Kai širdis „numazgota“, žmogus visas švarus

Rankas plauname muilu, o širdis – atgaila. Tačiau fariziejai elgėsi priešingai: rankų mazgojimo apeigą sudievino, o Jahvę – nuvertino. Esminius dalykus savavališkai sukeitė vietomis. Remdamiesi nuosavu teisumu, užuot, asmeniniu širdies bei gyvenimo atsidavimu Dievui, vykdę Jo valią ir Jam besistengią visur ir iki paskutinio atodūsio visiškai paklusti, Išrinktosios tautos atstovai klausėsi savo sugedusios širdies patefono melodijos ir elgėsi veidmainiškai. Kai kurių žydų priklausomybė religinių apeigų išoriniams veiksmams, užgožė bet kokį vidinį artėjimo prie Viešpaties poreikį ir jų sieloms užkirto menkiausiam perkeičiančios malonės spinduliui kelią. Bedvasė tarnystė apeigoms tapo nematomais vergystės pančiais…

Kai žmogus, prikaustytas priklausomybių grandinės, pavyzdžiui, ištisas valandas sėdi prie kompiuterio monitoriaus, ieškodamas savo vidinių tuštumų užpildymo viskuo, tik ne Tuo, nuo kurio priklauso visa mūsų egzistencija bei mūsų vertumas amžinai būti su Juo ar be Jo, savaip nužmogėja. Tada jis nematomais nuodėmės dantimis „ėda“ paskutinius savo dieviškos sielos tapatybės likučius, tapdamas netikro virtualaus pasaulio karikatūra. Užuot gyvenęs realioje Dievo duotoje kasdienio gyvenimo Jame įprasminimo dabartyje, gyvena menamos tikrovės vaizdais, kurie absoliučiai neturi nieko bendra su pašventinančios žmogaus būtį dangui krikščioniškos atgailos tikrove.

Gyventi tik sau – mirti dar nepalaidotam. Protingai apmirti savo pageidimams – žengti viena koja tikrųjų namų link, dar nepasiekus mirusiam kūnui kapo duobės dugno… Taigi žmogų gelbsti ne jo kūnas (juk kūnas nieko neduoda), o tik atgimusi malonėje siela. Kai fariziejų akys buvo sufokusuotos tik į išorinį apeigos atlikimą, jų širdžių žvilgsniai buvo nukreipti į aplinkinius, laukiant „pelnytų“ pagyrų. Žmonių pagarbą vertindami labiau nei Dievo, jie vertai sulaukė Jėzaus priekaištų, nes šios tautos širdis ne tik nutolo nuo Gyvojo, bet ir nuo tikrosios tapatybės šaknų… Tautos širdies „išsivaikščiojimas“ – pasinėrimas į vidinio išsiblaškymo juodžiausią gelmę, iš kurios savo pastangomis niekas nepajėgus išsigelbėti, išskyrus Dievo Siųstąjį…

Dėl to ir atėjo pas mus Atpirkėjas, kad ne tiek žodžių galia, bet savuoju pasiaukojimu ant kryžiaus, visada mus įspėtų, jog tik žvelgdami vidinėmis akimis į Nukryžiuotąjį, nebijotume mirti sau, norėdami su Juo dabar bei amžinai gyventi. Taigi vidinis apsimarinimo Dieve kelias yra bilietas į tikrą ramybę bei perkeistos širdies džiaugsmą. To negali duoti šiuolaikinių technologijų apgaulingas žavesys. Būtent apgaulingas, nes jis – pavojingas gimtosios nuodėmės pažeistam žmogui, nemokančiam bei nenorinčiam saikingai naudotis technikos bei technologijų priemonėmis, galinčioms palengvinti bei įprasminti mūsų kasdienybės buitį, nuosekliai siekiant esminio tikslo – mus pašventinančio Dievo pažinimo bei artumo…

Tačiau neatgimusiam Dieve žmogui naudojimas daiktais tampa ne priemonėmis, bet svarbiausiu tikslu, „susakralinančiu“ jo alkstančias tuštybių egoizmo užmačias, kurios anuomet buvo būdingos ir tiems žydams, kurie apeigas iškėlė aukščiau Jahvės Širdies siekių, nevykusiai mėgindami regimiems veiksmams savavališkai suteikti dieviško sakralumo pobūdį.

Pavyzdžiui, būsimoji Kaune LGBT organizuojama eisena. Nors, pasak katekizmo, labai aiškiai teigiančio, kad homoseksualių asmenų negalima diskriminuoti, ir jie privalo būti gerbiami bei sulaukti pastoracinio palydėjimo, bet, deja, jų viešas demonstratyvus pasirodymas nėra tinkamas aplinkiniams reginys. Dabar mūsų visuomenės gan didelė piliečių dalis, stokodama elementarios tolerancijos kitos seksualinės orientacijos žmonėms, nėra linkusi įsiklausyti į LGBT lūkesčius, ypač dėl jų teisėto socialinio gyvenimo būtiniausių garantijų sprendimų užtikrinimo priėmimo… (Daugelį kitų spręstinų klausimų nustelbia rūpestis dėl 4000 migrantų pasienyje, nerimas dėl iš Afganistano pabėgėlių galimai ir į Lietuvą veržimasi bei naujos COVID – 19 atmainos plitimas).

Be abejonės, kiekvienas tikintysis turėtų sau prisipažinti, kad per mažai meldžiasi už netradicinės seksualinės orientacijos Jėzaus Auka išgelbėtuosius arba visai to nedaro. Ypač dvasininkai turėtų būti pasiruošę susitikti su tais homoseksualais, kurie norėtų ieškoti dvasinės paramos ar pagalbos per asmeninį dialogą, o vėliau, kai bus įmanoma, ir per sakramentų priėmimą pradėti tikrą malonėje atsinaujinimo bei nelengvą visiško išgydymo procesą…

Tačiau vieša LGBT bendrijai priklausančiųjų eisena didmiesčio gatvėmis yra tam tikras jų gyvenimo būdo priminimas visuomenei, jog jei kas nors iš juos matančiųjų norėtų įsitraukti į jų gretas, tada prašom, ženkite su mumis drauge… Iš tiesų siekimas kuo daugiau patraukti aplinkinių dėmesį ir sužadinti jų mintis bei vaizduotę, kad kai kurie žmonės imtų ir pradėtų abejoti savo moraliniais įsitikinimais, manydami, kad gyvenime galbūt bent kartą būtų verta pasinaudoti galimybe nors trumpai pagyventi taip, kaip tai daro netradicinės seksualinės orientacijos grupei priklausantys žmonės yra rafinuotas blogio užtaisas, keliantis pagristą susirūpinimą ypač dėl jaunimo moralinių nuostatų nebrandos bei silpnumo.

Pagaliau tai siejasi su šio sekmadienio Evangelija, kai Jėzus byloja, jog iš žmonių vidaus išeina ne tik pikti sumanymai, bet ir svetimavimai, paleistuvystės, neišmanymas ir kitos blogybės, suteršiančios Jo ant kryžiaus aukuro pralietu krauju atpirktas žmonių kūnų šventoves.

Dieve, būk mums visiems maloningas ir pasigailėk mūsų kaltų!

Kun. Vytenis Vaškelis