Pakeliui su šventaisiais
Visų Šventųjų bei Vėlinių dienos šventimas primena, kad nuo šio vienintelio gyvenimo žemėje priklauso mūsų likimas po mirties. Kai tikime Jėzų, ir Jo žodžių tiesa apšviečia mūsų žingsnius kasdienybės kelyje, esame palaiminti, nes, jei Viešpats artimiausiu laiku pasišauktų į Amžinybę, iš kandidatų kategorijos būtume pakylėti į triumfuojančios Bendrijos narių bendrystę danguje, nors gal daugeliui reikėtų visiškai nusityrinti skaistykloje, nes su Dievu akis į akį susitikimas suponuoja tobulą sielos tyrumą bei kiekvienam mums numatytą aukštą šventumo laipsnį, kurio nesuspėjome pasiekti, kol gyvenome mirtingame kūne…
Suvokiame, kad ilgiau gyvendami bei Dievui tarnaudami, galime įsigyti ir daugiau nuopelnų, prie kurių joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Vis dėlto viskas priklauso nuo Aukščiausiojo dieviškų planų, nulemiančių mūsų laikino gyvenimo trukmę ir numatančio mūsų tinkamumą kitam gyvenimui. Kai Jis, pavyzdžiui, mato jauno tikinčiojo veržimąsi link Jo, kartais, vadovaudamasis savo tobulu bei paslaptingu numatymu, ima ir jį pasišaukia pas save, nors iš pažiūros atrodo, kad šis dar galėjo bei turėjo iš visų jėgų darbuotis Jo Vynuogyne aplinkinių išganymui…
2016 metų spalio 23 dieną Rusijos mieste Samaroje „Dievo namų“ bažnyčioje vyko krikščionių šlovinimo pamaldos, į kurias buvo susirinkę daugiau nei 200 žmonių. Kai maldingo susitikimo pabaigoje vietos pastorius Antonas Čiumakovas paprašė iš Toljačio atvykusio šlovinimo grupės vadovo Viktoro Žegulino, 29 metų vyro, paliudyti, kaip jis atsivertė, priėmė Jėzų į savo širdį, ką jam suteikė Dangus, jis ištarė šiuos paskutinius žodžius: „Kiekvienas turime malonių ir talentų. Pasitaiko, kad dėl jų esame gundomi patys sau teikti garbę. Tačiau Dievas mums davė savo dovanas, kad mes šlovintume Jį“. Po to paėmė gitarą ir, nesuspėjęs paliesti stygų, sukniubo ir parkrito. Viktoro širdis paliovė plakusi. Vėliau gydytojai jam diagnozavo krešulį, užkimšusį širdies kraujagyslę. Tai buvo jo mirties priežastis…
Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, liudija apaštalas Jonas, Patmos saloje turėjęs ypatingą viziją, apie kurią rašė: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Išgelbėtieji negali nedėkoti Tam, kurį amžinai regėdami džiūgauja, nes jų pastangos žemėje labiau gyventi tikėjimu, o ne regėjimu atsipirko tūkstanteriopai, ir jie dabar yra nauja gyvybe alsuojantys šio egzistencinio įvykio liudytojai.
O mums, kurie dar tik esame pakeliui į tą nesibaigiančią laimę, širdyse teskamba kad ir toks tautų apaštalo kvietimas: „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! (…) Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 1-3). Kartais ribinės gyvenimo situacijos netikėtai kai kurių žmonių sielose atveria neišsenkantį gyvojo vandens šaltinį, kai, regis, nebėra jokio vilties pragiedrulio.
GULAG‘o baisumus išgyvenęs šviesaus atminimo kun. Česlovas Kavaliauskas raštų rinkinyje „Tarp fizikos ir teologijos“ (išleista 1998 metais), rašė: „Man teko perskaityti paprastą Sibiro tremtyje mirštančios moters laišką. Laiškas buvo adresuotas vyrui. Jo pabaigoje sakoma: „Sėdžiu prie mūsų dukters karsto. Ji vakar mirė iš bado. Bet mirtis beldžiasi ir pas mane. Jaučiu šaltą jos alsavimą. Paskutinį kartą: „Sudie, mano brangusis! Aš myliu tave!“ Tai – sukrečiantys paskutinieji žodžiai, galintys suvirpinti ir kiečiausio žmogaus širdį. Čia žmonos meilė vyrui turi ir transcendentinį atspalvį, nes ji, nors visa esybe jautė artėjančią mirtį, bet jos meilės manifestas vyrui yra jos ir netiesioginis išpažinimas, kad ji myli ir Tą, iš kurio kyla tikroji visuotinė meilė, ypač dosniai dovanojama žmogui, kuris kančioje artėja prie šio gyvenimo pabaigos…
Lai šie žodžiai iš katekizmo testiprina mūsų gyvą tikėjimą: „Mes tikime visų krikščionių bendravimą, – tų, kurie tebekeliauja šioje žemėje, kurie, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, ir tų, kurie džiaugiasi dangaus laime; jie visi sudaro vieną Bažnyčią; drauge tikime, kad šiame bendravime gailestingoji Dievo ir Jo šventųjų meilė yra visada pasirengusi išklausyti mūsų maldas“. Pasak šv. Polikarpo, „Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!‘‘
Tad kuo žmogus laisviau leidžia veikti Viešpačiui savo gyvenime ir kuo giliau įsišaknija Jame, tuo stipresnį savyje įgyja priešnuodį nuodėmei ir vis labiau esti priklausomas nuo Šventosios Dvasios vedimo… Juk tik Dvasia mums tolydžio atveria Jėzaus Širdį, kad joje išvystume tai, dėl ko buvo verta žemėje iš visų jėgų stengtis mylėti Dievą, o ne save patį.
Kun. Vytenis Vaškelis