XXXI eilinis sekmadienis B 2021

Dievo meilė yra Jo esatis

Viskas prasideda nuo teisingų minčių, kurios žmogaus mąstymą kreipia link Dievo planus atitinkančių veiksmų. Dievas Sūnus yra Tiesa, ir kuo labiau pažindami Jį bei Jo mokymą kviečiame Šventąją Dvasią, kad Ji vestų mus paskui Kristų, tuo giliau suvokiame, jog mūsų tarnystė artimui yra tikras veikliosios meilės liudijimas Jam. Kai tikėdami Dievą tarnaujame Jo Krauju atpirktiesiems, tinkamiausiais būdais garbiname Jį, nes ir maldos gyvenimu, ir tikėjimo darbais patvirtiname, jog, nors ir nusidedame, bet atgailaudami, malonės apšviesti, pripažįstame, kad Kristaus liepimas mylėti Aukščiausiąjį visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis yra niekuo kitu nepakeičiama bei garbingiausia mūsų siekiamybė šiame gyvenime.

Tai suprato ir vienas iš Rašto aiškintojų, klausęs Jėzų, koks yra pirmasis įsakymas. Atsakydamas, Viešpats Dievo ir meilės įsakymus „suliejo“ į vieną, pabrėždamas, jog „nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 31). Šių įsakmių paliepimų sutapatinimas – žmonijos egzistencijos įprasminimo viršūnė. Juk Neregimasis „pasislėpęs“ kiekviename iš mūsų, kad Jo vardu gera darydami kiekvienam iš mažiausiųjų, kaskart savo darbais teiktume šlovę Viešpačiui (žr. Mt 25, 40). Taigi gausiausiai amžinybėje bus Dievo Tėvo palaiminti tie, kurie, nematydami Jo žemėje, darė gerus darbus aplinkiniams ir vienu metu vykdė „draugėn suaugusius“ Dievo bei artimo meilės įsakymus.

Žodyne žodžio įsakymas prasmė apibūdinama, kaip oficialus vadovo paliepimas ką nors vykdyti. Taigi čia esminis žodis – vykdyti arba daryti tai, kas buvo įsakyta… Kai kas gali klausti, kodėl Dievo bei artimo meilė grindžiama įsakymais. Daugelis žino šv. Augustino posakį: „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori!” Juk mylintis Dievą negali nemylėti to, kurį myli Jis. Mylintysis nedarys nieko, kas galėtų mylimąjį asmenį užgauti įžeisti, padaryti jam nemalonumų. Tai – nuoseklu bei logiška!

Visų laikų šventieji iš besąlyginės meilės Kristui, kiek tik išgali, stengiasi mylėti visus – net ir priešus. Jie su apaštalu Pauliumi darbais liudija šią tiesą: Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, jog jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas. Taigi šventiems žmonėms labiausiai tinka minėtas šv. Augustino posakis, nes jie stengiasi net mylimųjų mintis atspėti, ir, kai reikia, neatidėliojant kitiems pagalbą suteikti…

Kai kaskart apmąstome Biblijos tiesas, Šventoji Dvasia mums ne tik primena niekuo kitu nepakeičiamą Jėzaus mokymo svarbą, bet ir skatina pasiryžti daryti tai, kas mus artina prie Dievo Tėvo ir vienija su Juo. Kaip Sūnaus bei Tėvo dieviškos meilės tapatybės pilnatvė pasireiškė Jėzaus klusnumu Tam, kuris Jį siuntė į žemę, kad guldytų gyvybę už mus, taip ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Pirmojo Dievo meilės įsakymo įgyvendinimas priklauso ne tik nuo uolaus Dievo žodžio skelbimo kitiems, bet nuo jos išpažinimo visais savo darbais. Kai mūsų užsiangažavimą Dievu liudys mūsų veiksmai, tuomet pagrįstai galime tikėtis, jog mus Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje (žr. Lk 12, 8). Tai bus patvirtinimas, kad tik meilė išreikšta darbu ir tiesa yra tikrieji gyvenimo sparnai, mus nuskraidinę į amžinąsias padangtes.

Tačiau šiais laikais, kai daugelis gyvena sau ir myli save labiau už artimą, nes, nesistengdami pažinti Atpirkėją, negali Dievo mylėti labiau nei savęs, jie savaip vadovaujasi iškreipiančiu tiesą posakiu: Daryk ką nori, Dievas vis tiek tave mylės. Tiesa, Jis žmogų myli ir tada, kai jis piktnaudžiauja Jo gerumu ir elgiasi savavališkai. Bet Jis – ir Teisėjas, kuris pareikalaus visų mūsų darbų apyskaitos… Todėl tik tarnystė Jam ir artimui yra mūsų išsigelbėjimo Dieve inkaras.

Tarnauti kitiems Dievo vaikų laisvėje tepadeda mąstytojo Johano Ekharto žodžiai: „Išsilaisvink nuo viso to, kas tavo esybei gali turėti svetimą poveikį, pririšti tave prie žemiškų dalykų ir suteikti sielvartą; nuoširdžiai kreipk savo sielą į naudingą kontempliaciją, kurios metu tu turi savo širdyje Dievą lyg tikslą, nuo kurio niekada nenuleidi akių. O visus kitus pratimus – pasninką, budėjimą ar maldą – nukreipk į tą patį tikslą ir naudokis jais tiek, kiek jie tau padeda, ir šitaip pasieksi tobulybės viršūnę“.

Esame sukurti bei atpirkti, kad šlovintume Dievą ir amžinai Juo gerėtumės. Visi esame Jo pasiuntiniai žemėje, kad, sekdami Tėvo Siųstuoju, iki galo atliktume savo misiją, laikydamiesi Dekalogo viršūnės – Jo meilės priesako. Pasak vieno teologo, ištikimo pasiuntinio pareiga – būti susitelkus, kad jo siela būtų visiškai ir nuolat atvira Viešpaties Jėzaus Kristaus prigimčiai. Vyrai ir moterys, kuriuos Viešpats išsiunčia savo reikalais, yra paprasti žmonės, tačiau juos valdo pasišventimas Jam, sukeltas Šventosios Dvasios veikimo.

Visų šventųjų užtarimas tepadeda mums tolydžio atsiverti išganingam Dvasios vedimui!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content