsė savo pasiuntinybę gelbėti pražuvusių Izraelio namų avių (Mt 15, 24). Atvykęs į Judėją, Jis mokė daugybę žmonių, trokštančių išgirsti, ką skelbia Tas, kuris Gerosios Naujienos tiesas patvirtina stebuklingais ženklais. Viešpačiui kiekvieno žmogaus širdis – atversta knyga, kurioje surašyti geri bei blogi darbai… …
Bodėtis blogio darant gera kitiems Kai 2021 metais minime pasaulinę migrantų bei pabėgėlių dieną ir prisimename keturis tūkstančius vaikų, motinų ir vyrų, dėl įvairių priežasčių, palikusių savo gimtinę, pastogę, artimuosius ir atvykusių į mūsų kraštą ieškoti priebėgos bei oresnio gyvenimo nuo juos persekiojančių negandų, suvokiame, kad tai – mūsų visuomenėje naujas reiškinys, kviečiantis kiekvieną jos …
Žmogų sukilninantis mažumas Dieve Kodėl apaštalas Paulius troško skelbti „tik Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2)? Todėl, jog jis visa esybe suvokė, kad jo buvo pasigailėta… Nors jis buvo nuožmus pirmųjų krikščionių persekiotojas (taip elgėsi dėl neišmanymo), tačiau, kai atsivertė, tapo ne tik Viešpaties Jėzaus kryžiaus galybės trimitininku, bet ir savo kūne nešiojo …
Jo kryžiaus dovanos pilnumas atsiveria tik jį nešantiems Jėzaus pradėta Dievo žodžio skelbimo misija tęsis iki pasaulio pabaigos. Ji visada vyksta per atviros širdies žmones, pasiruošusius išgirstą Naujieną priimti į savo gyvenimą ir pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu aplinkiniams byloti, jog yra ir kitas pasirinkimas, ne tik pašventinantis kiekvieno asmens egzistenciją, bet ypač palengvinantis dorotis su iškylančiais …
Klausydami įtikėjome ir prakalbome Kai beribiu Dievo gerumu žydinčiame Rojaus sode įvyko tragedija, pirmieji žmonės paliovė klausytis savo sąžinės balso ir pražūtingu neklusnumo nuopuoliu sugriovė visus dieviškos bendrystės tiltus su Tuo, nuo kurio absoliučiai priklausė jų visuotinė gerovė. Jie dvasine prasme tapo akli bei kurti, panašūs į bejėgius kačiukus, kurie ką tik gimę nemato bei …
Kai širdis „numazgota“, žmogus visas švarus Rankas plauname muilu, o širdis – atgaila. Tačiau fariziejai elgėsi priešingai: rankų mazgojimo apeigą sudievino, o Jahvę – nuvertino. Esminius dalykus savavališkai sukeitė vietomis. Remdamiesi nuosavu teisumu, užuot, asmeniniu širdies bei gyvenimo atsidavimu Dievui, vykdę Jo valią ir Jam besistengią visur ir iki paskutinio atodūsio visiškai paklusti, Išrinktosios tautos …
Kas gali klausytis Jėzaus žodžių? Kai Jėzus mokiniams bylojo apie save, kad Jis yra gyvoji duona nužengusi iš dangaus ir kas valgo šią duoną – gyvens per amžius, šis liudijimas papiktino daugelį Jo mokinių (tuo metu būta daugiau nei septyniasdešimt pašauktųjų, žr. Lk 10, 1), ir jie sakė: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis! …
Panašiausiosios į Dievą Sūnų Ėmimas į dangų Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (žr. Lk 1, 48 – 49). Nors Biblijoje apie Marijos galutinį atbaigimą po Jos …
Gyvybės duona – gyvenimo Jame garantija Kai žydai, ieškodami Jėzaus, surado Jį kitapus Tiberiados ežero, Jis jiems priminė neseniai padarytą stebuklą – duonos padauginimą. Tada žmonės jos prisivalgė lig soties ir dėl to norėjo Jį paskelbti karaliumi, jų užgaidų tenkintuoju… Jų sotūs pilvai tarsi jiems šnibždėjo: „Suradome geraširdį stebukladarį, kuris išpildys mūsų prašymus… O ko …
Duonos padauginimas vidiniam praregėjimui Kai Jėzus, nuvykęs anapus Galilėjos ežero ir, pamatęs, kokia daugybė pas Jį atėjusi, paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“, iš anksto žinojo atsakymą, nes buvo neįmanoma už du šimtus denarų (Romos denaras – darbininko dienos uždarbis) įsigyti daugybę duonos kepalų, kad kiekvienas iš didelės minios gautų bent po gabalėlį. Stebuklingai …
Atokvėpio valandėlė beribio gailestingumo pagreičiui Apaštalų išsiuntimas žvejoti sielų jiems buvo pirmas „saldus“ Dievo išganyme dalyvavimo potyris. Viskas vyko sklandžiai: žmonės išgirdo naują Žinią, atviromis širdimis priėmė ją, atsivertė, ir Jėzaus vardu mokiniai išvarė daug demonų. Misijai pasibaigus, jie iš džiaugsmo švytinčiomis akimis sugrįžo pas Mokytoją, nes darė tai, ko mokė Jis. Klusnumas Dievui – …
Siuntimas – žmogaus būties perkeitimui Kai dar neegzistavome, amžinai buvome Dievo mintyse bei Jo Širdyje, nors ir negyvenome šiame pasaulyje. Pasinaudodamas mūsų tėvų save dovanojančia meile, Dievas mus tarsi „ištraukė“ iš nebūties „klampynės“, nes, kai mus pagimdė motinos, Jis iš anksto buvo sumanęs per Dievo Sūnaus Auką mus visus nusivesti pas Tėvą, kad Jo namai …
Sunki kelionė namo Kur žmogui mieliausia sugrįžti, išvykus iš savo tėviškės? Dažniausiai vėl į gimtinę! Šilti vaikystės prisiminimai, nuoširdi bendrystė su giminaičiais ir kaimynais, laimėtos dvasinės kovos ir laikini pralaimėjimai, savaip grūdinę dvasią, – viskas įsirėžia į žmogaus sąmonę, formuoja jo gyvenimo būdą ir likimą. Argi Nazareto gyventojai, sužinoję, kad namo grįžta Tas, kurio rankomis …
Audros ir tylos pamokos Šio sekmadienio pirmojo skaitinio pradžia – Aukščiausiojo apsireiškimas teisuoliui Jobui, kuris prarado viską, bet išsaugojo pasitikėjimą Dievu. Nors trys Jobo draugai norėjo įbrukti subjektyvias nuomones, teigdami, kad jo kančios (Dievo leisti išbandymai) yra pelnytos, jis jiems prieštaravo, nes jo sąžinė nebuvo apsunkinta kalčių… Giliai Jobo dvasinei kolizijai išspręsti reikėjo dangaus pagalbos. …
Ūglyje – didingo kedro galia Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje Viešpats per pranašą Ezechielį metaforiškai pažada atstatyti Izraelį su būsimuoju Mesiju: Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį pasodinsiu. Šis ūglis – „kaip šaknis sausoje žemėje“ (Iz 53, 2), nes Dievo Tarnas buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme Jį, bet nepamėgome. Jis buvo …
Amžinasis Žodis yra žmogaus maistas Ar gali būti kas nors brangiau už Eucharistinį pokylį, kuriame Jėzus mus sotina pačiu savimi? Šv. Mišiose Jis mums dovanoja savo Kūną ir Kraują, kad pasiliktume Jame ir būtume verti prisikelti paskutiniąją dieną amžinajam gyvenimui. Šv. Tomas Akvinietis apie Eucharistiją rašė: „Joks kitas sakramentas nėra išganingesnis už šį, kuriuo apvalomos …
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Meile liepsnojanti Trejybė Kai pavasarį atsiranda galimybė įėmiau stebėti paprastą žalia spalva pasipuošusį medžio lapą, kuris prieš pora mėnesių ant šakelės stiebo neaugo, imi suvokti, jog nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Augimo fenomenas yra paslaptingas, tylus ir lemtingas. Jis – Dievo charakterio atspindys. Viešpats veikia pasaulyje ir mūsų gyvenime slėpiningai …
Ateik, Sekminių Dvasia! Žmogus gali laimėti net visą pasaulį, bet jei pasikliaus vien savikliova ir ditirambus giedos asmeninės saviraiškos dievui, nors ir kūdikystėje bus krikštytas, be Kristaus savo gyvenimą tik barstys. Kodėl? Todėl, kad kiekvieno asmens lemtis visiškai priklauso nuo Dievo, kuris tik iš begalinio savo maloningumo palaiko mus buvime ir trokšta mus regėti danguje. …
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Prieš kildamas Aukštyn leidosi žemyn Kristaus Dangun Žengimas – Atpirkimo darbo pabaiga, primenanti, jog per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Jėzus įsikūnydamas paliko dangaus šlovę, prisiėmė kančią – kenozę, kuri liudijo, kad, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties, bus ir išaukštintas iki begalybės… Tik iš neįsivaizduojamos meilės mums Viešpats leido, kad Jo išvaizda …
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Kur auga meilės šaknys? Šiais laikais žodis „meilė“ yra testas daugeliui. Kas ji? Dorybingas žmogus atsakys: „Nuoširdi tarnystė kitam“; asmuo, pavyzdžiui, priklausomas nuo erotinio pasaulio vaizdų, leptels: „Meilė kaip seilė“… Kaip tikinčiajam vidinis pritarimas neskaisčiam vaizdui ar poelgiui yra nuodėmė, slopinanti sąžinės balsą bei gesinanti meilę Dievui, taip gašliam individui tarnystė savimeilei yra esminis saviraiškos …
Gyvybingiausios malonės proveržis Suprasti Kristų ir sekti Jį taip, kaip Jis nori, o ne taip, kaip mums įtaigiai šnibžda pataikūniška savimeilė, – tapatintis su Juo. Malonės apvalytas suvokimas, kad per Jėzaus mirtį bei prisikėlimą esame amžiams įskiepyti Vynmedyje, nes priklausome Jam, o nebe sau, mus skatina savo gyvybingomis širdžių šakelėmis su dėkingumu apkabinti Jo kamieną. …
Avys su Gerojo Ganytojo charakteriu Koks žmogus pasaulyje, trokšdamas panašėti į Gerąjį Ganytoją, galėtų iš anksto sakyti, kad jis kaip Jėzus savo kankinyste tobulai įvykdys Dievo valią? Vienintelis Dievo Sūnus galėjo aiškiausiai kalbėti apie savo gyvybės už mus paaukojimą, nes dėl to Jis ir atėjo į žemę. Jam bylojant palyginimu apie ganytoją, kuris už avis …
Protų ir širdžių atvėrimas Kai neužmirštamą Velykų dieną apaštalams pasirodė prisikėlęs iš numirusių Dievo Sūnus, pirmieji Jo žodžiai Ramybė jums! buvo priešnuodis jų baimėms šalinti. Tačiau, kad iš Ramybės Kunigaikščio (Iz 9, 5) sklindanti šviesa išsklaidytų visus mokinių abejonių rūkus, reikėjo dar valandėlės… Jėzus neatliko jokio ypatingo veiksmo, kad Jo ramybės palinkėjimas mokinių širdyse iš …
Matymą pranokstantis tikėjimas Atvelykio sekmadienį Prisikėlusiojo pasirodymas apaštalams ir Šventosios Dvasios įkvėpimas jiems yra iš Jo Širdies gailestingumo išsiliejimas mums. Ne veltui Jėzus, per Velykas pasirodęs šv. Faustinai, skleidė baltus ir raudonus spindulius, primenančius Golgotoje iš Jo kūno ištekėjusį vandenį bei kraują, kurie nuplauna atgailaujančiųjų kaltes ir jų sielas pripildo Dvasios, vedančios pas Kristų… Po …
Įskiepyti Prisikėlusiajame Nukryžiuotame glūdėjo prisikėlimo galia ir Jo mirtis buvo Velykų pradžia. Nors daugelis matė, kaip Kristus ant kryžiaus mirė, ir, pasak, šv. Augustino, „iš Jo kūno ištekėjusio kraujo dėka plyšo mūsų nuodėmių maišas“, bet Mirštančiajam ištarus: Atlikta!, mirtis, ką tik piktdžiugiškai triumfavusi, laikydama savo rankose neįtikėtiną Laimikį, staiga pati buvo nublokšta į lemtingo pralaimėjimo …
Kančios sekmadienis Žydų švenčiamos Velykos – išėjimo iš Egipto vergijos paminėjimas – yra žmonijos Atpirkimo ant kryžiaus provaizdis. Tačiau Jėzus būtų miręs ir prisikėlęs veltui, jei neturėtų savo sekėjų. Vienas svarbiausių Velykų įvykio tikrumo įrodymų – kiekvienas tikintysis, drauge su apaštalu Pauliumi savo kasdienybėje išpažįstantis: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. …
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2021 Skaityti daugiau »
Apmirti – „išbrinkti“ Viešpatyje Evangelija byloja, kad su Jėzumi bendrystės artumo malonę patirti troško ne tik atviraširdžiai žydai, bet ir kitataučiai (žr. Jn 12, 20). Tuo metu apie Jėzaus geradarybes jau buvo plačiai pasklidusios kalbos, todėl ne veltui kai kurie fariziejai su apmaudu kalbėjo: Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį! …
Iškeltasis ant kryžiaus Kai žydų sinedriono narys Nikodemas, malonės skatinamas ieškoti jo gyvenimo kryptį keičiančios tiesos, atėjo pas Jėzų, buvo naktis. Biblijoje nakties tamsa suprantama kaip priešprieša šviesai, nes, kas vaikščioja naktį, suklumpa. Antai Judas Iskarijotas savo Mokytoją išdavė naktį (žr. Jn 13, 30). Tačiau Jėzui, išnaudojusiam kiekvieną laiko atkarpėlę Gerosios Žinios skelbimui, ir tamsa …
Šventovės sugriovimas – mums išgelbėti „Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13). Kaip anuomet kiekviena žydų šeima, prieš pat Dievui juos išvaduojant iš Egipte patiriamos priespaudos, aukojo Jam ėriuką bei savo namų duris apšlakstė jo krauju, ir dėl to Viešpats išsaugojo izraelitų pirmagimių gyvybes, taip panašiai Kristus saugo bei laimina tikinčiuosius, kuriems …
Atsimainymo fenomenas Savo draugystę su Jėzumi stengiamės dėkingai puoselėti medituodami Jo besąlygišką atsidavimą Tėvui, atsimindami, kad Jo plano išbaigimui bus atiduota viskas, kas Jo Širdžiai yra brangiausia; be ko Tėvas, jei nebūtų Dievas, negalėtų gyventi… Gavėniai įsibėgėjant, Viešpats mums dovanoja žiupsnelį savo dangaus. Drauge su Jėzumi, Petru, Jokūbu ir Jonu kopiame į aukštą kalną, kad …
Bręstame malonės dykumoje Dievo Dvasia Jėzaus gyvenime yra tam tikra vėliavnešė. Ji yra Jo įsikūnijimo Alfa (Lk 1, 35), o po Jo krikšto Jordane – išsiliejančių malonių patepimo Galybė. Ji – didžioji Jo ėjimo į dykumą iniciatorė. O kur buvo Šventoji Dvasia, kai Jėzus 40 dienų kartu su angelais ir žvėrimis gyveno dykumoje ir leido, …
Būk švarus Jame! Anuomet raupsuotajam vien tik ateiti pas Jėzų buvo nepaprastas įvykis. Užuot artinęsis prie žmonių, ligonis privalėjo šalintis nuo jų ir, naikindamas paskutinius savo žmogiško orumo likučius, kaip pasmerktasis turėjo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“ Apie kokią jo išsigelbėjimo viltį buvo galima kalbėti, kai žydai raupsus laikė Dievo bausme už nuodėmes? Raupsuotasis rizikavo įkristi į …
Gailestingumo saulės užtekėjimas Kai Jėzus nuėjo į Petro ir Andriejaus namus, kur Simono uošvė gulėjo karščiuodama, gandas apie Jį jau buvo pasklidęs po visą Galilėją (Mk 1, 28). Jis buvo padaręs tik vieną stebuklingą ženklą – išvaręs netyrąją dvasią iš apsėstojo, ir daugeliui tarsi nuo akių žvynai nukrito, nes jie ėmė suvokti, kad Atėjusysis yra …
Naujam mokslui – taip, o prietarams – ne Naujo Jėzaus mokslo skelbimas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo anuomet Rašto aiškintojų bei sinagogos vyresniųjų, kurių mokymas neturėjo galios patraukti ir perkeisti klausančiųjų širdis. Kai kurie iš jų kalbėjo šaltai bei formaliai, o Jo žodis dvelkė galybe. Kadangi „mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29), …
Evangelija – gyvenimas atsivertimu Jėzaus viešoji veikla prasidėjo nuo Gerosios Dievo Naujienos skelbimo: „Atėjo įvykdymo metas“ (Mk 1, 15). Kiekvienas ištartas Jėzaus žodis yra skirtas ne mūsų žinioms gausinti ir savo intelektu didžiuotis, bet širdis bei likimus keisti. Jei teisusis Jobas išbandymų valandą išliko ištikimas Dievui ir sakė: Nepasitraukiau nuo Jo ištartų įsakymų, branginau širdyje …
Eiti pas Jį – veržtis pirmyn Kai šv. Jonas Krikštytojas, pirmą kartą matydamas Ateinantįjį, skelbė, kad Jis – Dievo Avinėlis bei Dievo Sūnus, kuris krikštys Šventąja Dvasia, šį liudijimą girdėjusieji stengėsi suprasti, ką visa tai galėtų reikšti. Racionaliu mąstymu besivadovaujantieji, panašiai kaip Mergelė Marija (žr. Lk 2, 19), stebėdami reiškinius svarsto savo širdyse; nusprendžia, ką …
Krikštas – vartai į gyvenimą Evangelija „Mergelės įsčių kūdikiui nereikia apsivalymo: krikštu Jis nuodėmes žmonių nuplaus, suteiks išganymą“, – skaitome Valandų liturgijos himne. Nenuodėmingajam Kristui po pasinėrimo į Jordano upės tėkmę reikėjo ne atgailos krikšto (beje, ar Dievo Avinėlio širdyje įmanoma rasti dėmę, kai Jis yra absoliutaus šventumo įsikūnijimas?), o Dvasios išsiliejimo, ženklinančio ne tik …
Gyventi gręžiantis į Dievo Žodį Verta, remiantis Dievo žodžiu, iškelti neblėstančią Dievo Žodžio šlovę. Pradžioje buvo Žodis(…), ir Žodis buvo Dievas. Dar prieš įsikūnydamas Jėzus buvo visatos paveldėtoju, ir per Jį buvo sukurti pasauliai (žr. Žyd 1, 2). Todėl pripažinti, kad Dievas Sūnus yra ne tik visų egzistuojančių dalykų Kūrėjas, Įkvėpėjas ir Palaikytojas, nes, kaip …
Nazareto Šeima – visoms pasaulio šeimoms Šventoji Šeima – skaidriausias Dievo atspindys. Kaip Švč. Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tarpusavio bendrystę grindžia beribe meile, tobulai besireiškiančia laisve bei didžiausia vienas kitam rodoma pagarba, taip panašiai ir Nazareto šeimoje – Jėzaus, Marijos ir Juozapo širdys plakė vienu altruistinio atsidavimo, pasitikėjimo bei meilės tarnystės …
Prieškalėdinė meditacija Kai kurie teologai teigia, jog jei įsikūnijęs Dievas gimdamas būtų pas mus atėjęs su ta dangaus šlove, kurią Jis turėjo dar prieš pasaulio sukūrimą, tos dieviškai akinančios šviesos niekas nebūtų pajėgęs ištverti… Nors mažutėlio Jėzaus šlovės galybę pridengė prisiimtoji žmogiškoji prigimtis, kuri, tarsi užmautas ant lempos gaubtas tą švytėjimo srautą, tačiau ypatingai Jo …
Mažėjimas sau – augimo Jame sąlyga Nors apie šv. Joną Krikštytoją Jėzus sakė, kad tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už jį, bet jis pats iš savęs „nebuvo šviesa“ (Jn 1, 8). Jei jis būtų pritaręs pagundai tapti šviesos šaltiniu, ir į kunigų bei levitų klausimą: „Kas tu esi?“, būtų atsakęs: „Aš esu, kuris esu“ …
Paruoškime savo širdis Ateinančiajam Kai apie 470 metus prieš Kristų per pranašą Malachiją Viešpats bylojo apie Joną Krikštytoją, kuris gims tam, kad parengtų Jėzui kelią (žr. Mal 3, 1), o šiai pranašystei išsipildžius, Jono tėvas Zacharijas, Dievo Dvasios įkvėptas, ėmė viešai apie ką tik savo gimusį sūnų skelbti, kad jis eis pirma Viešpaties jam kelio …
Grįžtančiojo laukimo forma Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelijoje minimam žodžiui budėti Jėzus suteikia universalią prasmę bei ypatingą reikšmę. Savo mokiniams pateikdamas palyginimą apie šeimininką, kuris, prieš iškeliaudamas svetur, tarnams paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti, Viešpats kalba apie save patį, nes Jis antrą kartą į žemę ateis ne Kalėdų su mumis švęsti, bet tikinčiųjų į amžinųjų …
Dieviška Karalystės kvailumo išmintis Jėzus žmonių širdis keičia ne prievarta, o meile. Jo švelniosios revoliucijos esmė – demaskuoti nuodėmės kerus ir atverti savo Širdies horizontus. Kai žmogus su tikėjimu bei alkdamas tiesos atvirai priima Gerąją Naujieną, tampa Kristaus Karalystės nariu, nes realiai įsitikina jį įkvėpusios malonės neklaidingumu, ir supranta, kad Visagalio gerumui nėra ribų… Vergas …
Kristus dar sugrįš! Nors Kristus savo mirtimi bei prisikėlimu iš numirusių mums nupelnė Išganymą – atvėrė mums vartus į Dangų, bet kokį galutinį derlių pjausime amžinybėje, priklausys nuo to, kokią sėklą sėjome žemėje, kai stengiamės kaskart labiau gyventi tikėjimu nei regėjimu… Šio sekmadienio Evangelija mūsų žvilgsnį kreipia į Dievo Sūnų, kuris vaizduojamas kaip antrą kartą …
Našlė – tarsi paankstintas vaisius Evangelija liudija apie vienos neturtingos našlės auką šventyklai, kuri simbolizuoja patį Jėzų. Viską atiduodama ji pranoko visus kitus aukotojus ir dėl to, kad jos neregėta auka tapo labai panaši į būsimą Jo auką ant kryžiaus medžio, kai kurie Biblijos aiškintojai įžvalgiai pastebi, jog ši našlė – tarsi paankstintos malonės vaisius. …
Kokia šio gyvenimo vertė be būsimojo? „Jei Kristus nebuvo prikeltas (1 Kor 15, 14) ir mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Kartais naudinga į pirmą vietą iškelti tas Šventojo Rašto mintis, kurios mums duoda stiprų impulsą susimąstyti… Iš tiesų, kokia prasmė gyventi, jei, tarkim, genialiam menininkui už …
Nebijoti šaukti su Bartimiejumi Įdėmus Dievo Sūnaus žodžių klausymasis, vedantis į žydinčius laisvės sodus, yra vartai į atsivertimą ir išgydymą, nes neatskiriamai susijęs su vidiniu imperatyvu daryti tai, ką išgirdome. Žmonės gyvenimo paribyje. Vienas iš tokių – aklas elgeta Bartimiejus. Jis sėdėjo šalikėlėje, kai Mokytojas su mokiniais ėjo keliu. Neregys dėl savo negalios buvo atsidūręs …
Tarnaujant šokti į Dievo glėbį Žmogus geriausiai įprasmina gyvenimą prisimindamas svarbiausią tikslą. Iš Dievo gerumo gavęs dovaną gyventi, vien asmeninėmis pastangomis niekada neįprasmins savo egzistencijos. Net sukūręs meno šedevrą, kai turės mirti, pripažins, kad menka žmogui paguoda žinoti, jog jis save „įsiamžino“ pagarbiuose aplinkinių prisiminimuose, o pats keliauja į anapusybę viską palikdamas žemėje… Jei žmogus …
Niekas neturi užimti Dievo vietos Godus žmogus ritasi į stabmeldystės dugną (plg. Kol 3, 5), o dosnus žmogus pritraukia Dievo palaiminimus (žr. Pat 22, 9). Vienas teologas rašė: „Turėjimo ekonomija užgniaužia dovanojimo ekonomiją. Apverčia aukštyn kojomis santykį tarp priemonių ir tikslo, žmogų iš šeimininko padaro kūrinių vergu“. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą, kai plačiau …
Santuoka – vyro ir moters meilės uola „Negera būti žmogui vienam. Padarysiu tau tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18), – tarė Viešpats, ir Jis, Adomui miegant, iš vieno jo šonkaulio sukūrė pirmąją pasaulyje moterį – žmoną Ievą. Tai – didi pirmosios šeimos paslaptis, kuri vaizduoja amžiną Trejybės bendrystės vienybę… Deja, kokie skaudūs ir apgailėtinai trapūs bus …
Grįžti į Tiesą – grįžti į save Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus mokinių neadekvatų elgesį vieno žmogaus atžvilgiu, kuris Jo vardu išlaisvindavo ligonius iš piktųjų dvasių varginimų (Mk 9, 38). Garbė ir atsakomybė lydi tą asmenį, veikiantį „tuo Vardu“, kuriam nėra lygių pasaulyje (plg. Fil 2, 10 – 11). Išvien su Jėzumi daryti gerus …
Jėzus tapatinasi su mažiausiais Popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje viešėjimo proga prisiminkime, kad Jėzaus žodžiai išsipildo mūsų gyvenime. Kai Simonui Petrui tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18), Viešpats, nors turės iškęsti Petro išsižadėjimą, paskiria savo įkurtosios Bendrijos vadovu, nes iš anksto žino, kad …
Kas Aš esu tau? Atkreipkime dėmesį, kad šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris savo mokinius užkalbino, su jais keliaudamas į Pilypo Cezarėjos kaimus. Net trumpa kelionės atkarpa simbolizuoja mūsų visos žemiškos kelionės pradžią ir pabaigą. Gimėme, kad mirtume? O, ne. Geriau taip sakykime: „Jei šiame gyvenime su Juo išvien keliausime, mirties per amžius neragausime“ …
Jis visa daro nuostabiai Jėzaus išgydytas kurčnebylis simbolizuoja daugelį žmonių. Jis trokšta išgydyti dvasiškai kurčius asmenis, kad jie, išgirdę Evangelijos tiesą, jos vidinės jėgos paliesti bei padrąsinti, drauge su apaštalu Pauliumi galėtų aplinkiniams liudyti: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Dievo Sūnus dėl to tapo žmogumi, kad mes galėtume ateiti pas Jį ir …
Kas išeina iš mūsų širdžių? Kai žmogaus protą ir širdį apšviečia Jėzaus žodžių išminties spinduliai, jo viduje tolydžio įsišaknija suvokimas, kad dieviškas mokymas, užuot nustelbęs žmogiškos prigimties dalykus, juos tik sukilnina… Šio sekmadienio Jokūbo laiško skaitinys byloja apie šviesybių Tėvą, nuo kurio sklindanti šviesa yra nekintanti bei tobula, turinti dievišką galią iš pašaknų pakeisti tuos …
Mūsų ištikimybė Kristui Šio sekmadienio Evangelija byloja ne apie apaštalus, bet apie kitus Jėzaus mokinius, kurie, girdėdami Jo kietus žodžius (žr. Jn 6, 51), nesistengė jų giliau suvokti, ir, užuot Jį prašę plačiau paaiškinti, leidosi užvaldomi negatyvių emocijų, pasipiktino Juo (žr. Jn 6, 61) ir pasišalino… Papiktinimai nelygu papiktinimams. Visais laikais pasitaiko tokių individų, kuriems …
Jos į dangų Ėmimas – mūsų likimas Kai švenčiame Žolinę, bažnyčiose skaitoma Evangelija byloja apie Švč. M. Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą. Šių šventų moterų susitikimas bei bendrystė Viešpatyje buvo vienas iš svarbiausių jų žemiškos kelionės etapų, nes Elzbieta, besilaukianti Jono Krikštytojo, kuris pasauliui parodys Atpirkėją, susitiko su nėščia Mergele Marija, kuriai šv. popiežius Jonas …
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) B 2018 Skaityti daugiau »
Poilsis – darbo starto aikštelė Kaip neįsivaizduojame darbo be pailsėjimo, taip ir poilsis tik tada yra prasmingas, jei jis mums padeda tinkamai pasiruošti darbui. Kai pirmoji apaštalų misionieriška kelionė baigėsi, jie grįžo pas Jėzų ir „Jam apsakė visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę“ (Mk 6, 30). Tai – pamoka mums. Kiekvienas krikščionis, pabaigęs dienos …
Popiežius Pranciškus tęsia apaštalų misiją Kiekvienas žmogus gimdamas yra Dievo siunčiamas atlikti žemėje savo paskirtį, kad po savo mirties įgytų amžinąjį atlygį… Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra išganymo tiltas, kuriuo skirta eiti žmonijai; ir jis jungia žemę bei dangų. Šio sekmadienio Evangelija liudija apie apaštalų išsiuntimą skelbti Dievo žodį ir gydyti ligonius (Mk 6, 7). Prisiminkime, …
Jėzus – Dievas ir dailidė Darbas darbui nelygu. Jėzus tikėjimą į Jį, kurį į žemę atsiuntė Dievas Tėvas, priskiria labai svarbiam darbui (žr. Jn 6, 29). Iš tiesų, tikėdami ir pasitikėdami Juo, pašventiname savo egzistenciją, nes Jo malonė lydi kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį… Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio …
Išgydymas – daugiau nei malonė Kai Jėzus gyveno žemėje, visi Jo ištarti žodžiai ir atlikti veiksmai, kurie buvo skiriami aplinkiniams, turėjo tiesioginę sąsają su amžinybe, iš kurios Jis pas mus atėjo… Kaip be Atpirkimo nėra visiško išgydymo, taip be išgydymo priėmimo nėra Atpirkimo pilnatvės išsipildymo. Kas iš to, jei Jėzus savo Auka mus išgelbėjo, o …
Sportuojant pritraukti malonę Kai 1904 metais popiežius Pijus X pirmą kartą priimdamas gimnazistų sportinio renginio dalyvius Vatikane uždegė žalią šviesą sportui, dėl šio netikėto popiežiaus poelgio vienas sutrikęs Romos kurijos dvasininkas stebėjosi ir paklausė: „Kur mes taip darydami nueisime?“, Pijus X geraširdiškai šypsodamasis atsakė: „Į rojų, brangusis“. Prieš prasidedant Pasaulio futbolo čempionatui, popiežius Pranciškus pasveikino …
Sėkla – pjūties pradžia Jėzus beriamą dirvon sėklą palygino su nesustabdomu Dievo karalystės augimu (žr. Mk 4, 26). Rašytojas Čarlzas Railis (Charles Ryle) šitaip aukštino pradžią: „Atsiminkime, kad malonė, kaip ir bet kas kitas, turi pradžią. Galingiausias ąžuolas kažkada buvo tik gilė. Galiūnas kadaise buvo tik kūdikis. Tūkstantį kartų geriau turėti malonę želmenyje, nei jos …
Ištikimybė Jėzui Gott mit uns! – “Dievas su mumis!” (vokiečių k.) – toks buvo užrašas ant Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių sagčių. Tai – tikėjimo ant savo egoistinės kurpalio sampratos užmovimas; troškimas, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis jiems. Tai – gyvenimo tikėjimu profanacija… Neseniai praėjusių iškilių liturginių švenčių šventimas buvo skirtas mūsų …
Gyvenimo duona ir taurė „Duonos paplotėlis yra realesnis už visatą, jame labiau buvimo pilna, jame kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, tai migla, sutrikdanti laiką saulei, – tai Dievas tremtyje“, – šiais žodžiais šv. popiežius Jonas Paulius II įveda mus į Devintinių šventės apmąstymą, kai Ostijoje pasiliekantis Jėzus byloja: „Aš čia iš …
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Trejybės meilė – tikroji Jos ir mūsų laimė Kai bendraujame su Kristumi, panašėjame į Jį, nes Šventoji Dvasia Dievo Tėvo garbei mumyse augina savuosius vaisius: „Meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą…“ (žr. Gal 5, 22). Tik Šventoji Dvasia mūsų riboto mąstymo protui gali atverti akimis nepastebimą Švenčiausiosios Trejybės Asmenų gyvenimo pažinimą. Iš …
Sekminės – išganymo viršūnė Liturginio Velykų laiko pabaigos kulminacija – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Ji, nužengdama apvainikavo visą žmonijos išganymo istoriją. Nebūtų nužengusi Dvasia, nebūtų į žmonių širdis išsiliejusi gyvojo vandens jūra; nebūtų kankinių, tapusių naujų krikščionių sėkla; nebūtų XXI amžiuje didžiausiai pasaulyje krikščionių religijai priklausančių narių, sudarančių nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų gyventojų; po mirties …
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Atėjusysis iš dangaus grįžta į jį Prieš žengdamas į dangų, Kristus siuntė savo mokinius skelbti Evangeliją visiems žmonėms, nes tik ją pažindami ir jos laikydamiesi, gyvenimo pabaigoje galėsime su tikėjimu tarti: „Dėl Jėzaus gyvenau, Jam savo paskutinį atodūsį skiriu, su Juo prisikelsiu iš numirusių ir įžengiu Ten, iš kur niekas nenori grįžti atgal“. Mes atėjome …
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Dievo ir žmonių Motina Didi tikėjimo tiesa: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), kad Jį pagimdytų Marija, kurią Jis pats sukūrė. Pasak Vatikano II Susirinkimo, „Marija yra Kristaus ir žmonių Motina, kaip Adomo palikuonė, susijusi su visais išganymo reikalingais žmonėmis…“ Atpirkėjo Motinos elgesys gali pamokyti kiekvieną, sekantį Kristumi. Kai …
VI Velykų sekmadienis B 2018. Motinos diena Skaityti daugiau »
Apvalytų šakelių vaisiai „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8). Mūsų tikroji gerovė priklauso nuo mūsų tikėjimo darbų, skirtų Viešpačiui bei artimui. Kai su malda sąžiningai darome tai, ko iš mūsų laukia Jėzus, tinkamiausiu būdu pagarbiname Dievą Tėvą, nes esame Jo vaikai ir Kristaus mokiniai. …
Ganytojas – vedlys ir kelionės palydovas Nors avys yra mieli padarai, bet joms neduota gebėjimo mąstyti; jos klauso savo bandos piemens balso aklai. O kas seka Geruoju Ganytoju, žino, kad Jo pralietas kraujas yra ne tik visos žmonijos įvykdyto Atpirkimo kaina, bet Prisikėlusysis ir toliau rūpinasi kiekvieno žmogaus išganymu, nes trokšta visus nusivesti į amžinai …
Priimti iššūkį šventėti „Dykumos tėvų pamokymai“ knygos (išleista 2014 metais) pratarmėje rašoma: „Kuo giliau žmogus suleidžia šaknis į Dievą, tuo mažiau yra priklausomas nuo praeinančių žemės dovanų“. Mūsų gyvenimo pašaukimo esmė – savo širdį kelti aukštyn, galvojant, kad tikroji gerovė ateina iš vienintelio Dievo ir taip kasdien ramiai daryti mums skirtus darbus, kad jei ši …
Pasirodžiusysis moko gyventi tikėjimu Jėzus mirdamas ant kryžiaus labiausiai troško (žr. Jn 19, 28) Jam atsiduodančių sielų. Kam būtų reikėję aukotis, jei niekam nebūtų rūpėję sekti Pasiaukojusiuoju. Jis matė, kad Jo išganymo dovaną skelbsiantys ir iki mirties liudysiantys apaštalai, netekę Mokytojo, dėl žydų baimės yra pernelyg susigūžę ir virpantys. Reikėjo, kad Pasirodžiusysis jų širdyse įžiebtų …
Kristus gyvas! „Jeigu Jis gyvas, tai ir aš gyvas, nes nuo Jo priklauso mano gyvybė. Iš tiesų – Jis yra mano gyvybė, Jis – mano tinkamumas. Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas?“, – rašė palaimintasis Gerikas Injietis (Guerric d’Igny, 1078–1157). Kristaus prisikėlimui iš numirusių nėra lygių. Nors Jo prikeltasis iš numirusių Lozorius yra …
Dėl mūsų atidavė viską Verbų sekmadieniui skiriama Zacharijo (VI – V a. pr. Kr.) pranašystė, išsipildžiusi, Jėzui įjojant į Jeruzalę: „Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Kai iki žydų Velykų tebuvo likusios kelios dienos, Jėzus pradėjo ruoštis savo …
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2018 Skaityti daugiau »
Nebijoti apmirti Kai savo protu kryptingai naudojamės siekdami tikslo, mūsų valia išskleidžia atkaklumo ir kantrybės sparnus, kad iki galo atliktume tai, ką buvome pradėję. O patyrę tam tikrą emocinį pakylėjimą (kaip atlygį už atlikto darbo pastangas) suprantame, jog net viso mūsų gyvenimo triūsas – tik mažas lašas didžiajame Viešpaties Dievo veiklos okeane… Šio sekmadienio Evangelija …
Jėzaus kenozė – mūsų lobis 1990 metais kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas uždegė žalią šviesą laisvei, kad ne tik kiekvienas savo sąžiningu triūsu įneštume tam tikrą indėlį į demokratinės valstybės kūrimą, bet pirmiausia stengtumės pažinti apreikšto Dievo žodžio tiesą, kuria kasdien vadovaudamiesi galėtume suvokti, jog tik tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu Jėzumi yra …
Meile panašėti į Mylintįjį Mūsų esminis tikslas yra įgyvendinti ypatingą Viešpaties sumanymą – tapti panašiais į Jėzų, kad mumyse visiškai pilnai atsiskleistų bei subręstų tikroji tapatybė, kuri yra garbingiausia Dievo vaikams suteikta privilegija. Juk, mums patiems nesuvokiant, į šį pasaulį atėjome iš pilnos meilės Dievo Širdies ir, laiko pilnatvės valandai išmušus, būsime pašaukti sugrįžti… Nors …
Kertinė kantrybės atrama Šiame skubos amžiuje daugelis nori greitų permainų, bet nenori laukti. Tačiau kiekvieno darbo kokybiškam atlikimui reikia laiko ir kantrybės. Kai užsiėmimas teikia vidinį pasitenkinimą, dažnai net nepagalvojame, kad, atlikdami kokius nors veiksmus, buvome kantrūs. Bet jei kartais svarbią pareigą vykdome prisiversdami, patiriame stresą ir tampame suirzę, prisiminkime Tą, kurio kantrybė kenčiant ant …
Tėvynės paaukojimas Marijai Marija, pagimdžiusi Dievo Sūnų, pasak katekizmo, „Jo neužstoja: veikiau Ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodegetria), to kelio „ženklas“. Taigi Ji – mūsų šio gyvenimo kelionės Bendražygė ir didžioji Rūpintojėlė, linkinti mums to, ko trokšta pats Viešpats… 2018 metų vasario 11 – oji yra istorinė diena, nes …
Rytas – dienos gimimas Ankstus kėlimasis – žmogaus proto pergalė prieš kūną, kai teisingą pasirinkimą kaskart patvirtiname valingais veiksmais, liudijančiais, kad kiekviena diena yra ne savaime mums skirta duotybė, bet – dovana, ir mes nežinome, ar rytoj jos vėl galėsime sulaukti. Kai vakare Kūrėjui padėkojame už praeinančią dieną, savaip prisidedame ne tik prie būsimo laiko, …
Jis, tėvynė ir mes Dievas, tauta ir jos žmonės – vertybės, kurios niekuo kitu nepakeičiamos. Čia esminis dėmuo yra Esantysis, nes, kai mums dar nebuvo suteikta egzistencija, Jis buvo mums dar negimus… Panašiai esti su Jo meile. Jei turėtume tikėjimo pilnatvę ir darytume nuostabius darbus, bet neturėtume meilės, būtume niekas (plg. 1 Kor 13, 1 …
Jam reikia ne aukso, o mūsų Sulaukę Naujųjų metų ir prisiminę, kad nuo Dievo Sūnaus apsireiškimo pasaulyje skaičiuojami mūsų epochos metai, pažvelkime į Kristų ir išminčius, atvykusius su dovanomis, matyt, iš tolimosios Persijos (pagal kilmę jie priklausė kunigiškajai persų kastai) Jo pagarbinti. Nors evangelisto Mato minimi išminčiai buvo astrologai, pseudomokslo šalininkai, bet galime manyti, kad, …
VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) B 2018 Skaityti daugiau »
Kalėdų prasmė Kalėdų eglės iliuminacija, dovanų pirkimo bumas ir skanėstais nukrautas stalas – dalykai, kurie yra tam tikros nuorodos į Užgimusįjį, kuris, apsireikšdamas žemėje, nušvito labiau nei saulė, tapo mūsų tikrosios laimės Dovana ir dievišku Valgiu (plg. Jn 6, 56) tiems, kurie Jį tiki… Jėzaus geneologinės kilmės knyga (Mt 1, 1) susijusi su visų žmonių …
Apšviesk, Šviesa, pasaulį! „Kas yra bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14). Jei nebūtų žmonių nuodėmių tamsos, nebūtų pas mus atėjusi pasaulio Šviesa – Kristus, nes ten, kur šviesu, nereikia įžiebti žiburį… Žmonijos nuopuolio tamsa pritraukė Šviesą, ir todėl liturginėje giesmėje girdime: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo“. Kai žmogus …
Jo atėjimas – lemtingas Kasdien matome besikeičiančius pasaulio reiškinius, į kuriuos atitinkamai reaguojame: vienus priimame kaip gyvenimo neišvengiamybę, pavyzdžiui, savaip tolerantiškai vertiname tuos įvykius ar orų permainas, kurie nuo mūsų nepriklauso. Bet yra dalykai, kurie lemia mūsų ateitį… Niekas negali būti abejingas tam Asmeniui, kuris dėl to atėjo pas mus, kad mes, atėję pas Jį, …
Pabudus gyventi Jame Pasaulio Gelbėtojas, atėjęs iš anapusybės, gimė laike. Nors beribėje amžinybėje neegzistuoja mums įprasta laiko sąvoka, nes joje nėra nei pradžios, nei pabaigos, bet Dievo Sūnus savuoju įsikūnijimu dėl mūsų amžinosios gerovės taip pašventino praeinančio laiko duotybę, kad ji mums tapo tarsi tam tikra starto aikštele, nuo kurios pakylame (atsiplėšiame nuo pernelyg didelės …
Jis dar ateis Jis – šlovingasis Dievo Sūnus, Jam viskas priklauso ir Jis viską valdo. Jis visada yra su mumis ir mes esame Jame. Net ir tada esame Jėzaus nuosavybė ir nebepriklausome patys sau (1 Kor 6, 19 – 20), kai apie tai nesusimąstome. Bet žmogui vengti galvoti apie tai, ką dėl mūsų padarė Kristus, …
Veidmainystės priešas – tiesa Veidmainystė yra tam tikra stabmeldystės rūšis, kai, ignoruojant tiesą, aklai keliaklupsčiaujama savo netikrajai būčiai – mus apgaudinėjančiai savimeilei. Vienaip galvoti ir kitaip kalbėti bei elgtis – veidmainystė, nes dvigubų moralinių standartų laikymasis – rafinuotas melas, gesinantis paskutinį žmogaus sieloje švytintį tiesos spindulį ir neišvengiamai atveriantis kelią į savigriovą. Žmogus dviejų skirtingų …
Visų Šventųjų šventė Visų Šventųjų iškilmė švenčiama nuo IV amžiaus. Anuomet Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Šios šventės ištakos siejamos su popiežiumi Bonifacu IV, kuris 609 metais pašventino Panteoną Romoje, jį pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro …
Išgydymas Jėzaus žemiškosios pasiuntinybės neįsivaizduojame be Jo misionieriškų kelionių, kurių tikslas – taip skelbti Gerąją Žinią, kad jos perkeičiančioji galia aplinkiniams nušvistų visomis Jo gailestingumo vaivorykštės spalvomis. Prie Jericho miesto kelio kaip vienišas atsiskyrėlis, visuomenės atstumtasis sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus. Natūralu, kad visais laikais viešos pagarbos nestokoja tie asmenys, kurie, pasinaudodami savo prigimtiniais dvasiniais bei …
Kas yra didžiausias? Kaip Dievas dar geriau galėjo paliudyti savo meilę žmonėms, jei ne siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Bet Tėvo meilės kulminacija – žodis „atidavė‘. Jis mums atidavė tai, ką turėjo brangiausia – savo viengimį Sūnų. Dievo Sūnų priimame kaip Jo įsikūnijimo dovaną. Tačiau dovanų dovana – Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Gal mūsų žmogiškai …
Gyvenimą keičia malonė Tik žvelgdami per dieviškosios Karalystės perspektyvos prizmę, kai šio sekmadienio Evangelija į pirmą vietą iškelia nenuilstamą amžinojo gyvenimo siekiamybę (Mk 10, 17), galime Kristaus mokymo šviesoje vertinti net kartais iškilusius skandalingus įvykius. Štai neseniai Tikėjimo mokymo kongregacijoje dirbusio mons. Kžyštofo Charamsos (Krzysztof Charamsa) paskelbtas prisipažinimas, kad jis esąs gėjus, laimingai gyvenantis su …