II advento sekmadienis C 2021

Sužadėtinio bičiulis

Evangelija pagal Joną pateikia Jono Krikštytojo liudijimą, kuriame jis ne tik primena esminį savo gyvenimo pašaukimą, kad yra siųstas būti Jėzaus pirmtaku (žr. Jn 3, 28), bet drąsiai bei subtiliai save vadina Sužadėtinio bičiuliu. Neseniai Mesiją apibūdinęs kaip ateinantį Dievo Avinėlį, kuris simbolizuoja Atpirkimo aukos įvaizdį, dabar Jonas pranašiškai kalba apie Jį kaip apie Sužadėtinį, kuris taip karštai myli savo Sužadėtinę – Bažnyčią (žr. Ef 5, 25), jog atidavė už ją save. Todėl šv. Jonas Krikštytojas, kuris stovi šalia Jėzaus, džiaugiasi Jaunikio balsu.  Vienas teologas apie Dievo Sūnaus ir Jono Krikštytojo dvasinį artumą rašė: „Sužadėtinio bičiulis – tas, kuriam Sužadėtinis patiki savo paslaptis, nes jų širdys yra tapę viena“.

Popiežius šv. Jonas Paulius II Sužadėtinio balsui suteikia visuotinumo reikšmę: “Matyti, kaip mūsų bažnytinės bendruomenės grumiasi su silpnybėmis, nuovargiu, prieštaravimais. Joms irgi reikia iš naujo išgirsti Sužadėtinio balsą, kviečiantį atsiversti, akinantį drąsiai leistis naujais keliais ir raginantį įsitraukti į didįjį „naujosios evangelizacijos“ darbą. Bažnyčia turi nuolatos nusilenkti Kristaus žodžio nuosprendžiui ir savo žmogiškosios egzistencijos plotmėje būti be paliovos nuskaistinama, idant vis labiau ir tobuliau būtų Sužadėtinė, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, apsivilkusi spindinčia tyra drobe (plg. Ef 5, 27; Apr 19, 7–8)“. Taigi nusilenkimas Kristaus žodžiui – viso mūsų gyvenimo pastangos savo vidines nuostatas, požiūrius bei įsitikinimus kaskart derinti su Jo tiesomis, kurių maldingas pažinimas teikia džiaugsmo, nes mus veda į augančią Dievo vaikų šlovės laisvę

Kaip šv. Jonas Krikštytojas pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą, kurią žmonės bus pajėgūs priimti tik atgaila nutyrinę savo širdis bei teisumo darbais liudydami, jog jų gyvenimo būdas pradėjo keistis, taip Kristus sakys, jog yra atėjęs „iš aukštybės“ (Jn 8, 23), ir Jo tiesos šviesa yra svarbiausia žmonijai Gyvenimo dovana. Jonas žmones kvietė taisyti savo širdyse Viešpačiui kelią, o Atėjusysis tebetrokšta atnaujintose širdyse apsigyventi ir sielas į dangų nusivesti. Jėzaus ir Jono širdis jungia svarbiausias pasaulyje tikslas – žmonių sielų gelbėjimas, todėl jie ypač vienas kitam artimi… Kas yra naujo Viešpačiui kelio šauklys Jonas Krikštytojas? Vienas iš labiausiai Dievą, žmones ir tiesą mylinčių ir amžinybėje išaukštintų kankinių.  O kas yra Kristus? Jis – Viskas, kuriame ne tik „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), bet turime nesugriaunamą viltį, kuri, pasak Karolio Vojtylos, yra eschatologinė, besiremianti į Prisikėlusįjį, kuris sugrįš kaip Atpirkėjas ir Teisėjas ir kuris mus kviečia į prisikėlimą ir amžinąją laimę.

Šv. Jonas Krikštytojas Pajordanėje skelbė atsivertimo krikštą nuodėmių atleidimui gauti, troško, kad visi žmonių nuodėmių kalnai bei kalneliai būtų nulyginti (plg. Lk 3, 5). Jis sakė: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Tačiau atgailos krikštas Jordano upėje buvo tik Prisikėlusiojo įsteigto Atgailos arba Sutaikinimo sakramento preliudija. Tikrieji žmogaus nuolatinio atsivertimo vaisiai noksta amžinajam gyvenimui, kai jis ne tik kasdien atgailauja dėl savo nuodėmių ir periodiškai atlieka sakramentinę išpažintį, bet visa širdimi gręžiasi į Viešpatį, pasiryždamas taisytis, ir vis dažniau stengiasi vienytis su Eucharistiniu Jėzumi, kad, tarnaudamas Jam, tikėjimo darbais mylėtų Jį bei artimą…

Šv. Jonas Paulius II rašė: „Pagrindinį vaidmenį stengiantis iš naujo atrasti viltį kartu su Eucharistija turi vaidinti Susitaikinimo sakramentas. Viena iš šiandien daugelį apėmusios nevilties šaknų laikytinas negebėjimas išpažinti nusidėjus ir priimti atleidimą, negebėjimas, dažnai pagimdytas vienišumo to, kuris, gyvendamas taip, tarsi Dievo nebūtų, neturi iš ko prašyti atleidimo. Priešingai, žmogus, išpažįstantis, jog yra nusidėjėlis, ir patikintis save dangiškojo Tėvo gailestingumui, patiria tikrojo išlaisvinimo džiaugsmą ir gali toliau gyventi neužsidarydamas savo varge. Jis gauna naujos pradžios malonę ir vėl atranda vilties pagrindą”. Išlaisvinimo iš kalčių džiaugsmas – visiškas sielos nutyrinimo rezultatas, kai malonės nuskaidrintas protas su atnaujintu imlumu priima Kristaus žodžius, kviečiančius ne tik stengtis nuolatos budėti ir melstis, bet atvirai pripažinti, kad be Jo mes savo gyvenimą barstome – tuščiai jį eikvojame, o drauge su Juo dalyvaujame Jo nuo amžių sumanyto įgyvendinamo plano, mus tiesiausiu taku vedančio į Karalystę,  kūryboje…

Pasak vyskupo Euzebijaus Cezariečio, “taisykite Viešpačiui kelią, – yra Evangelijos skelbimas ir naujoji paguoda, trokštanti, kad kiekvienas žmogus pažintų Dievo išganymą”. Kad Dievo išganymo pažinimas mūsų širdyse žadintų jo troškimą, turime dabar ragauti savo atsivertimo – nuolatinio gręžimosi į Viešpatį –vaisius. Šios pastangos atsipirks tūkstanteriopai, nes, Šventajai Dvasiai vedant, mumyse augs nesustabdomas Dievo ieškojimo poreikis, liudijantis, jog esame sukurti pagal Jo atvaizdą, kad priklausytume Jam, o ne sau.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content