,,Šunyčiai“ nėra nurašyti žmonės

Priešistorė

Kai anuomet Jėzus skelbė Žinią ir jos tikrumą palydėdavo stebuklingais išgydymo ženklais, fariziejai su erodininkais iš pavydo ir neapykantos Dievo Sūnui, ėmė tartis kaip Jį pražudyti (Mk 3, 6). Užuot Teisusis būtų priimtas, buvo savųjų atstumtas. Todėl iš dalies dėl šios ir kitų priežasčių Jis su savo mokiniais patraukia į pagoniškas Tyro ir Sidono sritis; reikia ir kitataučiams – visam pasauliui skelbti Evangeliją, juk dėl visų Jis guldys savo gyvybę!

Atkaklumo dorybė

Jau vien Jėzaus buvimas yra išganymo tinklai tiems, kurie ieško Jo ir, kai reikia, maldauja pagalbos. Viena moteris kanaanietė (pagonė), išgirdusi, jog Jėzaus Širdies gerumas apima dieviškuosius horizontus, ir, suvokdama, jog dėl savo dukros išgelbėjimo (iš šėtono apsėdimo pančių) ji nieko daugiau negali prarasti – dukrelė yra jos viso gyvenimo džiaugsmas (o kol ją valdo priešas) ir kančia, ji suranda Išganytoją ir, išpažindama Jo, kaip Dievo, garbingumą, visą savo tikėjimą sutelkia į trumpą maldavimą: Pasigailėk manęs!..

Neprašo išgydymo, o vien pasigailėjimo. Tai – vienas iš gražiausių nuodėmingo kūrinio, besikreipiančio į švenčiausią Viešpatį, maldos pavyzdžių.

Iškalbinga Jėzaus tyla

Nors Jėzus tyli, jos širdis jaučia, kad Jis viską žino apie kraujuojančias jos ir dukros vidines žaizdas. Nejaukios pauzės metu ji gali pagalvoti: Kadangi nepriklausau išrinktajai tautai – Izraeliui, gal esu neverta, kad sulaukčiau gelbstinčio pasigailėjimo?.. Tačiau jos atkaklumas nuveja šią pagundą; ji yra pasiryžusi siekti užsibrėžto tikslo iki pat artėjančios, viską nulemiančios atomazgos.

O mes, ar greitai nusiviliame, kai nuoširdžiai meldžiamės, ir, atrodo, kad niekas nesikeičia – dangus tarsi tapo nebylus? Kartais net bijome pateikti Viešpačiui aiškių prašymų, nes, kai ne iš karto į mūsų maldas atsakoma, daugelio dalykų ir nebeprašome, nes nebesitikime būsią išklausyti… Taigi, ko aš nedrįstu prašyti Jėzaus?

Esminis lūžis

Šv. Augustinas pastebi, kad ši kanaanietė „duoda mums nuolankumo ir pamaldumo pavyzdį“. Kai pagaliau Jėzus prabilęs moko, jog Jo pasiuntinybės tikslas – pražuvę izraelitai, moteris puola ant žemės, maldaudama pagalbos, ir visi jaučia, jog netrukus kažkas turi įvykti, nes atmosfera yra jau perkaitusi… Paskutinis Jėzaus testas kanaanietei. Čia tinka danų teologo S. Kierkegoro ištarmė: Arba, arba. Į kietus Jėzaus žodžius: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams, – ji galėjo sureguoti dvejopai. Na, to jau per daug, – mane Mesijas viešai sulygino su šunimis – tais nešvariais padarais, kuriais paniekinančiai žydai vadina pagonis. Tokio įžeidimo nesitikėjau. Užuot, man ir mano dukrai padėjęs, mane atstūmė nuo savęs…

Meilė, kuri nugali

Visažinis Jėzus iš anksto žinojo, jog ji atsakys kitaip, ir todėl jos nuolankumo kantrybę bandė (ir užgrūdino) iki galo. Jos ryžtas pasitenkinti tik duonos trupiniais, nukritusiais ant žemės, paliudijo jos didį tikėjimą ir dar didesnę meilę savo dukrai. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie minėtos kanaanietės motinišką meilę savo vaikui, bylojo: Galima sakyti, kad būtent meilė skatina tikėjimą, o tikėjimas savo ruožtu tampa meilės atpildu. Meilė, kuri ištveria viską, laimi. Jėzus negali atsispirti tokiai širdžiai. O kas yra mano tikėjimas, viltis ir meilė? Jei tos kanaanietės pavyzdžiu iš Jėzaus mylinčių rankų „netyčia“ ant žemės nukritusį duonos gabalėlį paimsime su Jam dėkojančia širdimi, gausime daugiau nei prašome, nes sulauksime Dievo meilės, kuri gydo, apvalo ir perkeičia.

Jėzus ne tik išgydė jos dukrą, bet ir palietė šios moters širdį savo meile… Nuo to momento moteris nebebuvo pagonė. Ji tikėjo Jėzumi ir perdavė šį tikėjimą savo dukrai.

Kun. Vytenis Vaškelis