XXIII eilinis sekmadienis A 2020

Akių, minčių ir širdžių akistata

Kai kartą Jėzus glaustai mokė sakydamas: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15), norėjo, kad, užuot vienu ar kitu būdu mus įžeidusiajam reikšdami savo „teisėtą“ nepasitenkinimą ar net ant jo pykdami, ieškotume su juo dialogo, vedančio į visišką susitaikymą. Kad taip įvyktų, tam susitikimui ruošiamės iš anksto. Kai matome būtinybę klystantį tikintįjį įspėti, pirmiausia vengiame jį apkalbėti ir su kitais jo klaidas aptarinėti. Jei tas prasižengėlis krikščionis yra namiškis, tada ne tik jo artimieji pasitaria, kaip jam geriau būtų padėti grįžti į doros kelią, bet pasiryžta už jį ir melstis, idant nuklydusįjį nuo tiesos malonė sugrąžintų pas Kristų.

Kai kasdien maldą skiriame už klystantį bei kitus klaidinantį asmenį, įgyjame daugiau antgamtinės išminties šviesos. Tada ryžtamės atlikti krikščionišką pareigą – stengiamės pagarbiai ir motyvuotai jam paaiškinti jo padaryto ar daromo blogio žalą bei jos pasekmes ir parodome kryptį kaip galima išeiti iš aklavietės.  Pasak šv. Tomo Akviniečio, kad, pavyzdžiui, būtų sudraustas įžeidinėtojo įžūlumas ir jis liautųsi užgauliojęs, kartais tenka išdrįsti jį tinkamai sudrausminti… Šv. Grigalius viename iš pamokslų sako: „Tie, kurių gyvenimas yra sektinas pavyzdys, privalo, jei gali, tildyti juos kompromituojančius, kad jų kalbų negirdėtų tie, kurie gali girdėti, o tie, kurie laikosi ydingų papročių, neniekintų gero gyvenimo“.

Pasak apaštalo Pauliaus, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, Dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Čia svarbu, kad, ketindami pažadinti prasižengusio asmens dvasiškai apsnūdusią sąžinę, ne tiek savo asmeninių pastangų rezultatu pasikliautume, bet ypač remtumės Šventosios Dvasios veikimu, nes tik nuo Jos tiesiogiai priklauso giliausi žmogaus širdies virsmai bei jo atsivertimas.

Šv. Dorotėjus Gazietis, gyvenęs VI amžiuje, savo bendruomenės vienuoliams rašė: „Jei kas nors pamatytų nusižengiantį brolį, tegul jo nepaniekina, nenutyli ir neleidžia jam pražūti; tegul jo neplūsta ir prieš jį nekalba, bet (…) su meile nuolankiai jam taria: „Atleisk, mano broli, jei neklystu, mes negerai elgiamės“. Jeigu jis nepaklausys, tegul pasako kitam, kuris turi to brolio pasitikėjimą; arba tegul pasako (…) abatui, priklausomai nuo prasižengimo sunkumo, ir tada tebūna ramus“. Kai be menkiausio pykčio ir su vidine ramybe kreipiamės į tą, kuris prasikalto, gali taip būti, kad tam tikras jo priešiškumas iš karto bus nuginkluotas, ir ims klausytis, ką jam sakome; jis supras savo klaidą ir pradės taisytis… Iš tiesų dėkingumas Dievui užlies mūsų širdis, kai matysime besikeičiantį žmogų. Tada, sau nepriskirdami jokių nuopelnų, galėsime savaip prisitaikyti Jėzaus žodžius: Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.

Kai prasikaltėlis dėl savo nusikaltimų nenori kalbėtis prie keturių akių, Jėzus moko, kad nedera nuleisti rankų ir su juo reikia mėginti bendrauti dviejų ar trijų liudininkų akivaizdoje, o kai ir tai nepadeda, tenka pranešti vietinės Bažnyčios – savos vyskupijos vyresnybės atstovams. Kai, pavyzdžiui, tikintieji, kurie tarpusavio bendravime ar kitur pamato akivaizdų parapijos nario piktinantį kitus elgesį ir patys nepajėgia su juo susidoroti, pirmiausia turėtų apie tai pranešti vietos klebonui ir tik paskui, jei iškyla būtinybė, kreiptis į dekanato dekaną ir pagaliau – išskirtinu atveju – į vietos Ordinarą. Taigi tik paties prasižengusio tikinčiojo labui nuosekliai yra siekiama, kad pagaliau pradėtų suvokti, kas jo laukia už piktadarybes amžinybėje ir nebedelsdamas imtų taisytis, kol dar neišseko jam skirto laiko limitas bei Dievo kantrybė…

Vienas krikščionis, ieškodamas dvasinio pastiprinimo, kreipėsi į du savo draugus, kuriais pasitikėjo. Jis liudijo: „Kiekvienas iš jų išklausė mano bėdą, jautriai patarė ir pasimeldė už mane, tačiau nežinia kodėl man nepagerėjo. Po kelių valandų jaučiausi dar labiau pasimetęs. Taip jau nutiko, kad sėdėjau šalia žmogaus, kurio nemėgau. Teisiau jį kaip egoistą, plepį ir nuobodą. Tačiau šįkart apimtas panikos atsisukau į jį ir išliejau savo rūpesčius. Jis palietė mano ranką, pažvelgė į akis ir ištarė žodžius, kurie sugebėjo mane ištraukti iš nevilties. Būtent jam Dievas davė raktą atrakinti mano problemą“.

Viešpats, norėdamas mums padėti, kartais nuostabiai pasinaudoja tais asmenimis, kuriuos (dėl jų daromų klaidų) net norėtume išbarti… Taigi kai ketiname kitą įspėti ir pamokyti, žiūrėkime į jį kaip į mylimą Viešpaties tarną, per kurį pradėjusi tekėti gyvojo vandens srovė gali užlieti ir mūsų širdis.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content