Baimė nugalima tikėjimu
Prieš gilindamiesi į Jėzaus ,,pasivaikščiojimo” audringo Tiberiados ežero bangų paviršiumi fenomeną, apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 14, 26), prisimename stebuklingą duonos padauginimą, simbolizuojantį gyvąją Duoną – Eucharistiją. Net tada, kai Jėzaus mokiniai atpažino Esantįjį, ramiai einantį per ežero bangas ir akimirksniu suvaldžiusį gamtos stichiją, Juo tik stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis buvo užkietėjusi (Mk 6, 52).
Jis – dangaus Duona, iš savo neaprėpiamo Širdies gerumo aruodo, visiškai neseniai tūkstančius dykai pasotinęs duona, minios įsivaizdavimu (matyt, panašiai manė ir Jėzaus mokiniai), buvo vertas karaliumi paskelbimo garbės, ir todėl izraelitai ketino Jį pasigriebti, idant Jis, kaip geraširdis stebukladarys, visada būtų pasiruošęs jiems nemokamai parūpinti ne tik duonos ir žuvų… O Jėzus nenori dubliuotis, – kam Jam reikia būti savo lyderystę demonstruojančiu žydų tautos pirmuoju asmeniu, kai Jis yra ir visos žemės Karalius (Ps 47, 8), ir tikrasis Visatos Valdovas! Kadangi minia Jėzaus planų nesupranta; Jis jai – terra incognita (nežinoma žemė), todėl Jis nuo jos pasitraukia, ir, prieš kopdamas į kalną melstis, liepia mokiniams sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, iš anksto žinodamas, kad jie be Jo, to kranto lengvai nepasieks…
Ar galėtume būti užtikrintai ramūs, kad visi pasieksime amžinybės uosto krantus, jei, plaukdami Bažnyčios laivu ir manydami, kad jokios tamsybių bangos vis tiek nepajėgs jo nuskandinti (plg. Mt 16, 18), laikytumės tik tų mūsų gyvenimo Vairininko – Jėzaus mokymo tiesų, kurios mums patiems atrodo naudingos ir parankios? Kas nepriima visų tikėjimo tiesų, nepriima Kristaus, nes Jis nėra padalintas. Kai trūksta tikėjimo dalykų visumos, trūksta visko. Tada dalinė krikščionybė yra niekinė, nes yra „atskiesta“ religijos netikrumu, nepajėgiančiu arčiau Dievo patraukti dvasiškai drungnų žmonių širdžių. Tai – viena iš daugelių priežasčių, kodėl daug bažnyčiose pakrikštytųjų nesiekia artimesnio maldoje bendravimo su Viešpačiu, nes šį dvasinį poreikį užgožia patogaus gyvenimo malonumų vaikymasis, trokštant komforto labiau negu Kristaus.
Matyt, kad apaštalai kelionę valtimi pradėjo ramiai, nes niekas iš jų net numanyti negalėjo, jog gamta iškrės tokią išdaigą, kuri jiems taps viena iš įsimintiniausių pamokų… Jiems nuplaukus toli nuo kranto, valtį ėmė blaškyti smarkios bangos, ir jie, prisiminę Jėzų, pagundos paveikti, galėjo net su priekaišto gaidele mintyse į Jį kreiptis: Kur esi, mūsų Mokytojau? Kodėl palikai vienus, kai mums Tavęs dabar labiausiai reikia? Labai tikėtina, jog mokiniai, matydami, kad dėl audros jų gyvybės kabo ant plauko – valtis gali apsiversti ir jų kūnai nugarmėti į dugną, prašė Aukščiausiąjį juos išgelbėti, ir jų malda nenuskriejo į dausas…
Jėzus ant banguojančio ežero paviršiaus mokiniams pasirodė tik ketvirtos nakties sargybos metu, tai yra, prieš aušrai brėkštant. Kaip ant delno matėsi jų nuovargis, tam tikras nusivylimas ir pasitikėjimo Dievu stoka. Jis žinojo, jog, apsireikšdamas kiek įmanoma vėliau, padės jiems geriau suvokti savo charakterio privalumus ir trūkumus. Žinojo, jog šis išbandymas sustiprins jų tikėjimą bei pasitikėjimą Juo, suteiks naują klusnumo Jėzui impulsą, kad, kai jie klausysis Jo žodžių, kaskart labiau suvoktų, jog į juos kreipiasi ne tik visavaldis Viešpats, bet ir tas juos Mylintysis, kurio pasiaukojimui ant meilės aukuro – Kryžiaus – niekas ir niekada negalės prilygti.
Kadangi Jėzus, žengdamas „pasišiaušusiu“ ežero paviršiumi, buvo atokiau nuo jų valties, judantis Neatpažintojo siluetas jiems atrodė kaip šmėkla, todėl apėmusi baimė juos vertė šaukti. Žodynuose rašoma, jog šmėkla tariamai pasirodantis mirusio žmogaus ar šiaip kieno pavidalas. Taigi tartum gyvybės elementų turinti šmėkla iš tiesų tėra realybę iškraipanti iliuzijos iškamša. Tai – fantasmagorija (gr. phantasma – vaiduoklis + agoreuo – kalbu) – keisti, iliuziniai liguistos vaizduotės padariniai. Šiuos nemalonius dalykus tenka priskirti pervargusiems apaštalams, nakties metu, kai ilsimąsi, turėjusiems tamsoje (gal mėnulio šviesos prietemoje?) sunkiai irtis pirmyn, idant be atvangos bangų talžoma valtis, netaptų liūdno jų likimo įkaite.
Gelbėdamasi lapė slepiasi savo oloje, paukštis ieško prieglobsčio miške. Išbandymus patiriantis tikintysis taip pat skuba prie saugaus malonės sosto. Visos maldos nukreiptos į didįjį dangaus priebėgos uostą. Tūkstančiai audros blaškomų laivų atrado ten prieglobstį. Kai tik prasideda audra, išmintinga ten plaukti, pakėlus visas bures, – taip rašė vienas pamokslininkas.
Atomazga jaudinanti. Apaštalų vidinės maldos šauksmas išgirstas; Dvasios vėjui pučiant, tikėjimo burės kyla aukštyn, ir per šurmuliuojančius vandenis skamba balsas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu: Drąsos! Aš Esu. Nebijokite! Nors jūra dar šėlsta, bet mokinių tikėjimas atgimsta, ir Petras (dar neatsikratęs abejonių šleifo) prabyla: Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu. Mokinio tikėjimas, virstantis veiksmu, kartais net Mokytojui gali diktuoti sąlygas. Eik! Praplėtę šio minėto žodžio sąvoką, sakome: „Tikėk ir judėk pirmyn“! Kai kitų apaštalų kojų pėdos turėjo fizinę atramą valtyje, užtikrinančią natūralų saugumo jausmą, Petras lyg kūdikis žengia pirmąjį tikėjimo žingsnį ant stiprybę teikiančio ir stebuklą gimdančio Jėzaus žodžio: „Eik“, jokių išbandymų baimių nepažįstančio pamato.
Ir mokinys, neskęsdamas, eina vandeniu link Kristaus, žiūrėdamas į Jį. Šiame judviejų žvilgsnių junginyje glūdi antgamtinė galia, išlaisvinanti Petrą iš nuolatinio žemės traukos jėgoms pavaldumo… Jeigu mokinį ir Mokytoją būtų skyręs, pavyzdžiui, tik dviejų metrų atstumas, galimas daiktas, jog Petras nebūtų pradėjęs grimzti gelmėn… Pulsuojanti meile Jėzaus artimybė būtų taip stiprinusi jo pasitikėjimą Mokytoju, kad apie jokį skendimą nebūtų ir kalbos. Bet gal triumfuojančiai besidžiaugiantį Petrą, susidorojusį su tokia užduotimi, kokios dar nebuvo margame pasaulyje, būtų apėmusi perdėto pasididžiavimo savimi nuotaika, ir jis būtų pradėjęs savo dvasia skrieti į tokias euforijos aukštybių žvaigždes, iš kurių grįžus į kasdienio gyvenimo tikrovę, net nebesinorėtų prisiminti kietų, bet labiausiai žmogaus esybę ir jo likimą keičiančių Emanuelio žodžių: Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! (Mt 7, 14).
Tačiau Jėzus nuo Petro buvo labiau nutolęs, nei tikėtasi. Atstumas tarp kūrinio ir Kūrėjo matuojamas ne etaloniniu ilgio vienetu, bet širdies atsivėrimo malonei dydžiu. Tai – Dievo ir žmogaus vidinio santykio pasekmė. Petrui reikėjo skęsti, kad sulaukęs pasigailėjimo, ne tik Jėzui leistų sugriebti jį ir apsaugoti nuo žūties, bet, net išgirdus jo žmogišką silpnumą pabrėžiančius žodžius: Silpnatiki, ko suabejojai?!, paprasčiausiai su nuolankumu pripažinti jų teisingumą ir vėl, tiesiai žvelgiant Jėzui į akis, kartu su apaštalais, nebeblaškomojoje vėtrų valtyje, su dėkojančiu tikėjimu tarti: Tikrai Tu Dievo Sūnus!
Pasak įžvalgių popiežiaus Pranciškaus žodžių, visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktis Dievo, būti ištvermingi išmėginimuose ir įsikibti į Kristų Jėzų, kaip į mūsų vilties objektą.
Kun. Vytenis Vaškelis