III advento sekmadienis B 2020

Mažėjimas sau – augimo Jame sąlyga

Nors apie šv. Joną Krikštytoją Jėzus sakė, kad tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už jį, bet jis pats iš savęs „nebuvo šviesa“ (Jn 1, 8). Jei jis būtų pritaręs pagundai tapti šviesos šaltiniu, ir į kunigų bei levitų klausimą: „Kas tu esi?“, būtų atsakęs: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14), ar taręs panašius žodžius, tada, užuot spinduliavęs tikėjimo darbų šviesą ir panašėjęs į vienintelį Esantįjį, savintųsi tai, kas kūrinio prigimčiai niekada negali priklausyti. Pašaukti savo gyvenimo būdu panašėti net į Patį Tėvą (žr. Mt 5, 48), pirmiausia turime siekti gailestingumo, kuriuo pasižymi Jis (žr. Lk 6, 36). Taigi norėdami, pasak šv. Augustino „mylėti ir daryti, ką norime“, su malda širdyje turime siekti, kad Jėzaus meilės tarnystės malonė vis labiau užvaldytų mūsų širdis. Todėl atviras Jono prisipažinimas, kad jis ne Mesijas, bet savo asmenine tapatybe trokštantis mažėti tarnas, kuris nesijaučia vertas net atrišti kurpių dirželio Ateinančiajam, – tikrojo nuolankumo pavyzdys, per kurį spinduliuojanti malonė ir mus kviečia panašiai elgtis, kad, suvokę asmeninį bejėgiškumą be Kristaus, iš tiesų Jam vis labiau leistume augti savyje.

Pirmumas Kristui – artėjančios Kalėdų šventės įprasminimas, kai Jis naujaip užgimsta tikinčiųjų širdyse ir jose atranda paruoštas Jo tiesos vykdymui klusnumo ėdžias, nepalyginti mielesnes už tas, į kurias gyvuliams šerti turėjo būti paguldytas tvarte. Apmąstydami Jo susimažinimą Mergelės Marijos įsčiose, kai Neregimasis dėl mūsų prisiėmė embriono pavidalo menkumą, kad gimęs viskuo į mus panašėtų, išskyrus nuodėmę, geriau suvokiame, kodėl ir didis Jonas Krikštytojas troško tapti dvasiškai mažu. Vertindami asmeninius poelgius pastebime, kad įvairios malonės mumyse laisviau ima veikti, kai dėl Dievo garbės dar labiau ribojame savivalės apetitą. Pavyzdžiui, savitvardos dorybės visose gyvenimo situacijose ugdymas mumyse išlaisvina jautrumą tiems, su kuriais Dievas mums leidžia susitikti, atidžiau juos išklausyti ir nuoširdžiau padėti. Galime tik džiaugtis, kad, pagelbėdami kitiems, Kristų pašlovinome, tikėjimo kelyje artimui konkrečią kryptį link Jo nubrėžėme ir patys savaip buvome palaiminti…

Nebūtinai turime galvoti apie išliekančią savo darbų vertę amžinybėje. Daug svarbiau kilniu nusiteikimu pašventinti kiekvieną laiko atkarpėlę, būti budriai bei laisvai pasirengus, kai tik iškils galimybė kažkam kažkuo padėti, nedelsti ir savo širdies gerumo ranką kitam tiesti…  Jei tik žmogus turi vidinę nuostatą ir gerą intenciją, ypač Šventajai Dvasiai vedant, tada neišvengiamai dabar ar vėliau (priklausomai nuo galimybių) ketinimas taps kūnu panašiai kaip amžinasis Žodis tapo kūdikiu.

Pavyzdžiui, kai jungtukas išjungtas, lemputė nešviečia. Bet jį nuspaudus, elektros srovė ima tekėti ir lemputė šviečia. Bet nors lempelė skleidžia šviesą, ji nėra šviesa. Taigi mes tiek esame pasaulio šviesa, kiek leidžiame tikrajai šviesai per mus sklisti. Kuo labiau priklausome šviesos šaltiniui – Viešpačiui, tuo laisviau Jis mumyse ir per mus daro tai, ką nuo amžių yra sumanęs.

Dievo šviesoje gebame tinkamai suvokti savo galutinę paskirtį, pašaukimą ir neįkainuojamą dvasinę vertę. Jis mus iškėlė į savo garbingiausios kūrinijos viršūnes, nes tik angelams ir žmonėms duota išskirtinė privilegija suprasti, kas esame ir kam priklausome.   Žmogui duota mąstymo galia, kad, dažnai atsiribodamas nuo mažų dalykų, objektyviai įvertintų tuos laiko ženklus, kurių nedera apeiti tylomis. Kai mūsų tikėjimas yra apšviestas malonės šviesos, suprantame ne tik gamtos bei kitų reiškinių pokyčių būtinumą, bet kalbame apie šio laiko prasmę (plg. Lk 12, 56) ir stengiamės, laikydamiesi Dievo žodžio, teisingai vertinti visus dalykus. Bet jei stokojame Šventojo Rašto bei Bažnyčios mokymo pažinimo, mūsų sprendimai esti perdėm fragmentiški, paviršutiniški ir dėl to klaidingi, nes savyje neturime tiesos jėgos, kuri demaskuotų bet kokį melą, šalintų baimę, suteiktų ramybę ir viltį.

Kai kas mėgina teisintis: „Dėl daugybės reikalų Biblijos skaitymui neturiu ir bent šiais metais neturėsiu laiko“. Tuomet, nepažindami Apreiškimo, nepažinsime Kristaus, nežinosime, kokių teisingų sprendimų Jis iš mūsų laukia, ir, jei tai tęstųsi dešimtmečiais, gyvenimo pabaigoje gali ateiti sąmonę persmelkiantis nušvitimas: „Greitu laiku teks viską palikti… Į ką daugiausia buvo nukreiptos mano mintys ir sielos troškimai? Juk nuo šio atsakymo priklauso mano ateitis… Ar esu pasirengęs visa širdimi džiaugtis būsimuoju susitikimu su visko Davėju ir Teisėju?“  Tegul taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content