XVIII eilinis sekmadienis A 2020

Sielų pasotinimas

Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai buvo nelengva. Nors Jėzus tik trumpai galėjo pabūti vienumoje, nes žmonės visur Jį sekė, bet bendražygio šv. Jono nukankinimas, matyt, buvo dar viena paskata pasitraukti nuo žmonių, kad, prisiminęs ir savo paties būsimą kančią, kai reikės kyboti ant kryžiaus, pirmiausia pabendrautų su Dievu Tėvu ir tik po to vėl susitiktų su minia, kuri atrodė kaip avių kaimenė be ganytojo.

Pailsėti Jėzui neteko, nes, kai susirinko daugybė žmonių, Jam jų pagailo, ir Jis išgydė ligonius. Dieviškas gailestingumas išsiliejo kaip jūra, ir ne tik pasveikusieji, bet visi mačiusieji, ką padarė Jėzus, suprato, kad čia daugiau nei dailidės Juozapo sūnus, – Jis iš tiesų Mesijas, Dievo Sūnus!

Atėjus vakarui, Jėzaus mokiniai, matydami išalkusią minią, nusprendė, kad Jis turi liepti žmonėms eiti į kaimus, kad jie nusipirktų maisto… Kaip mažai apaštalai pažino Jėzų ir kaip greitai užmiršo Jo stebuklingus išgydymus. Jų perdėm žmogiško rūpinimosi žmonėmis mintys kaip pilki debesys užtemdė dieviškos iniciatyvos šviesos proveržį, turėjusį kilti ne iš jų, o iš Mokytojo. Kai su jais ne tik žmogus, bet ir Viešpats, iškilus problemai, kas kitas turėtų padėti ją išspręsti, jei ne galybių Dievas? Kodėl ir mes, kai reikia priimti sprendimą, dažnai pasielgiame taip, tarsi Jėzaus tarp mūsų nebūtų ir lyg Jis nenorėtų mums padėti?

Kodėl žmonės turėtų tolintis nuo Jėzaus ir eiti ieškoti maisto, jei Duona, nužengusi iš dangaus, galinti pasotinti absoliučiai visas žmonių reikmes, yra čia ir dabar? Kad naujas dieviškos malonės galybės apsireiškimas, kuris netrukus įvyks, visiems, ypač apaštalams, taptų visą gyvenimą neužmirštamu liudijimu, Jis ištarė žodžius, kurie visiškai suglumino mokinius: „Jūs duokite jiems valgyti“. Penki kepaliukai ir dvi žuvys tūkstančiams? Jėzus, jei būtų reikėję, galėjo jiems (beje, ir mums, dvasininkams) tarti: „Kai tapsite mano kunigais ir mane, esantį duonos pavidaluose, per Mišių auką dalinsite tikinčiųjų minioms, argi tuomet ne aš per jus veiksiu, kad žmonės, susivieniję su manimi, labiausiai už viską pasaulyje imtų trokšti dangaus, kuri yra mano jiems meile liepsnojanti Širdis?“

Ne Jėzui, o mums reikėjo tų dviejų žuvelių ir duonos, kaip iliustracijos, akivaizdžiai bylojančios, kad, būdami be Jo, mes didžiulę minią į aplinkinius kaimus būtume išlydėję alkaną… Kai Jis palaimins tokius menkus maisto išteklius, įvyks neregėtas stebuklas: net dar 12 pilnų pintinių liks nuo daugybės pasisotinusiųjų! Kai kurie komentatoriai truputį ironizuodami pastebi: tos pintinės skirtos dvylikai apaštalų, stokojusių pasitikėjimo Mokytoju.

Kai Jėzui, pripažindami savo žmogišką silpnumą, atiduodame viską – savo menkumą, nuodėmes ir tas geradarybes, kurias iš Jo gauname, tada Jis savaip mus panaudoja kaip savo įrankius, nes mato mūsų nusistatymus bei požiūrius, atitinkančius Evangelijos žodžius: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10). Mūsų dvasinis mažumas Dievo rankose tampa minkšta tešla, iš kurios Jis „kepa“ nežemiškus duonos kepaliukus, skirtus tūkstančių žmonių giliausių sielos aspiracijų patenkinimui – nenuilstamam Dievo ieškojimui ir su Juo žemėje bei anapusybėje bendravimui…

Pastebėtina, kad ta didžiausia minia, prie Galilėjos ežero stebuklingu būdu pasotinta, alkį numalšino tik trumpam laikui. Nors jie suprato, kad duonos padauginimas yra Jėzaus dieviškos pasiuntinybės įrodymo ženklas, bet jų pasitenkinimas savo kūnišku sotumu, kuris nekainavo nė skatiko, juos skatino Jį paskelbti tokiu karaliumi (žr. Jn 6, 15), kuris tenkintų jų vienadienes užgaidas…  Nuo tokių savo būsimų gerbėjų Jis buvo priverstas pasitraukti pats vienas į kalną.

Jis nori būti Karaliumi ne tokių žmonių, kurių širdis yra užvaldytos vienintelio tikslo – plušėti dėl žūvančio maisto ir kitų žemiškų dalykų, bet tų tikinčiųjų, kuriems „Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Taigi kaip Jėzaus maistas buvo vykdyti valią To, kuris Jį siuntė, tokia ir mūsų dalia – daryti tai, ko Jis pagrįstai iš mūsų tikisi. Todėl visi, kas Jėzų valgo kaip gyvybės duoną (žr. Jn 6, 35), priima Jį ne tik kaip tikrai Eucharistijoje esantį, bet ir kaip savo vienintelį Viešpatį, kuriam visur bei visada stengiamasi paklusti, nes Jo valgis – tiesiausias kelias, vedantis į išliekantį amžinąjį gyvenimą (žr. Jn 6, 27).

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content