Meile liepsnojanti Trejybė
Kai pavasarį atsiranda galimybė įėmiau stebėti paprastą žalia spalva pasipuošusį medžio lapą, kuris prieš pora mėnesių ant šakelės stiebo neaugo, imi suvokti, jog nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Augimo fenomenas yra paslaptingas, tylus ir lemtingas. Jis – Dievo charakterio atspindys. Viešpats veikia pasaulyje ir mūsų gyvenime slėpiningai bei teisingai, ir Jo keliai viršija mūsų kelius (žr. Iz 55, 9). Svarbiausi įvykiai, pakeitę žmonijos lemtį, įvyko tyloje – didįjį Išganymo planą sumaniusiojo Dievo Širdyje…
Gamtos kūriniai alsuoja Dievo buvimu, nes liudija Neregimojo meilę bei galybę, kurios nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių. Bet žmogui pažinti Dievą iš kūrinių ir Jo negarbinti – neatlikti savo paskirties žemėje ir po savo mirties rizikuoti netekti To, kuris jam suteikė egzistenciją bei padovanojo Atpirkimą. Nedėkingumas Dievui yra pavojingiausias protingo kūrinio moralinis nuopuolis, žinant, kad tik visu gyvenimu stengdamasis teikti Jam garbę, jis patenkina savo giliausius širdies troškimus, nes yra sukurtas pagal Jo panašumą. Todėl didžiausia žmogaus gėda – išmainyti nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus (…) ir šliužų atvaizdus, ir, užuot šlovinus Jį, lenktis prieš stabus.
Kadangi žmonės dėl gimtosios nuodėmės pasekmių yra bejėgiai vien iš kūrinių pažinimo nuolatos garbinti Dievą, todėl Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Iš tiesų Biblija yra kvailystė tik tiems, kurie ją iš anksto atmeta. Tačiau tiems, kurie, ieškodami tiesos bei gyvenimo prasmės, Šventąjį Raštą maldingai skaito, atranda Kristų, kuris yra Dievo galybė ir išmintis. Taigi tikintiesiems Dievo kvailybė yra išmintingesnė už žmones – vienadienę jų išmintį, kuri be Dievo yra neverta sudilusio skatiko.
Tik Dievo Apreiškimo priėmimas į širdį yra pajėgus išgelbėti žmogaus esybę. Mūsų tikslas – atgimti iš aukštybės, kad, tapę naujais Dievo kūriniais, kasdien laikytumės Kristaus kelio ir tą kelią apšviečiančio Bažnyčios mokymo. Kai malonė perkeičia individo širdį, pasikeičia ir sielos galių veikimas. Atsinaujinęs tikinčiojo mąstymas per jusles gautą informaciją vertina, remdamasis ne perdėm subjektyvia patirtimi, bet yra Dvasios skatinamas apie viską spręsti, žvelgiant per tikėjimo prizmę. Tada ir Švč. Trejybės suvokimo pradmenys nebėra terra incognita (neatpažinta žemė). Trivienio Dievo pažinimo šydas šiek tiek prasiveria, ir asmuo, apšviestas Šventosios Dvasios, šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais, sugeria kaip sausa kempinė. Pradedame plačiau suprasti, jog viską, kas mus artina prie Dievo bei vienija su Juo, gauname iš Tėvo per Sūnų neišsenkamame Šventosios Dvasios meilės išsiliejime… Įsidėmėtini šv. vysk. Atanazo žodžiai: „Tapę Dievo Dvasios dalininkais, mes įgyjame Tėvo meilę, Sūnaus malonę ir pačios Dvasios bendrystę“.
Dievas Tėvas, veikiant Šventajai Dvasiai, per savo Sūnų mus vėl kviečia pas save (Jn 3, 16). Kodėl Jis taip daro? Pasak teologo H. U. Fon Baltazaro, „Tėvas siunčia Sūnų, kad sugrąžintų žmogų Dievui – į dangų, į prarastą rojų. (…) Dievo istorija yra Trejybės drama, nes reiškia Tėvo ir Sūnaus atsiskyrimą, įvykusį ant kryžiaus. Kiekvienas humanistinio ateizmo bandymas atskirti Dievą ir pasaulį yra jau įvykusio Tėvo ir Sūnaus atsiskyrimo ant kryžiaus dalis. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Kad atiduotų jį Sūnui. Kodėl Sūnus įsikūnijo? Kad grąžintų pasaulį Tėvui. Šis Dievo gyvenimas yra dramatiškas, bet amžinas ir teikiantis žmogui išganymą“.
Dievui Sūnui dėl mūsų mirti buvo nepalyginamai sunkiau nei prisikelti iš numirusių. Įvykdytas Jėzaus žygdarbis paliudijo, kad jei Jis be ribų myli mus, tai tikrai ne mažiau Trejybės Asmenys myli vienas kitą. Rašytojas Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards) pastebi: „Apaštalas Jonas sako, kad „Dievas yra meilė“; todėl jeigu Jis yra begalinė būtis, tai turėtų būti ir begalinės meilės šaltinis. Jeigu Jis yra visa pripildanti būtis, tai turėtų būti ir pilnas, per kraštus trykštantis ir niekad neišsenkantis meilės šaltinis… Taigi Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė yra giliausia dieviškosios būties tiesa“.
Pasak šv. Augustino, „kur meilė, ten yra trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“. Norime Tave garbinti, neregimoji Švč. Trejybe, tarnaudami tiems, kuriuos kasdien matome. Viešpatie, pažadink mus, kad grįžtume prie pirmosios meilės darbų, kad jie liudytų, jog mes Tave mylime dvasia, siela ir kūnu (plg. 1 Tes 5, 23)!
Kun. Vytenis Vaškelis