IV Velykų sekmadienis B 2021

Avys su Gerojo Ganytojo charakteriu

Koks žmogus pasaulyje, trokšdamas panašėti į Gerąjį Ganytoją, galėtų iš anksto sakyti, kad jis kaip Jėzus savo kankinyste tobulai įvykdys Dievo valią? Vienintelis Dievo Sūnus galėjo aiškiausiai kalbėti apie savo gyvybės už mus paaukojimą, nes dėl to Jis ir atėjo į žemę. Jam bylojant palyginimu apie ganytoją, kuris už avis guldo gyvybę, Jis iš anksto galėjo save išvysti ant kryžiaus, nes Kūrėjui įprasto laiko šimtmečiai tėra tik mikroskopinė amžinybės dalis. Beje, nors Visagalis į laiko trumpumą gali žvelgti tarsi į kolibrio sparnų iki 80 kartų per sekundę suplasnojimą, bet Tam, kuris Golgotoje, alkdamas sielų išganymo, troško mirti, kad išsilaisvintų iš vos pakeliamos kančios agonijos, kiekviena sekundė galėjo atrodyti kaip tūkstantis metų.

Geras ganytojas yra kaip ėriukas, vedamas pjauti.  VIII a. prieš Kristų Izaijas esamuoju laiku pranašavo apie mus: Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o Viešpats uždėjo ant Jo kaltę mūsų visų. Jėzus yra priešingybė vagiui, kuris ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Jis, užuot nulaužęs palaužtą nendrę (žr. Iz 42, 3), žmonėms dykai duoda naują gyvenimą, iš jų širdžių ištraukdamas mirties geluonį, kuris yra nuodėmė (1 Kor 15, 56). Jis visai nepanašus į samdinį, kuris, kai pamato sėlinantį vilką, palieka avis priešui, nes jam avys nerūpi.

Vienas nelaimingiausiųjų yra netikras ganytojas, kuris, užuot stengdamas padėti jam patikėtoms sieloms vis labiau siekti Kristaus artumo, deja, savo elgesiu, kartais piktinančiu aplinkinius, liudija, jog jo paties širdis tvinsta nedoromis užmačiomis. Apmaudu, kai tikintieji matydami savo netinkamą ganytojo elgesį, turi prisitaikyti šiuos Jėzaus žodžius: Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Gerai, kai ganytojas, nors asmeniškai ir stokoja tikrojo ganytojo savybių, bet, pavyzdžiui, per šv. Mišių homiliją stengiasi skelbti ne save, o Jį.

Kristus sakė: Aš esu vartai. (…) Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Neteko girdėti, kad dvasininkas sakytų: „Esu vartai kitiems“. Jėzus – vieninteliai vartai, pro kuriuos mums skirta eiti į Jo ganyklą ir joje save atrasti iš naujo. Taigi Jis beldžiasi į mūsų ankštų širdžių duris, kad jas atvėrę, įsileistume Tą, kuris mus mokys kaip praplėsti savo širdis (žr. 2 Kor 6, 13), kad jos taptų Jėzaus vartais kitiems. Nesakysime: „Esu Jo vartai“, bet būsime laimingi, kai pamatysime, kad Jėzus per mus laisviau veikia kituose… Tarnaudami aplinkiniams, nepriskirsime sau nuopelnų ir už viską dėkosime Tam, kuris guldė savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimtų (Jn 10, 17). Ne tik šį sekmadienį, minėdami pasaulinę maldos už dvasinius pašaukimus dieną, melsimės už kunigus bei naujus pašaukimus, tikėdami, kad Viešpats pasibels į tinkamiausių kandidatų širdis, ir jie neapvils Jo, pasiryš ruoštis tarnauti ir tapti ganytojais pagal Jo Širdį…

2021 metų sausio 26 dieną, minint Pasaulinę raupsų ligos dieną, popiežius Pranciškus užtikrino savo artumą visiems, kurie serga šia liga, ir tiems, kas įvairiais būdais juos slaugo ir globoja. Jis, kaip artimo meilės pavyzdį, prisiminė rašytoją, Raulį Folro (Raoul Follereau), XX amžiuje savo gyvenimą paskyrusį kovai su raupsų liga…

Kartą pas raupsuotųjų globėją R. Folro atėjo sergantysis. Glėbyje laikė kopūstų krepšelį, nes nebeturėjo nė vieno rankų piršto. Jis sakė: „Netekau rankų pirštų, tačiau išsaugojau drąsą. Norėjau būti toks, kuris dirba ir dainuoja, kaip jūs man sakėte. Tad išmokau padėti sau ir be pirštų. Šimtą kartų įrankis krito žemėn. Šimtą kartų klaupiausi jo pakelti. Atnešiau savo išaugintas pirmąsias daržoves. Atiduodu jas jums, nes jūs mane išmokėte nesijausti nereikalingu“. Nuoširdumas artimui pritraukia dėkingumą. Šventosios Dvasios vėjyje gerumo sėklos krenta į išpurentas žmonių širdis, ir įsišaknijanti malonė niekada nelieka bergždi, nes pašaukta pražysti darbais artimui… Kaip nuo pat gyvybės prasidėjimo momento yra saugomas ir puoselėjimas negimusio kūdikio augimas motinos įsčiose, taip žmogaus sieloje užgimęs Dievo Dvasios veikimas yra nesustabdomas asmens į tiesos pilnatvę vedimas Kristuje.

Pasak šv. Jono Pauliaus II, „Dievo akivaizdoje žmogus visada yra unikalus ir nepakartojamas. Dievo amžinybėje išmąstytas ir sukurtas“. Tad maldingos kantrybės veiksmais pateisinsime kilniuosius Viešpaties užmojus ir, laikydamiesi dorybių kelio, savyje atskleisime nemekenančios, bet vien Jo balso klausančios ir į Jį kaskart visas savo viltis kreipiančios ištikimos avies charakterio brandą. Bėgantį laiką pašventinsime bei artėjantį Gyvenimą įprasminsime tik su Geruoju Ganytoju, per Jį ir Jame!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content