Palaimingiausiojo palaiminti
Kaip kardinaliai skiriasi Kristaus supratimas apie palaiminimus nuo visuotinai priimto laimės vertinimo. Tas akivaizdus prieštaravimas tarp Jo ir pasaulio yra paremtas radikaliai skirtingais požiūriais į žmonių gyvenimą. Kai daugelio jų elgesį sąlygoja hedonistinis prisitaikėliškumas prie gyvenimo aplinkybių, dažnai dėl pataikavimo savo įgeidžiams bei vien malonumų ieškojimo, numojant ranka į visus silpnėjančio sąžinės balso priekaištus, Jėzus iškelia tikinčiojo charakterio svarbą. Kadangi Jam svarbiau ne kaip žmogus atrodo iš išorės, o kas yra jo viduje (kur tavo lobis, ten ir tavo širdis), Jis laimina charakterio vientisumą, o ne jo gyvenimo lengvabūdišką nepastovumą.
Kristus – visų palaiminimų pilnuma, neišsitenkanti mūsų natūralaus pažinimo rėmuose. Jo skelbiami paradoksalūs palaiminimai, nors iš pažiūros atrodo, kad skirti nevykėliams paguosti, iš tiesų yra mūsų gyvenimo pašventinimas Dieve. Kai apmąstome Jėzaus palaiminimus, leidžiame Šventajai Dvasiai apšviesti mūsų protus dievišku suvokimu, ir mums atskleidžiama tikroji jų prasmė – jie yra mūsų ištikimybės vaisiai, vykdant Palaimingiausiojo priesakus.
Kokia ryški Jėzaus palaiminimų šviesa sklido iš sunkiai sergančiosios, apie kurios kasdienybę vienas dvasininkas štai ką rašė: “Laimingiausia širdis, kurią aš atradau Brukline (Niujorko miesto rajone), priklauso pagyvenusiai invalidei, gyvenančiai globos ir labdaros namuose, ketvirtame aukšte. Ji buvo neturtinga ir neturėjo giminaičių; prieš dvidešimt kelerius metus dėl balso stygų uždegimo komplikacijų nebegalėjo kalbėti. Tik didelių pastangų dėka ji dar pajėgia ištarti keletą suprantamų žodžių. Nors labai kenčia, bet aš niekada nemačiau jos veidą perkreipiančių sielvarto grimasų. Kai ji šeštadieniais buvo nešama į valgyklą, aš žiūrėdavau į šios šventosios veidą, nes jis švytėjo kaip angelo…
Ši senolė yra viena iš Jėzaus paslapčių, nes ji gyvena godžiai maitindamasi Jo pažadais. Šiai senai Jo mokinei nereikės toli eiti, kai ji išgirs kvietimą iš Tėvo namų, nes gyvena maldingai ilgėdamasi tos vestuvių menės, į kurią bus įvesta, pasipuošusi Jėzaus nuotakos gyvenimo tikėjimu drabužiu. O kad kas nors iš mūsų pažįstamų krikščionių, kurių širdyse taip trūksta Kristaus ramybės ir jas kausto perdėm melancholiškas liūdesys, kartais galėtų aplankyti šią saule švytinčią senutę ir į savo vidų įsileistų bent vieną iš jos sklindantį visiško atsidavimo bei pasitikėjimo Dievu spindulį!“
Taigi ši krištolinio tyrumo močiutės siela yra ne tik pripildyta Kristaus palaiminimų, bet ji pati yra palaiminimas kitiems. Ne tik jos, bet ir visų Jėzaus sekėjų, ieškančių Jo valios išsipildymo, dvasinę būklę apibūdina kad ir šie šv. Grigaliaus Nysiečio žodžiai: „Kai siela gauna Šventosios Dvasios malonę ir priglunda prie Viešpaties bei tampa su Juo viena dvasia, ji ne tik lengvai įvykdo jai priklausančios dorybės veiklą – nė kiek nesigrumdama su priešu dėl to, kad ji yra pranašesnė už jo piktus kėslus – bet įvykdo ir tai, kas už visa yra aukščiau: ji sau prisiima Išganytojo kentėjimus ir juose atranda didesnį malonumą negu šio gyvenimo mylėtojai jį atranda iš žmonių kylančiame pašlovinime bei garbėje ir įtakos galioje“.
Kai Jėzus mums byloja: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20), turime suprasti, kad turtai, civilizacijos teikiami patogumai, malonumai ir panašūs dalykai iš prigimties nėra blogi dalykai. Pasaulyje visa, kas yra gera ir gražu yra brangintina, nes gėrio ištakos glūdi Dieve. Tačiau, užuot juos laikius mūsų buitį palengvinančiomis priemonėmis, jų pradedama netvarkingai trokšti kaip esminio laikinos egzistencijos įprasminimo tikslo, atmetant Dievo ieškojimą, pažinimą bei Jo garbinimą, tai – kelias į niekur beprasmybę. Todėl turime suvokti, kad visi Dievo kūriniai yra tik kelrodžiai, vedantys į Jį, bet ne tikslai, kurių turėtume vaikytis ir, mūsų galutinei gerovei skirtus Aukščiausiojo planus, paniekinti…
Visatos Karalius dėl mūsų tapo Vargdieniu, kad priimdami Jo neturtą, taptume turtingiausi žmonės pasaulyje (plg. 2 Kor 8, 9). Mūsų turtingumas Jame priklauso nuo klusnumo Jo žodžiams. Juo daugiau alksime Jo tiesos, tuo vešlesnėse Jo slėnio pievose mūsų sielos sotinsis kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19).
Tegul Jėzaus beturtystė pridengs bei pašventins mūsų dvasinį skurdą, ir mes galėsime džiaugtis, jog, rinkdamiesi Kristų, neapsirikome, – pasirinkome šio ir būsimojo gyvenimo viską lemiantį palaiminimą. Malonė mums primins: nors mūsų karalių Karalius gyveno kaip vargšas žemėje, bet Danguje Jo šlovė didingesnė nei mes įsivaizduojame… Būdami Jo mokiniai, turime dalį Jo išsipildančių palaiminimų šlovėje.
Kun. Vytenis Vaškelis