XIV eilinis sekmadienis B 2021

Sunki kelionė namo

Kur žmogui mieliausia sugrįžti, išvykus iš savo tėviškės? Dažniausiai vėl į gimtinę! Šilti vaikystės prisiminimai, nuoširdi bendrystė su giminaičiais ir kaimynais, laimėtos dvasinės kovos ir laikini pralaimėjimai, savaip grūdinę dvasią, – viskas įsirėžia į žmogaus sąmonę, formuoja jo gyvenimo būdą ir likimą.

Argi Nazareto gyventojai, sužinoję, kad namo grįžta Tas, kurio rankomis daromi stebuklai, neturėjo surengti tokią Kristaus pasitikimo šventę, kuri panašėtų į Jo pergalingą įžengimą į Jeruzalę Verbų sekmadienį? Niekada nebus per daug pastangų, norint iš širdies pasveikinti ir pagarbinti Dievo Sūnų, atėjusį iš dangaus, kad mus sugrąžintų į Tėvynę, kur kiekvienam jau dabar yra Dievo Tėvo paruošta buveinė…

Kai Jis, sugrįžęs į tėviškę, atėjus šabui, mokė sinagogoje, Dievo Dvasia taip apšvietė klausytojų širdis, jog Jėzaus skelbiamą Raštą jie tapatino su Jo asmeniu. Stebėdamiesi klausė: Iš kur Jam tai? Atrodė, kad čia atsakymas tik vienas – Jėzus yra šlovingiausio Dievo Sūnus, nes Jo darbai antgamtinės vertės prasme yra tolygūs Tėvo darbams. Dieviški Asmenys skirtingi, bet Aš ir Tėvas esame viena. Taigi, kas garbina Tėvą, negali negarbinti Sūnaus ir Dvasios.

Jėzaus gyvenime išsipildė viskas, kas negalėjo neišsipildyti. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Įvyko atmetimas, turintis tiesioginių sąsajų su sukurstytų žydų šauksmu: Ant kryžiaus Jį! Kai kurių miestiečių protingą klausimą: „Kas Jam suteikė tokių ypatingų malonių?“, nustelbė jų širdyse netikėtai kilęs pavydas ir pasipiktinimas, ir tamsa užgulė jų akis. Neigiamos emocijos užgožė sveiko proto balsą.

Kartais beatodairiškas maištavimas prieš tiesą stumia žmogų į dvasinio aklumo bedugnę… Neapykantos demonai gali taip aptemdyti maištaujančiųjų mąstymą, kad jie pradėtų vaikščioti ant visiško susipriešinimo ašmenų. Žydai pradėjo nesutarti su savimi tada, kai, matydami akivaizdžius Jėzaus daromus stebuklus, nors ir pripažino, kad Jam suteikta nepaprasta išmintis (Mk 6, 2) ir dieviška galia, bet dėl jų sąmonėje įsišaknijusio užsispyrusio mąstymo stereotipo, jie kategoriškai ėmė neigti, kad iš tikrųjų tai daro puikiai visų jų pažįstamas tas Juozapo ir Marijos sūnus. Taigi viena iš sveiko proto praradimo formų, kai iš pažiūros nuosekliai samprotaujantys žmonės sako: „Jėzus tikrai išgydė, išvarė demonus, nutildė audrą, prikėlė 12 metų mergaitę iš numirusių“ ir netrukus taria: „Oi, ne, negali būti, kad tai padarė tas nazaretietis“. Žinome, kad šitokio vidinio susipriešinimo tikrasis inspiratorius yra suvedžiotojas velnias (Apr 20, 10).

Prarasti malonę blaiviai mąstyti – gimtosios nuodėmės pažeisto kūrinio savybė, liudijanti, kad be Kristaus Atpirkimo žmonija būtų seniai susinaikinusi, nes pati viena nebūtų išlaikiusi gėrio ir blogio jėgų pusiausvyros. Neatgimusiems Dieve Nazareto gyventojams nepakako Jėzaus žmogiškos šilumos, pro kurią visada veržėsi dieviškumo šviesa, bet jie jos negebėjo priimti… Jis jiems buvo tik dailidė. Reikėjo Kristui kentėti, kad, Jam mirus bei prisikėlus iš numirusių, tik amžinųjų Velykų šviesoje visiems absoliučiai taptų aišku, koks yra galutinis žmonių egzistavimo tikslas Prisikėlusiajame.

Ar yra pasaulyje jėga, galinti sustabdyti Jėzaus meilę, kuri užtvindo tas žmonių širdis, kurios priima Jo malonę, kaip rytą pabudusi rožė išskleidžia žiedlapius ir godžiai geria pirmuosius saulės spindulius? Kai daugelio izraelitų širdys dėl maištingo netikėjimo tapo užblokuotos ir nebegalėjo į savo vidų įsileisti juos gelbstinčios Jėzaus šviesos, tik keli ligoniai, malonės apsupti, atsispyrė užkrečiančiam netikėjimui ir savo maldaujančius žvilgsnius nukreipė į Tą, kuris blogį paverčia gėriu… Jis palietė juos, ir ligos dingo kaip nebuvę!

Mūsų vartotojiškoje visuomenėje nelengva augti tikėjimui į Jėzų… Jei su malda medituojame Biblijos žodį, pasaulio keliamas chaotiškas triukšmas nepajėgs mūsų atskirti nuo Kristaus, su kuriuo mūsų bendravimo bei Jam tarnavimo laidas – tikėjimas ir pasitikėjimas.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content